Naujausios
Juozas Erlickas kalbėjo erlickiškai
Lietuvių literatūros klasiku vadinamas Juozas Erlickas surengė autorinės kūrybos vakarą Naujojoje Akmenėje.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Scenoje – humoras rimtu veidu
Apie pustrečios valandos Naujosios Akmenės kultūros rūmų scenoje savo kūrybą pristatinėjęs Juozas Erlickas išrodė niūrus mąstytojas, tačiau klausytojams veržėsi juokas ir pro ašaras.
Rašytojas pristatė naujausią savo atradimą „Lietuvių periodinę lentelę“.
„Lentelė – aiški kaip diena, ir man aišku, kad ji paaiškins viską, visiems ir – per amžius. Ir aš regiu, kaip Lietuvoj visi lietuviai tampa laimingi, nes visi pagaliau tvarkingai susidėlioja į savo vietas“, – lentelės privalumus dėstė atradėjas.
Autorius savo mintis perteikė ir dainomis. Ypač daug kalbėjo apie savo bandymus dirbti gydytoju.
Siūlė kaip išspręsti pensininkų problemą – visus juos priimti į kariuomenę, nes tada bus ir pavalgę, ir kelnes turės, ir laiku pastebės priešų pėdsakus ant žemės, nes aukštai galvos nebepakelia.
Paprastai bendraudamas su klausytojais, prašė pakelti rankas tuos, kuriems anksčiau buvo skiriami šūkiai: „Tegyvuoja šaunieji cementininkai“.
Tačiau salėje niekas neprisipažino.
Svečias, džiaugdamasis lietuvišku dėkingumu, siūlė vietoj gėlių atneštus maišelius cemento krauti prie jo automobilio.
Pabaigė absurdo apmąstymais
Renginio pabaigoje J. Erlickas paskelbė tikrinsiąs žiūrovų padėtį „Lietuvių periodinėje lentelėje“ ir kvailumo lygį.
Iš pradžių reikėjo atsakyti į klausimą: „Kokia yra nekaltumo prezumpcijos viršutinė gėrybinė funkcija ir apatinė nesudeganti suma?“ Niekas nežinojo.
Atsakė pats tikrintojas: „Suma yra atvirkščiai proporcinga sąžinės skersmeniui. Gautą skaičių dar reikia padauginti iš užpakalinės angos įžambinės kvadrato“.
Autoriaus nuotr.
BROLIAI: Akmenės rajono Papilės kultūros namų liaudiškos muzikos kapelos „Liepa“ vadovui Antanui Erlickiui (dešinėje) jo brolis rašytojas Juozas Erlickas padovanojo naujausių savo knygų.
IŠRAIŠKA: Rašytojas Juozas Erlickas autorinės kūrybos vakare Naujojoje Akmenėje išrodė niūrus, nors gerbėjai dažnai juokėsi bemaž pro ašaras.
