Naujausios
Kad Lietuva nedirvonuotų
Prieš dvidešimt metų Baltijos kelyje susikabta rankomis vardan tos Lietuvos — kad ją išsaugotume. Baltijos kelio sukakties išvakarėse „Šiaulių kraštas“ surengė apvaliojo stalo diskusiją “Ar lengva mylėti Lietuvą?“ Mintimis dalijosi Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo vienas lyderių filosofas Arvydas Juozaitis, Žalgirio judėjimo atsakingasis sekretorius Gediminas Jakavonis, kalbininkas, Šiaulių universiteto docentas Stasys Tumėnas. Pokalbis nuo retorinio klausimo pasisuko aktualijų link. Ar lengva šiandien išsaugoti Lietuvą?
Susikibusių rankų nebėra
Arvydas Juozaitis: Ta tema nenukrenta iš dangaus — iš žemės ir iš atminties išauga. Iš karto prisimenu du kunigus — Vaižgantą ir Ričardą Mikutavičių. Mano supratimu, jie simbolizuoja tą pačią šimtmečio tendenciją.
Vaižgantas — deimančiukų rinkėjas ir sergėtojas, visomis iniciatyvomis stiprino Lietuvą, žmonių apsisprendimą čia gyventi ir kurti. Ričardas Mikutavičius pradėjo akciją, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Kuo toliau, tuo ši idėja aktualesnė. Iš tokių žmonių turime mokytis.
Šiandien susiduriame su veržlaus verslo žmonėmis. Veržlaus verslo reikia, bet jis neapsiriboja šalimi. Turtingi žmonės dar mąsto kaip kūdikiai. Jų suvokimas, pavyzdžiui, apie meną — menas turi teikti malonumo, suteikti poilsio, šiek tiek dirginti.
Meno visiškai kitokia funkcija. Menas — leidžia žmogui pajusti savo šaknis. Menininkas išlupa iš atminties pačia kultūrinio bendravimo esmę. Reikalavimas iš meno tik malonumo kerta per dvasines vertybes, viską sumenkina.
Nuvorišinis mąstymas po Nepriklausomybės atgavimo veikia viską. Turėsi pinigų — būsi laimingas. Tai visiška nesąmonė. Krizės metais matai, kad tarp savižudžių yra nemažai turtingų žmonių.
Klausimą „Ar lenga Lietuvą mylėti?“ transformuodamas į klausimą “Ar lengva Lietuvą išsaugoti ?“, manau, jog išsilaisvinimo rezultatas buvo įvykęs sprogimas. Dabar po to sprogimo lekia skeveldros.
Baltijos kelyje susikabinome rankomis. Susikabini rankomis ir formuoji kažką daug stipresnio. Bet tik pasileisk — ir sprogimas. Baltijos kelias man primena Dariaus ir Girėno skrydį. Pakilo vyrai — technika susirišo su dvasia, kultūra, valia — ir juos nukirto — žuvo. Baltijos kelias taip pat nukirstas. Nieko aukščiau jau nebebus. Susikibusių rankų nebėra.
Susėstų tie, kurie gimė prieš dvidešimt metų, tai visai kitaip mums paaiškintų, kas yra tas Baltijos kelias. Mums belieka laikytis dėl to, kad dar atsimename pradžią ir atsimename, ką reiškia būti kartu.'
Kartų ryšys svarbus
G.Jakavonis:„Mes ne paveldime šitos žemės iš savo tėvų, mes pasiskoliname ją iš savo vaikų. Ir kada mums ją reikės atiduoti ir kam, kai visi išvažinėja? Jaunoji karta Tėvynės meilę suvokia tikrai ne taip, kaip mūsų karta. Tokia problema taip pat egzistuoja.
A. Juozaitis: Trys kartos reikalingos, kad tauta gyvuotų. Jeigu viena iš jų prarandama, galimybės menkėja. Tyčiojimasi iš pensininkų. Iš gyvenimo jų neišmesi, bet finansiškai galima nuskriausti. Ir jie pradeda keršyti. Jų daugiau balsuoja per rinkimus, jie lemia ateitį. O jaunimas visai nebalsuoja. Tos dvi grandys nebesusikalba, o vidurinioji užsiima tik ūkiniu gyvenimu arba išvažiuoja iš šalies. Nes jai reikia aprūpinti ir vienus, ir kitus.
