Ka­ri­nin­kei pa­klūs­ta ir ka­riai, ir sun­kie­ji gink­lai

Karininkei paklūsta ir kariai, ir sunkieji ginklai

Kiekvieną dieną į darbą – su šypsena. Taip kasryt tarnybą pradeda vyresnioji leitenantė Marija Povilionytė, Lietuvos kariuomenės Sausumų pajėgų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono Sunkiosios ginkluotės kuopos vado pavaduotoja. Laikinai eina vado pareigas. „Silpniems čia vietos nėr...“ – kuopos žygio vėliavą išskleidžia 29-erių mergina. Tarnyba kariuomenėje jai – išsipildžiusi svajonė ir pašaukimas.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Vidinė stiprybė

„Atvažiuokite į Tauragę ir paskambinkite. Paaiškinsiu, kaip mus rasti miške“, – žvaliai telefonu sako Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono Sunkiosios ginkluotės kuopos vado pavaduotoja, laikinai einanti vado pareigas vyresnioji leitenantė M. Povilionytė.

Maždaug už 12 kilometrų miško keliu pasiekiame Sakalinės kaimą (Tauragės r.), jame įsikūręs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotasis pėstininkų batalionas.

Marija, nedidelio ūgio karininkė, pasitinka šypsodamasi. Jai ne kartą teko susidurti su nuostaba, kaip merginai paklūsta ir sunkieji ginklai, ir vyrai.

„Mūsų fizinės galimybės priklauso nuo psichologinio pasirengimo. Svarbiausia, kiek save skatinsi, kiek vykdysi užduotis, kiek būsi stiprus vidumi“, – neabejoja karininkė.

Batalione mūsų lankymosi dieną – ramu. Marija paaiškina: kariai, grįžę po pratybų „Medžiotojas“, „Ugninis griausmas“, turi laisvų dienų.

Kitomis dienomis dalinyje netrūksta bruzdesio: vyksta praktinės pratybos dalinio teritorijoje ir girininkijose, paskaitos. „Sukamės pagal parengtą planą“, – sako vyresnioji leitenantė.

Aplink dalinio teritoriją veši miškas, spalį nusidažęs kone visomis paletės spalvomis. „Čia – tarsi sanatorija“, – nusišypso karininkė.

Taikliai šaudanti baikerė

M. Povilionytės kabinetas  erdvus, ant stalo ir palangės stovi gėlių vazonai. Kabinetą, šypsosi Marija, „paveldėjo“. O gėles irgi? „Ne, juokiasi mergina. – Gėlės – mano. Kai atėjau į šį kabinetą, buvo daug žemėlapių.“

Ant stovo – popierinis taikinys. Marija turi taiklią akį ir ranką, priklauso bataliono šaudymo komandai, dalyvauja varžybose. Ant stalo – diplomas, liudijantis apie iškovotą pirmąją vietą šaudymo varžybose, šaudant pistoletu GLOCK17.

Šiauliuose, kuriuose gimė ir užaugo, Marija priklauso kulkinio šaudymo klubui „Dešimtukas“. Šiame klube šaudo asmeniniu ginklu. Kariuomenėje Marijai paklūsta ne tik pistoletai, bet ir automatai, minosvaidžiai.

Ant durų pakabintas plakatas, jame – tarpukario kariai ant motociklų.

Motociklai – dar vienas Marijos gyvenimo variklis, ji priklauso Lietuvos kariuomenės baikerių klubui „Perkūnas“. Klube nesvarbu nei laipsnis, nei motociklas. Marija sėda ant „čioperio“ – „Suzuki VL-800“.

Atsakinga už du būrius

Darbo dienomis Marija gyvena ten, kur ir dirba: nakvoti iš darbo kabineto pereina į kareivines.

Įprasta karininkės diena, jei nėra pratybų, prasideda 8 valandą ryto, baigiasi 5 vakare.

M. Povilionytė dabar atsakinga už du būrius: prieštankinį ir 120 mm minosvaidžių.

„Minosvaidis – didelis pabūklas, šaudantis iki 7 kilometrų, – šypsosi Marija. – Dabar perėjome prie šarvuočių M-113 ir „Tampella“ minosvaidžių.“ Apie ginklus Marija kalba paprastai – kaip apie orą.

