Naujausios
SENOSIOS ŠIAULIŲ GATVĖS (8)
Judrioji Vilniaus gatvė
Kaizerinės Vokietijos okupacijos metu dabartinė Vilniaus gatvė Šiauliuose buvo perskelta į dvi dalis — Šeduvos ir Kuršėnų. Šį kartą pasakojame apie buvusią Šeduvos gatvę, kuri driekėsi nuo Prūdelio ežero iki dabartinės Tilžės gatvės.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Dvi gatvės tapo viena
Istorikė Roma Baristaitė sako, kad pagal 1783 metų parengtą Šiaulių miesto centro planą į pietvakarius nuo aikštės lygiagrečiai nutiesta nauja gatvė, pavadinta Mintaujos, yra dabartinės Vilniaus gatvės užuomazga. Be gyvenamųjų namų, čia buvo statomi ir fabrikai, todėl XIX amžiaus pirmojoje pusėje gatvė buvo vadinama Fabričnaja ulica (Fabrikų gatvė).
1871 metų projektiniame miesto plane figūruoja naujas gatvės pavadinimas — Bolšaja tiuremnaja ulica (Didžioji kalėjimo gatvė). Tam įtakos turėjo gatvės pradžioje pastatytas kalėjimas. Dabartinėje Trakų gatvėje iškilus naujiems raudonų plytų kalėjimo mūrams, Bolšaja tiuremnaja gatvė sutrumpėjo iki Bolšaja (Didžioji).
Kaizerinei Vokietijai okupavus miestą, vokiečiai vieną iš ilgiausių miesto gatvių padalino į dvi dalis: nuo Prūdelio ežero iki dabartinės Tilžės gatvės vadinosi Szadow Strasse (Šeduvos gatvė), o nuo Tilžės gatvės Sukilėlių kalnelio link — Kurszany Strasse (Kuršėnų gatvė).
Po Pirmojo pasaulinio karo kurį laiką vartoti vokiečių suteikti, tik sulietuvinti pavadinimai — Šeduvos ir Kuršėnų. 1924 metais šios gatvės buvo sujungtos į vieną ir pavadintos Vilniaus gatve.
Nuo 1975 metų centrinė gatvės dalis (nuo Žemaitės gatvės iki Draugystės prospekto) laipsniškai buvo paversta pėsčiųjų bulvaru.
1930 metais laikraštis „Sekmadienis“ rašė: “Šiauliams Vilniaus gatvė turi tą pačią reikšmę, ką ir Kaune Laisvės alėja. Nuo “Milšteino“ kavinės ligi Nuroko banko “plaukia minia, kai jūros vilnys“. Vakare čia alkūnėmis reikia skintis sau taką. Šiauliečiai gatvių šlifuotojai neužsileidžia kauniškiams: eina, zuja, stumdosi, flirtuoja, spjaudo saulėgrąžas ir koliojasi. Vilniaus gatvėje galima pamatyti visas Šiaulių garsenybes“.
Ch. Frenkelio palikimas
Dirbtinis Prūdelio ežeras su paplūdimiu, garsėjęs šalia trykštančiais neva gydomųjų galių turėjusiais šaltiniais, buvo dabartinės Vilniaus gavės pradžioje.
Miesto savivaldybė ežero poilsio zoną nusprendė įrengti 1933 metais: ežeras išvalytas, į jį prileista švaresnio Talkšos ežero vandens, pakraščiai išpilti žvyru, pastatytos persirengimo kabinos. Baigti tvarkyti Prūdelį sutrukdė neišspręstas žemės klausimas.
Prieš Prūdelį yra išlikusi vienintelė Šiauliuose sinagoga su būdingomis sinagogų architektūrai formomis. Dviejų aukštų mūrinę sinagogą prie fabriko Chaimas Frenkelis pastatė 1907 metais. Sinagoga buvo skirta fabriko darbininkams, bet švenčių metu susirinkdavo ir žydai iš aplinkinių kvartalų.
Po 1941 metų nacionalizacijos sinagoga pritaikyta sporto salei. Dabar čia įsikūrusi šv. Pijaus X kunigų brolija.
Didelę teritoriją prie Vilniaus gatvės užima buvę Ch. Frenkelio (įsteigto 1879 metais), o vėliau — „Elnio“ odų fabriko statiniai.
Pažangus verslininkas Ch. Frenkelis 1894 metais pastatė garo katilą ir pirmąją Šiauliuose elektrinę. Spartų fabriko augimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. 1922 metais atstatymo darbų ėmėsi iš užsienio grįžęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas, kuris veiklą tęsė iki okupacijos.
Nuo gatvės akį traukia Ch. Frenkelio vila, pastatyta 1908 metais. Po Pirmojo pasaulinio karo fabriką ir namą paveldėjo sūnus Jokūbas, dalį gyvenamojo namo atidavęs Žydų gimnazijai. 1944 metais name įsikūrė sovietinės kariuomenės karo ligoninė, kuri veikė iki 1993 metų rugpjūčio. Dabar pastatas priklauso „Aušros“ muziejui.
Fabrikų gatvė
Gatvėje telkėsi ir daugiau fabrikų. Teritorijoje, kur dabar stovi Šiaulių universiteto centriniai rūmai, arčiau Ežero gatvės, 1883 metais buvo įsteigtas Iserlio tabako fabrikas, čia pat veikė ir muilo fabrikas.
O pastate XIX amžiaus pabaigoje privačiomis žydų fabrikantų lėšomis buvo įsteigti senelių prieglauda ir maldos namai.