Nereikia verkti, ar kada dar sustosime į Baltijos kelią. Reikia tik džiaugtis, kad sustojome bent vieną sykį. Džiaugtis, kad jis buvo, ir žiūrėti, kaip išlikti. Išlikti niekur neišvažiuojant. Čia ko gero strateginis uždavinys — kad Lietuva neišsivaikščiotų.
Europos Sąjunga — alternatyva?
— Gal integracija į Europos Sąjungą yra alternatyva išlikti?
G. Jakavonis: Pavyzdys su Lietuvos vežėjais rodo, kad niekas už mus ten labai nestovi.
Matau labai pragmatišką didžiųjų valstybių politiką. Štai Vokietijos ir Rusijos projektas — dujotiekio tiesimas Baltijos jūros dugnu. Ketverius metus dirbau Europos Taryboje, teko rašyti šio projekto vertinimą, bet mūsų balsas nebuvo išgirstas. Vokietijai reikia dujų, o Rusijai — rinkos, ir jos labai lengvai susitaria.
— Galima konstatuoti, kad Rytų Europos šalys ES senbuviams buvo reikalingos tik kaip rinka, buferinė zona. Ar pavyzdys, kai žemdirbiams išmokos yra didesnės už dirvonuojančius hektarus, nei už dirbamą žemę, nerodo, kad Europos Sąjungai nesame reikalingi, kaip jos vystytojai?
G. Jakavonis: Europos Taryboje turėjome diskusiją, ką duoda ES plėtra? Buvo pasakyta, kad net iš mūsų — tik trijų milijonų — įstojimo į ES labiausiai laimėjo turtingosios šalys. Kadangi joms reikalinga mūsų rinka ir kvalifikuota darbo jėga, o kaip gamintojai mes jiems visiškai nereikalingi.
— Vadinasi, liūdni mūsų popieriai?
A. Juozaitis: Jie gali būti dar liūdnesni. Pavyzdžiui, ištuštėjus erdvei Baltijos pakrantėje, visiškai įmanoma, kad didžiulės imigrantų, kurie plūsta į Europą, kvotos bus nukreiptos į Baltijos šalis. Mes turėsime jau nebesovietinį imigrantą, o įvairiaspalvį, nebesuprantamą ir nieko nesuprantantį.
S. Tumėnas: Nieko nemokamo nebūna. Mums dabar duoda pinigų, jais džiaugiamės. Bet pasirodys ir to buvimo, anot šiauliečio istoriko Arūno Gumuliausko, „Europos bendrabutyje“ daigeliai. Jie nemėgsta vien duoti. Vėliau su kaupu atsiima. Kai stojome į ES, apie tai, ką reikės atiduoti, niekas nekalbėjo.
Elito išdavystė
— Tauta į Europos Sąjungą paraginta alaus buteliu ir skalbimo miltelių pakuote. ES konstituciją, kuri dabar niekam nebereikalinga, Seimas ratifikuoja nė neskaitęs, lygiai taip pat balsuoja ir už Lisabonos sutartį. Ar ne politinis elitas atvedė Lietuvą ir tautą į tokią situaciją?
A. Juozaitis. Elitas — toks pat, kaip LDK elitas, kuris išdavė Lietuvą. Tada po Žalgirio mūšio galų gale visas privilegijas gavo. Turėjo išmokti kalbėti lenkų kalba, lenkiškai laikyti mišias, pradėti mišrias vedybas. Sukilimai, kurie vyko, tai lenkų sukilimai. Tik mes savo istorijos vadovėliuose klijuojame, kad tai buvo lietuvių sukilimai. Ką sugebėjo kunigas Mackevičius padaryti, tai išskirti valstietijos interesą, kuris galų gale ir atkovojo Lietuvą.
Rygoje mačiau latvių dailininko karikatūras, piešiančias dabartinę Latvijos politinę realybę. Toks plakatas — latviškos cigaretės „Elite“, viršuje — “Amerika blend“ ir parašyta:“ Ypač pavojinga tautos suverenitetui ir nepriklausomybei“. Tobulas vaizdinys, kuo virto latvių elitas.
S.Tumėnas: Prie Vaižganto grįžtant, reikia pabrėžti, kad visa jo kūryba buvo tautinio, nacionalinio charakterio lipdymas. Visu savo gyvenimu Vaižgantas lipdė lietuvio charakterį. Dabar tokių asmenybių Lietuvai ir trūksta. Kurie kaip dėlionę dėliotų, kokia Lietuva turi būti, kokią ją įsivaizduojame.