Būrių užduotis, pasak karininkės, – nuolatinės treniruotės. Treniruojamasi ir koviniuose šaudymuose: kiekvienas – pagal savo specializaciją. Vyksta ne tik Sunkiosios ginkluotės kuopos prieštankinio, minosvaidžių būrių, bet ir brigados pratybos.

„Vyrai nuo lapkričio vėl išvažiuoja į pratybas“, – skaičiuoja M. Povilionytė.

Anksčiau, būdama būrio vadu, karininkė pratybose irgi praleisdavo daug laiko. Dabar daugiausia dėmesio skiria vadovavimo darbams. Svarbu, kad kariai sėkmingai išvyktų į pratybas, įvykdytų užduotis ir taip pat sėkmingai grįžtų.

Jei vyksta kuopos pratybos, į jas vyksta ir M. Povilionytė: „Aš jau po akademijos pasakiau, kad noriu dirbti ne su popieriais, o su žmonėmis. Ir dabar visada esu „už“ pratybas. Kuo daugiau kursų, tobulėjimo, neužsistovėjimo.“

Pastarosios pratybos vyko Šilalės mieste. M. Povilionytė jose dalyvavo su abiem būriais.

Karininkai – kaip laivai

„Silpniems čia vietos nėr...“ – įrašytas šūkis kuopos žygio vėliavoje. Toks yra ir kuopos šūkis.

„Skatiname atėjusius žmones būti pasirengusiems fiziškai, psichologiškai, kad be problemų vykdytų normatyvus ir miškuose nesiskųstų. Ir nesiskundžia“, – sako karininkė.

Pasak Marijos, kuopa – tarsi didelė šeima. Visi randa bendrą kalbą, kiekvienas žino savo pareigas.

„Mūsų seržantai sako: jūs, karininkai, esate kaip laivai prie uosto. Iš tiesų, dėl rotacijų atvykstame ir išvykstame“, – sako Marija.

Gyvenimo kelias

Tarnauti Lietuvos kariuomenėje – Marijos svajonė ir siekiamybė nuo mokyklos laikų. Kitų alternatyvų net neturėjo.

„Tai yra mano pašaukimas. Galbūt pasirinkimą lėmė ir charakterio savybės: visuomet buvau disciplinuota, konkreti, pedantiška, užsispyrusi. Jei ko nors siekiu, einu vienu keliu iki galo. Šiais bruožais išsiskyriau ir šeimoje. Kai atsigręžiu atgal, gera: didžiosios svajonės pasiektos“, – sako Marija.

Merginos šeimoje niekas nebuvo susijęs su karyba. „Net ne į tą pusę“, – juokiasi. Tik senelis – savanoris kūrėjas, patriotas. Šeimoje rinktis šio kelio niekas neskatino, bet ir nebandė atkalbėti, nors suprato, kad pasirinkimas nebus lengvas. Tik iš aplinkinių mergina girdėdavo: „Kam tau reikia? Ką čia sugalvojai?“

Skeptikams Marija atsakydavo paprastai: „Tai yra mano gyvenimo kelias, šiame kelyje aš galėčiau daugiausiai nuveikti, save realizuoti. Ir būti laiminga.“

Svajonės link ėjo kryptingai: Šiauliuose įsijungė į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, Šaulių sąjungą.

Nemelavo trečias kartas

Išpildyti svajonę nebuvo taip paprasta: į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją įstojo iš trečio karto.

Du kartus iš Lietuvos karo akademijos gavusi laiškus su neigiamais atsakymais, apsiverkė. Bet nepasidavė.

Užsispyrė ir stengėsi: su užsidegimu dalyvavo kuo daugiau pratybų Krašto apsaugos savanorių pajėgose.

„Kai trečią kartą atėjau stoti, mane jau visi žinojo“, – prisimena Marija.

Po lemtingojo, trečiojo, karto gavusi laišką, mergina vėl apsiverkė. Bet šį kartą jau iš džiaugsmo: ji – priimta!

