Naujausios
Ką laimėjo ar pralaimėjo Šiaulių politikai?
Baigiantis metams skaičiuojame savo pergales, laimėjimus ir pralaimėjimus. Išsikėlus tikslus ir juos pasiekus paprastai jaučiamės laimėtojais. Šiaulių miesto savivaldybę metų pabaigoje ištiko politinė krizė. Susivieniję 19 Tarybos narių atleido Administracijos direktorių Antaną Bartulį ir vicemerą Domą Griškevičių, merui Artūrui Visockui pradėjo apkaltos procedūrą, apkaltinę juos galimai korupciniu sandoriu dėl Šiaulių arenos koncesijos. Meras su 11 bendražygių liko mažumoje. Kas šioje situacijoje laimėtojai? Ką laimėjo miestas ir miestiečiai?
Jūratė RAUDUVIENĖ
jurate@skrastas.lt
Demokratijos pamoka?
Paradoksalu, tačiau laimėtojais nesijaučia niekas. Tarybos nariai sakė pasiekę moralinę pergalę ir įrodę, kad negalima ignoruoti visų 30 šiauliečių išrinktų atstovų (31-asis – meras). Kai kurie įsitikinę, kad vadovų vertimo motyvas – nutraukta arbitražo byla su Šiaulių arenos koncesininku dėl galimai permokėto koncesijos mokesčio – neva turi korupcijos kvapą, todėl jaučiasi kovojantys prieš korupciją valdžioje. Politikai sako, kad šioje sumaištyje laimėjo demokratija.
„Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse, vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“ – "Tautiška" giesme Tarybos nariai pradeda posėdžius, bet užbaigia kitaip.
Pasiektus tikslus laimėjimu nelaiko
Liberalų frakcijos seniūnas Artūras Kulikauskas:
– Nevertinčiau šios situacijos kaip laimėjimą ar pralaimėjimą. Tai normali politinė praktika. Buvo išreikštas nepasitikėjimas politinio pasitikėjimo asmenims. Nesiekėme suformuoti kažkokį „devynioliktuką“. Bendravome su visais, kurie su mumis bendrauja. Miestas stebi ir, bendrąja prasme, situacija nėra gera.
Neturėjome tikslo kažką nubausti ar patenkinti savo ambicijas. Buvo konkrečios aplinkybės ir mes išreiškėme nepasitikėjimą. Normalioje šalyje žmogus, kuriam pareiškiamas nepasitikėjimas, atsistatydina pats, o ne laikosi įsikibęs kėdės, vadina kitus padugnėmis ar eina į teismus sudaryti taikos sutarties.
Konservatorius Vladas Artūras Balsys:
– Vyko natūralus politinis procesas. Atstatydintų asmenų elgesys netilpo į jokius padorumo rėmus. Tai mes išgirdome ir iš direktoriaus atsisveikinimo kalbos. Tai buvo žmogiška, negalima taip ilgai tyčiotis iš kitų žmonių. Didelių tikslų, kovos nebuvo. Augo votis, kuri vieną dieną prakiuro. Miestas pamatė demokratijos pamoką.
Nepriklausomos frakcijos narė Danguolė Martinkienė:
– Per anksti kalbėti apie tai, ar mes ką nors laimėjome. Procesas yra eigoje ir dar yra labai daug nežinomųjų. Gal tas laikas besibaigiant metams ir nebuvo pats geriausias pokyčiams, bet viskas susiklostė taip, kad Šiaulių arenos koncesijos klausimas buvo sprendžiamas taip, kaip mums atrodė, kad neturi spręstis.
Mero apkaltos komisija dirbs, gaus visus dokumentus ir, tikiuosi, pateiks mums atsakymus. Tada ir galėsime spręsti, ar ką laimėjome. Geriausiai į viską būtų atsakęs Arbitražo teismas, tačiau kadangi byla buvo nutraukta, iškilo daug nežinomųjų.
Vadovų personalijos – nebuvo klausimo esmė. Miestui galbūt ir būtų ramiau, jei tie žmonės būtų likę užbaigti savo darbą. Bet arenos koncesijos klausimo negalėjome toleruoti, nes tai vieši pinigai, ir ta situacija negalėjo laukti kadencijos pabaigos.
Prieš porą metų Tarybą ištikus politinei krizei, mes (dvi Darbo partijos atstovės) parėmėme merą. Nesigailiu dėl to, dariau tai suvokdama kaip stabilumą, reikalingą miestui. Apėmė liūdesys, kai pamačiau, kad tas stabilumas buvo laikinas. Kad jo nėra, tapo aišku jau svarstant sporto įstaigų statuso klausimą. Tapo akivaizdu, kad požiūrio suderinti nepavyksta.
Frakcijos „Už Šiaulius“ seniūnas Denis Michalenko:
– Nežinau, ar tai galima laikyti pergale. Tiesiog priėmėme sprendimą, kad nepasitikime tais žmonėmis ir net likus trims mėnesiams iki rinkimų nebegalėjome su jais dirbti. Labai gaila, kad esantys valdžioje nesuprato, kad dirbti reikia su visais Tarybos nariais.
Miestas nelaimėjo, bet nieko ir neprarado
Šiaulių miesto meras Artūras Visockas:
– „Devynioliktukas“ savo veiksmais laimėjo gyventojų aktyvumą. Nori nenori, pamatai, tada užsiduodi klausimus, iš to išaugs tam tikri atsakymai.
Miestas tikrai nelaimėjo, bet gal taip sukurtas pagrindas žinojimui, kaip neturi būti. Politikai tegul pešasi. Aš dėl savęs pernelyg nekreipiu dėmesio, dėl Domo (Griškevičiaus) irgi, bet kreipiu dėmesį dėl direktoriaus, nes jo darbo vaisiai yra tai, ką mato žmonės. Yra vietų, kur nereikia liesti. Negalima daryti veiksmų, kurie gali sukurti tam tikras nenaudas miesto gyvenime. Per tai yra peržengta ir tai yra pavojinga praktika.
Jokiu būdu nesijaučiu pralaimėjęs. Kodėl „revoliucionierių“ dauguma, o aš likau mažumoje? Todėl, kad tuo metu (kai gimė interpeliacijų iniciatyva) buvau atostogose.
Frakcijos „Dirbame miestui“ narys Gintautas Lukošaitis:
– Man svarbu, kad, ačiū Dievui, „devynioliktukui“ nepavyko pakenkti miestui ir miestas nieko šioje situacijoje neprarado.
Mes (mero frakcija „Dirbame miestui") nesijaučiame pralaimėtojais. Mes atėjome su visai kita filosofija. Nebėra to, kad susitartum ar kažko nepasidalintum. Jeigu miestas laimėjo, vadinasi, kad visi, kurie gyvena mieste, laimėjo.
Kodėl likome mažumoje? Susidūrė tam tikros skirtingos pasaulėžiūros: partinė ir kitoks matymas, kad turi laimėti miestas. Čia laimės ne „devynioliktukas“ ar „dvyliktukas“, o tiesiog kitokia politikos mintis. Paaiškės, ar atsiras atstovaujamoji demokratija.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.