Apie kalbą ir patriotizmą
S.Tumėnas: Sovietmečiu dar veikė saugikliai. Dabar patys savo noru einame į anglizacijos, kosmopolitizmo glėbį.
Man, kalbininkui, kai kalbame apie tai kokios Lietuvos mums reikia, krinta į akis, kad per daug garsius terminus vartojame. Sakome „nacija“, nors yra lietuviškas žodis “tauta“. Kai sakome “nacionalizmas“, tas žodžis sukelia alergiją. Reikėtų nusileisti ant žemės, kalbėti apie tautiškumą, tautinį tapatumą, tautą.
Tas pats su patriotu. Skambus žodis — „patrio“ — “tėvynė“ graikiškai. Kas yra patriotas? Tautietis, dirbantis Lietuvai. Meilę Lietuvai suvokiu, kaip darbą, tarnystę Lietuvai. Darbais reikia rodyti tą meilę, ir nebus tada alergijos žodžiams.
A. Juozaitis: Priminsiu, kad turime Tautinį olimpinį komitetą. Turiu pasigirti, jog tai — mano siūlymas. 1988 metais, kai komitetą kūrėme, pareikalavau, kad mes būtinai turime pasivadinti Tautiniu olimpiniu komitetu. Dabar to nė su kirviu nebeiškirsi.
S.Tumėnas: Dažnai tenka diskutuoti su išeiviais. Kai sužino, kad esi kalbininkas, vis klausia, kodėl Nacionalinis dramos teatras, o ne valstybės ar tautinis? Kada pakeisite? Terminai atrodo smulkmena, bet jie yra svarbūs.
G.Jakavonis: Apie mažos tautos nacionalizmą su neigiamu ženklu negalima nė kalbėti. Tai mūsų išlikimo, atsparumo prieš didžiąsias valstybes pagrindas.
Atgimimo laikotarpiu kiek kalbėta apie tautinę mokyklą — nėra dabar tos tautinės mokyklos. Kalbama apie ką tik nori — britų, prancūzų modelius, amerikietišką mokyklą, o žodžių „tautinė mokykla“ jau nė nėra. Švietimo sistemoje pirmiausia turi būti sudėlioti akcentai.
Kariuomenė buvo patriotizmo mokykla — atsisakėme šauktinių. Kariuomenė mums reikalinga tik pagal NATO standartus, kad gali būti ir savų interesų, nekalbama. Mes tik pasiruošę siųsti savo žmones kur reikia amerikiečiams ar NATO. Kareivinėse dar kunigaikščių paveikslai kabo, bet jos tuščios.
Mokytojams nelengva
S.Tumėnas: Nelengva to „Europos bendrabučio“ erdvėje Lietuvos mokytojams. Mums dar nuo vaikystės į kraują įaugę, kas yra valstybė. Kad tai — bendra teritorija, pinigai, armija, gimtasis žodis.
Dabar mokytojui reikia visa tai pervertinti. Teritorija — kokia ji? Kaip ir nebeturime sienų? Pinigų, ačiū Dievui, dar turime. Dar matome ant jų Maironį. Bet greitai nebeturėsime ir paaiškės, kad turime tik lietuvišką žodį.
Nuo 1990 metų kiekvienas naujas atėjęs švietimo ministras pradeda kalbėti apie švietimo reformą. Ne vieno ministro esu klausęs, ar šnekate apie naują ar seną reformą? Šiaip reforma turėtų būti baigtinė. Jeigu nepasitvirtino, taip ir sakyk. Nuo rytojaus pradedame naują.
Dabar tarsi pradeda, tarsi tęsia, o nieko nėra. Naujas ministras — nauja reforma, ir visa tai reikia išgyventi tūkstančiams mokytojų.
Išleidome Arūno Gumuliausko surašytą Lietuvos istoriją — įvykiai ir datos — nuo Mindaugo iki Dalios Grybauskaitės. Iš tikrųjų, Lietuvos — tos tikrosios savarankiškos — labai mažai yra. Net šiurpas ima. Todėl labai svarbu, kaip žiūrėsime į Lietuvą. Ar tie reiškiniai, kurie vyko bendroje Lietuvos— Lenkijos valstybėje, yra Lietuvos dalis? Taip pat būnant carinėje Rusijoje ir taip toliau.