„Kai gavau antrą neigiamą laišką, namiškiams pasakiau: „Tai yra paskutinis kartas. Bus taip: kiekvieną dieną vaikščiosiu su uniforma, o laisvu laiku – su civiline apranga.“

Šie žodžiai buvo tiesiai į dešimtuką. Karininkė tiki: ką garsiai pasakai, ko labai nori, tas ir išsipildo.

Šiandien, pergalvodama praeitį, Marija tvirtai sako: „Niekada nesudvejojau, nesigailėjau. Niekada.“

Ji ir šiandien iš naujo atlaikytų visus išbandymus.

Kuprinė su kojomis

Lietuvos karo akademijoje su Marija mokėsi dar keturios merginos. Vaikinų buvo per 40.

„Akademijoje, kariuomenėje nesame belyčiai. Be abejo, pirmiausia esi karys, darai tai, ką daro visi. Merginoms kažkiek skiriasi fiziniai normatyvai. O visa kita – tas pats. Kuprinė nepalengvėja“, – juokiasi Marija. Bet ji, kaip ir kiti bendramoksliai, niekada nesiskųsdavo.

Kaip įveikti fizinį, psichologinį krūvį atėjus iš civilinio gyvenimo? Marija šypsosi: akademijoje nesi vienas. Užduotis visada darai bendrai – būriu, kuopa. Karininkė iš patirties žino: vienas lauke – ne karys.

„Vienybė, pagalba vienas kitam, supratimas – labai svarbu. Tas pats ir kuopoje: viską darome kartu, esame vienetas. Žinai, kad kolegos tau visada padės. Ir tu kolegai visada ištiesi ranką“, – sako M. Povilionytė.

Kokią sunkiausią kuprinę teko nešti, karininkė nebeprisimena. Skaičiuoja: prisideda ekipuotė, ginklai. „Tikrai nelengva, kelios dešimtys kilogramų“, – nusišypso.

„Žiūrėk, kuprinė eina!“ – išgirsdavo pavymui. Ir dabar, bendraudama su naujokais leitenantais, baigusiais akademiją, išgirsta: „Tave atsimename: žiema, kuprinė, galvos nesimato, tik kojytės.“

Padeda optimizmas

Sunkumų, šypsosi Marija, būna iš pradžių, kai nežinai naudingų dalykų, pavyzdžiui, kaip tinkamai pranešioti "kerzus", kiek ir kokių kojinių mautis. Įgyjant patirties, problemų vis mažėja.

Sniegas, lietus, miego trūkumas – tai tik keletas dalykų, ką tenka įveikti kariams pratybose.

„Svarbiausia – nepalūžti psichologiškai, o fiziniam darbui jėgų visada užteks, – neabejoja. – Netgi kai būna blogiausia, kas nors suras kažką gero: „Žiūrėk, kiek beliko! Einam, einam!“ Lyja lietus, o kažkas tau ištiesia šokoladuką. Pasidaliji, nors po kąsnelį. Svarbu pasikelti nuotaiką. O jei dar draugams pakeli!“

Ketvirtame kurse kariūnams reikia įveikti būrio vado kovos kursą.

„Nebežinai, kada miegi, kada ne. Kiekvienas būrio vadas gauna vadovauti užduočiai, nesvarbu, ar pirmą, ar dešimtą dieną, kai jau esi ištįsusiu veidu. Nežinai, kokiu laiku ir kokioje situacijoje prireiks vadovauti“, – sako M. Povilionytė.

Sunkumai, šypsosi karininkė, vėliau išblėsta, jų nebeatsimeni. Dabar susirinkę bendramoksliai smagiai pasijuokia iš praeities.

Pro padidinamąjį stiklą

M. Povilionytės diplome įrašyta: pėstininkų būrio vadas.

Baigusi Lietuvos karo akademiją, Marija nusprendė vykti į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio batalioną: „Nenorėjau į štabą, nes manau, kad baigęs akademiją jaunas būrio vadas turi turėti realų būrį. Labai to norėjau. O atėjusi čia ir gavau.“

Į batalioną Tauragės rajone M. Povilionytė atvyko 2011 metais.

Jos vadovaujamame 120 mm minosvaidžių pirmajame būryje buvo 17 karių, būrys sparčiai pasipildė iki 25.