1920— 1944 metais veikė miesto pradžios mokykla, buvo įsikūrusi Odos— Adatos profsąjungos būstinė. Iš senojo pastato išliko tik fasadinė siena nuo Vilniaus gatvės. 1978 metais rekonstruotame pastate įsikūrė Šiaulių inžinierių namai, vieninteliai tokie Lietuvoje.
Baltasis kalėjimas
Senasis dviejų aukštų kalėjimas, dar vadinamas baltuoju, caro valdžios iniciatyva buvo pastatytas 1823 metais ant buvusios vienuolyno kalvelės. Jis veikė iki 1911 metų.
Vėl pradėtas naudoti 1920 metais, pristigus kalėjimų. Kurį laiką čia glaudėsi Šiaulių apskrities arešto namai, komendantūros daboklė. Vėliau buvo okupacinės kariuomenės komendantūra, kitos kariuomenės įstaigos. Dabar čia įsikūrusi patrulių rinktinė.
Nuo kino iki skaniausių ledų
„Šiaulių“ viešbučio teritorijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą stovėjo lenkų bajoro įmonininko Bezumavičiaus gyvenamasis namas ir mechaninė remonto dirbtuvė. Kitoje gatvės pusėje, šalia Dviračių muziejaus, buvo įsikūręs kapucinų vienuolynas, kuriame karo metais gyveno Tėvas Stanislovas.
Paminklo P. Višinskiui vietoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė kino teatras „Fantazija“. “Naujajame žodyje“ 1930 metais A. Gricius rašė: “Grįžo tėvas iš Šiaulių. Su reikalais nuvažiavęs turėjo Šiauliuose nakvoti. Grįžo ir pasakoja: “Tai kad mačiau, tai mačiau. Buvau “Fantazijoj“ (pirmą kartą tą suktą ir artimą žodį tada išgirdau. Tuo vardu prieš karą Šiauliuose buvo kinematografas). Tai, dvištairogės, mačiau, kaip ant baltos drobulės žmonės vaikščioja“.
Vilniaus ir P. Višinskio gatvių kampe 1894 metais Aleksandras Zaborskis įkūrė bažnytinių reikmenų dirbtuvę. Dabartinis pastatas (čia veikia kazino), statytas 1925 metais, priklausė Šochatui. Jame tarpukaryje veikė rėmų, portretų, paveikslų didinimo dirbtuvė „Atmintis“, kepyklos, siuvykla, kirpykla, “Lietuvos“ draudimo agentūra.
Dabartiniame Fotografijos muziejaus pastate tarpukariu veikė parduotuvės, Kazlausko vaistinė, kirpykla. Šalia dabartinio „Gaidžio“ laikrodžio tarpukariu buvo galima nusipirkti skaniausių mieste M. Komošo ledų ir atsigaivinti zelterio gėrimu.
Trijų namų istorija
Dabartiniame skverelyje (prie P. Višinskio paminklo) po Pirmojo pasaulinio karo buvo pastatyti „Birutės“ saldainių fabriko savininko Vaitkaus namai.
Gražiame trijų aukštų name veikė firminė saldainių parduotuvė, fotoateljė „Grožybė“, Šaulių klubas, “Romuvos“ valgykla, kino teatras “Spindulys“, “Volfas-Egelman“ alaus baras, nėrimo dirbtuvė. Vienu metu tarpukariu dirbo Šiaulių miesto valdyba.
Po Antrojo pasaulinio karo antrajame aukšte įsikūrė restoranas „Baltija“, į kurį būdavo sunku patekti. Pastatą sunaikino gaisras.
Prieš minėtą Vaitkaus namą išlikęs trijų aukštų pastatas (dabar veikia „Presto“ kavinė) tarpukariu buvo geriausiai žinomas kaip Piliečių klubas. Pirmame aukšte veikė Milšteino kavinė, kur rinkosi miesto menininkai, teatralai. Šalia veikusioje brolių Šapiro parduotuvėje buvo galima įsigyti aukso dirbinių ir laikrodžių.
O dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą šioje vietoje stovėjusio namo pirmame aukšte buvo įsikūrusi stambi Karolio Savičiaus prekybos įmonė su daug skyrių — nuo vyno iki knygų.
Už Vasario 16-osios gatvės (kur dabar sporto prekių parduotuvė) prieš Pirmąjį pasaulinį karą dviejų aukštų namo pirmajame aukšte veikė brolių Kaganų garinio šokolado ir saldainių fabriko krautuvė. O šioje vietoje 1932 metais statytame A. Juškaus name buvo įsikūrusi savininko rūbų siuvykla bei visuomenines paslaugas teikusios įmonės.
FABRIKAS: Buvusio Ch. Frenkelio, vėliau — „Elnio“ fabriko pastatas.
SINAGOGA: Prieš Prūdelį yra išlikusi vienintelė Šiauliuose sinagoga su būdingomis sinagogų architektūrai formomis.
KALĖJIMAS: Senasis dviejų aukštų kalėjimas, dar vadinamas baltuoju buvo pastatytas caro valdžios ant buvusios vienuolyno kalvelės.
FRAGMENTAS: Iki mūsų dienų išliko tik fasadinė senelių namų prieglaudos siena nuo Vilniaus gatvės.
Jono TAMULIO nuotr.
PERSPEKTYVA: Dabartinės Vilniaus gatvės perspektyva nuo Vasario 16-osios gatvės Tilžės gatvės link.
PERSPEKTYVA: Dabartinė Vilniaus gatvė nuo Tilžės gatvės Draugystės prospekto link.
KARAS: Vokiečių kariai Pirmojo pasaulinio karo metu žygiuoja pro Ch. Frenkelio odų fabriką.
NAMAI: Dabartinė Vilniaus ir Vasario 16-osios gatvių sankryža. Kairiau — Piliečių klubas, dešiniau — V. Vaitkaus
Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus fondų