Jonas Račkauskas, išeivijos pedagogikos autoritetas, kuris, Vašingtono kongreso bibliotekos duomenimis, yra dažniausiai JAV cituojamas šaltinis, yra parengęs disertaciją apie Lietuvos— Lenkijos švietimo reformą XVIII amžiuje. Kalbėjau apie tai su Lietuvos pedagogais modernistais. Jono Račkausko nė nežino. O vienas tiesiai šviesiai pasakė, tai — blefas, kokia čia Lietuva buvo, nebuvo tos Lietuvos, ir ką tas amerikietis profesorius galėjo kalbėti apie Lietuvos— Lenkijos švietimo reformą.
Iš tikrųjų, Atgimimo laiku prabilus apie tautinę mokyklą daug kas buvo nukopijuota iš profesoriaus Jono Račkausko padarytos analizės. Kad Lietuvai reikia atsinaujinti per pedagogiką, per kūrybą.
Reikia mokytis iš to, kas buvo. Jeigu tikėsi tik skaičiais, kad Lietuva istorijoje buvo tik trumpais gabaliukais, tai ji jau turėjo išnykti.
— Rašote monografiją apie išeiviją. Kaip keičiasi jos požiūris į kalbą, lietuvybę?
S.Tumėnas: Po 1945— 1949 metų, kai išeiviai persikėlė iš Vokietijos į Ameriką, jiems svarbu buvo kalbėti lietuviškai. Lituanistinės mokyklėlės steigėsi kaip garantas, kad bus išsaugota lietuvybė.
Dabar kalbėti lietuviškai išeiviams jau nėra svarbiausia. Svarbiausia lietuviškai mąstyti, būti tarsi sąmoningu lietuviu. Lietuvybės nenori prarasti, bet čia, kaip su ta dviguba pilietybe.
A. Juozaitis: Nenori prarasti, o gal prireiks? Yra toks Saulius Anužis — Mičigano valstijoje didesnio lietuvio nėra. Respublikonas, keturi vaikai, žmona — lietuvė. Buvo kandidatas į Respublikonų partijos pirmininko postą, o nuo to iki prezidentavimo — tik žingsnis. Šeimoje tik lietuviškai šneka, bet visa sąmonė yra nukreipta į didesnius dydžius. Jeigu žmogus stovi ant to kelio, kuriame jam atsiveria galimybės, tai ten ir eina. Tai yra tikras amerikietis, kuris gins tik Amerikos interesus, o Lietuva jam, kaip kaimas, į kurį galima nuvažiuoti — be jokio neigiamo — tik su teigiamu jausmu. Šimtas metų ir viskas baigsis, ištirps visi lietuviai.
S.Tumėnas: Bet yra teigiamų tendencijų. Tie, kurie po Nepriklausomybės atgavimo išvažiavo Lietuva nusivylę ir supykę, savo vaikų nė neleido į lituanistines mokyklas. Tačiau prakutę ekonomiškai tarsi atsivertė, suprato, kad ne viską pinigai lemia. Ir sugrįžta prie lietuviškų šaknų. Tapatumo problema yra svarbi.
Judėjimas kyla iš apačių
— Lietuvos elitas neatsispyrė Europos pinigams, bet tautos sąžinė ir išmintis yra gyva. Tauta pastebi ir įvertina elito išdavystę, ir jau kyla.
Kalbame apie tautinę tapatybę, bet yra ir gimtinės tapatybė. Keletą metų stebime tendenciją, kaip bręsta bendruomenės. Ypač padaugėjo miestelių, mokyklų, kaimų, giminių švenčių. Galima teigti, kad žmonėms reikia ne vien duonos, bet ir žaidimų. Tačiau žmonės pajuto, kad niekas jiems nepadės — jie patys turi išlikti. Tos šventės, susibūrimai — tai savo šaknų ieškojimo išraiška.
Žmonės renkasi prie sunaikintų ir sunykusių kaimų, įprasmina ten likusius ąžuolus. Rašo knygas, kraštotyrinis judėjimas plečiasi. Stebime tą pačią tendenciją, kaip ir XIX amžiuje, kai steigėsi lietuviškos mokyklėlės, plito lietuviška spauda.
A. Juozaitis: Tokie sambūriai — viena iš išeičių išlikti. O antra — švietimo sistema. Tie patys bendruomeninių komitetai jai gali daryti įtaką. Nėra svarbesnės ministerijos, kaip švietimo, kai kalbame apie tautos ateitį.