„Buvo baugoka. Esi įpratęs paklusti, vykdyti. Tik vakar gavai žvaigždutę – tapai leitenantu,  o šiandien jau turi vadovauti kitam. Žmonių nepažįsti, visi už tave vyresni. Visi vertina, žiūri kaip pro padidinamąjį stiklą“, – sako Marija.

Pirmosios pratybos praėjo puikiai, vadai įvertino teigiamai. Marija atsiduso lengviau.

Iš pirmųjų dienų labiausiai įstrigo susikaupimas, rimtumas. „Stengiausi stebėti aukštesnius vadus“, – prisimena Marija. Prabėgus trejiems metams, karininkė kartu su naujomis pareigomis perėmė jų kabinetą.

Pasiilgsta suknelės ir aukštakulnių

„Jaučiu, kad esu savo vietoje“, – sako Marija. Ir dėlioja ateities planus. Dabartinis jos tikslas – tapti realiu Sunkiosios ginkluotės kuopos vadu. Paskui, svarsto karininkė, greičiausiai lauks štabo darbas.

Prie vyriško kolektyvo juokelių Marija jau seniai įprato. Kuopa  labai linksma, visi turi gerą humoro jausmą, čia neliksi nepastebėtas.

Savo šeimos Marija nėra sukūrusi, bet, neabejoja, šeima ir karjera yra suderinama. Svarbiausia – tinkamas žmogus.

„Mano namai yra kelias. Bagažinėje yra visi reikalingiausi daiktai“, – šypsosi mergina.

Kasdien vilkinti uniformą Marija, savaitgalį grįžusi į Šiaulius, šoka į aukštakulnius ir velkasi suknelę.

Be dvejonių

M. Povilionytė mano, kad patriotizmas, meilė tėvynei nepriklauso nuo darbo specifikos.

„Tai – vidinė būsena į mus supančią aplinką. Dailininkas gali būti didesnis patriotas už generolą, – sako karininkė. – Mūsų kariai – motyvuoti, jie nori vykti į pratybas, jei gauna užduočių – akys žiba.“

O jei karas – iš tikrųjų? „Be abejo, apie tai pagalvoju, bet nėra jokių dvejonių. Jei reikėtų, vykdyčiau nurodytas užduotis. Baimės nėra.“

Karininkė neabejotų ir dėl misijos užsienyje: vyktų į bet kurį karštą tašką.

Jono TAMULIO nuotr.

LAIMĖ: "Jeigu kiekvieną dieną atsikeli su šypsena ir atėjus į darbą šypsena darbe neblėsta, matai gerus darbo rezultatus, eini į priekį – iš tiesų jautiesi laimingas“, – neabejoja vyresnioji leitenantė Marija Povilionytė.

Asmeninio albumo nuotr.

PAJĖGOS: Vyresnioji leitenantė Marija Povilionytė su kariais prie artilerijos pabūklo „Haubica M-50“ įsiamžino ugnies paramos padalinių pratybose Rukloje (Jonavos r.).

PRATYBOS: Minosvaidžių būrio pratybos Sakalinėje (Tauragės r.).

KARIŪNĖ: Marija Povilionytė – kariūnė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.

BAIKERĖ: Lietuvos kariuomenės baikerių klubo „Perkūnas“ kelionėje į Narvą.

Jono TAMULIO nuotr.

ŠŪKIS: Sunkiosios ginkluotės kuopos vado pavaduotoja, laikinai einanti vado pareigas, vyresnioji leitenantė Marija Povilionytė rodo kuopos vėliavą ir šūkį: „Silpniems čia vietos nėr...“.

SANTYKIAI: Kuopa, sako vyresnioji leitenantė Marija Povilionytė, yra tarsi didelė vieninga šeima.

KABINETAS: Vyresnioji leitenantė Marija Povilionytė kabinetą „paveldėjo“ iš ankstesnių vadų. Gėlių anksčiau jame nebuvo.

TAIKINYS: Vyresnioji leitenantė Marija Povilionytė akies ir rankos taiklumą išbando šaudydama.

TIKSLAS: Vyresnioji leitenantė Marija Povilionytė žingsnis po žingsnio pildo svajones. Dabartinis tikslas – tapti Sunkiosios ginkluotės kuopos vadu.