G. Jakavonis: Sportas, pavyzdžiui, irgi vienijantis tautą dalykas. Kai Virgilijus Alekna diską meta — visi prie televizorių prigulę, laimėjo lietuvis, laimėjo mūsų krepšininkai — tai mes laimėjome, tai mūsų visų pergalė. Kada matai, kai estai, kurių yra tris kartus mažiau nei mūsų, o sportui jie skiria tris kartus daugiau lėšų, tai ar nekertama dar viena mus visus vienijanti šaka?
Sportas — tai ir didžiavimasis savo valstybe, ir žmonių stiprybė. Palikime didįjį sportą, pažiūrėkime į fizinės kultūros ugdymą. Taigi daug silpnesnė karta auga.
S. Tumėnas: Vaikas pirmiausia turi mylėti savo gimtinę, savo kiemą, savo mamą, tėtį. Nemylės gimtinės — nemylės ir pasaulio. Pagaliau atsitokėjame, kad pasauliui, Europai įdomūs ir gražūs ne fizikos ir astronomijos pasiekimais, o autentiškais dalykais — tuo, kuo skiriamės nuo kitų. Savo tautosaka, folkloru, savo žodžiu. Tarmės neišnyko, jos stiprėja, nors dar apie 1980 metus buvo nuogąstaujama, kad jos po 20 metų nunyks. Tai teikia optimizmo.
— Tokios tendencijos ne tik Lietuvoje. Europa, atrodo, federacinės valstybės, t.y. nacionalinio valstybingumo sunykimo nelabai nori?
G. Jakavonis: Geriausias to pavyzdys — paskutinai Europarlamento rinkimai, kuriuos laimėjo nacionalistinės jėgos. Visos tautos pajuto grėsmę. Mūsų kuriamas Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimas nėra kažkoks unikalus reiškinys, tai tik mūsų atsivėrusios akys. Ir Airijoje, ir Lenkijoje panašūs judėjimai yra su labai panašiomis idėjomis. Kaimynai, dešimtys kartų už mus didesni, pajuto, jog tai yra problema.
Iš kitos pusės, turi praeiti laiko, kol subręsti. Kai augome, viskas, kas iš Vakarų, atrodė gerai. Bėgome nuo rusinimo, o ir atsidūrime kur kas pavojingesniame glėbyje. Dabar rafinuotais būdais veikiama, gali prarasti ir tautybę, ir valstybę ir to nė nepajusti.
Kokia nesąmonė, kad, štai, žemės ūkyje mokama už tai, kad nieko nedirbtum. Jeigu mums pakeis aplinką, tą žemės lopinėlį, kuris padaro mus tokiais, o ne kitokiais, tai mes neišvengiamai keisimės. Per paskutinius trėmimus, kai jie jau nebuvo tokie baisūs, dzūkus iš Varėnos miškų išvežė į Žemaitiją. Netekę savo aplinkos, žmonės prasigėrė. Taigi ir dirvonuojančios žemės fonas nori nenori mus veiks.
Užrašė Rūta JANKUVIENĖ
DISKUSIJA: „Šiaulių krašto“ redakcijoje apie Lietuvos ir tautos išlikimą diskutavo ( iš kairės) kalbininkas, Šiaulių universiteto docentas Stasys Tumėnas, Žalgirio judėjimo vienas lyderių filosofas Arvydas Juozaitis, Žalgirio judėjimo atsakingasis sekretorius Gediminas Jakavonis.
ISTORIJA: Arvydas Juozaitis: „Tautų yra tūkstančiai, bet valstybių — tik du šimtai. Baskai štai jau du šimtai metų pešasi ir nieko negali pasiekti, o mes jau turime valstybę.“
CHARAKTERIS: Stasys Tumėnas: „Dabar tokių asmenybių, kaip Vaižgantas, kuris visu savo gyvenimu ir kūryba lipdė lietuvio charakterį, Lietuvai ir trūksta. Tokių, kurie kaip dėlionę dėliotų, kokia Lietuva turi būti, kokią ją įsivaizduojame.“
NAUDA: Gediminas Jakavonis: „Europos Taryboje teko išgirsti, jog net iš mūsų — tik trijų milijonų — įstojimo į ES labiausiai laimėjo turtingosios šalys. Kadangi joms reikalinga mūsų rinka ir kvalifikuota darbo jėga, o kaip gamintojai mes jiems visiškai nereikalingi.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
