Naujausios
Atliko sudėtingas operacijas
Joniškio ligoninės Dienos chirurgijos centre buvo atlikta sudėtinga rankos dilbio kaulų lūžių rekonstrukcinė operacija iš Mariupolio apsupties ištrūkusiam ir nuo sprogimo nukentėjusiam 66 metų ukrainiečiui Viktorui Plotnikovui. Mažo mūsų miesto ligoninės profesionalūs medikai vyrui pastaruoju metu atliko dvi operacijas, kad net keturis skeveldrinius lūžius patyręs ukrainietis vėl galėtų būti darbingas. Be šių operacijų jo ranka niekada nebūtų sugijusi.
Tikras mariupolietis 40 km nuo savo gimtojo miesto buvo sužalotas kovo 21-ąją. Sprogimo bangos vyras buvo nublokštas, iki pusės užverstas žemėmis, nuo sužalojimų neteko sąmonės. Gal tai ir gerai – bent jau nepersekioja košmaras, kurį savo akimis matė jo žmona Liudmila: kaip prispausti mašinų liepsnose pagalbos maldauja, o galiausiai amžiams nutyla 14-metis anūkas Timūras ir 41-erių jų sūnus Dmitrijus.
Ukrainiečiui surasti Joniškio medikus padėjo žiniasklaida
Ortopedę-traumatologę Akvilę Vilkytę dabar pažįsta visi – net tie, kuriems jos pagalbos dar nereikėjo. Mūsų Joniškio ligoninės gydytoja buvo tarp tų Lietuvos medikų savanorių, kurie dvi savaites talkino Ukrainos medikams. Apie tai rašė daug laikraščių, mūsų gydytoja davė interviu radijui, televizijai, todėl žinia pasklido plačiai. Nugirdo ir Liudmila ir Viktoras Plotnikovai, tuo metu jau pasiekę Lietuvą. Jiems rūpėjo, labai rūpėjo pasitikrinti pas gerą gydytoją, kaip ta Viktoro ranka, kodėl jis iki šiol, praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams nuo tragedijos, visai nevaldo nei tušinuko, nei šaukšto, nei stiklinės… Užsirašė konsultacijai pas gydytoją Akvilę Vilkytę, kuri nėra abejinga Ukrainos tautą ištikusiai žiauriai nelaimei. Neabejinga nuo karo kenčiančiai šaliai ir Joniškio ligoninė. Po apžiūrų, atlikto kompiuterinio tomografo tyrimo paaiškėjo, kad ne visi sužalotos Viktoro rankos, kuriai pirmą pagalbą suteikė Donecko medikai, ne visi kaulai sugiję, ne visi kaulai sudėti taisyklingai, nesugijusios ir odos žaizdos.
– Pirmiausia reikėjo užgydyti odos žaizdas. Nuėmėme Ilizarovo aparatą, kuriuo Donecko ligoninėje buvo įtvirtinti Viktoro rankos lūžiai. Po trijų savaičių žaizdoms užsitraukus Viktoro ranką jau operavo mano kolega, labai talentingas ortopedas traumatologas Nerijus Kutra, kompetentingiausias Šiaurės Lietuvoje, išgarsėjęs prieš porą metų Šiaurės Lietuvoje atlikęs pirmąją karpometakarpalinio sąnario endoprotezavimo operaciją. Aš Nerijui jo rankomis atliekamos operacijos metu tik asistavau, – pasakoja ortopedė-traumatologė A. Vilkytė.
Po 2,5 valandos trukusios operacijos ortopedas traumatologas Nerijus Kutra patikino, bet be šio chirurginio įsikišimo ukrainiečio rankos kaulai niekada nebūtų sugiję, kol skeveldriniai sutrupinti kaulai po sprogimo sukeltos traumos nebūtų atstatyti į vietą. „Reikėjo surinkti kaip dėlionę“, – sakė gydytojas N. Kutra. Ortopedai traumatologai sako, kad atlikta operacija sėkminga, jau po 5 savaičių Viktoras savo karo žaizdų paženklintą ranką galės pradėti mankštinti, o po trijų mėnesių ja ir naudotis.
Sutuoktiniai nerado žodžių, kaip atsidėkoti šiems puikiems specialistams ir mažo rajono ligoninei už pagalbą, rūpestį, atidą svetimų nelaimėms, todėl Liudmila su dėkingumu glostė ir gydytojos Akvilės, ir Nerijaus rankas, švelniai juos dukrele ir sūneliu vadindama… Taip sakoma, nelaimė svetimus žmones suartino kaip gimines.
Iš okupantų pražudyto miesto
66 metų Viktoras Plotnikovas tikras mariupolietis, suvirintojas, 44 metus dirbęs „Azovmaš“ gamykloje. Ten pat dirbo ir jo žmona Liudmila. Dabar abu pensininkai, laiką skyrę savo mylimam sodui, teatrui, knygai, anūkui Timūrui. Liudmila ir Viktoras atviri: taip jau nutiko, kad jų marti Irina ir sūnus Dmitrijus išsiskyrė, tačiau skirtingais keliais pasukę žmonės nelaikė vieni kitiems pykčio, dažnai senelių namuose lankėsi ir su marčia likęs gyventi anūkas Timūras. Tačiau prasidėjęs karas buvo ta priežastis dar labiau nei kada nors anksčiau vieni kitiems padėti.
– Nuo pirmų karo dienų mūsų Mariupolį bombardavo nuolat, rusų kariuomenė apsupo iš šešių pusių – nuo Zaporižės, nuo jūros, nuo Berdiankos, Rostovo, Donecko ir Staryj Krym. Buvusi marti vardant saugumo jau antrą karo dieną su anūku Timūru ir savo mama apsigyveno daugiabučio namo rūsyje. Žinoma, marti kreipėsi į mūsų sūnų Dmitrijų, Timūro tėtį, pagalbos. Ir jis neatsisakė – vėliau visus pervežė į saugesnę vietą, Mariupolio valstybinio universitetą, po filologijos fakultetu esančią puikiai įrengtą požeminę slėptuvę. Ir pats ten su jais liko. Gražaus universiteto pastato sienos bombardavimų neatlaikė, o slėptuvė žmonių gyvybes apsaugojo. Raketa, pataikiusi šalia, paliko 8 metrų gylio duobę. Eidavau jų lankyti kasdien – nešdavau vandens, maisto ir malkų, kurios buvo reikalingos maisto gamybai. Man kas, š jau savo atgyvenau, dėl savęs mažiausiai pergyvenau, tačiau po to, kai priešgaisrinius išėjimus užvertė sudaužytas universiteto pastatas, po kelių dienų išlaisvinti sūnus, buvusi marti su mama ir anūkas apsistojo mūsų bute, – pasakoja Viktoras, apgailestaujantis, kad iš gražaus jo gimto miesto nieko neliko, neliko kur grįžti.
Tą patį kalbėjo ir Liudmila, kuri kategoriškai atsisakė palikti savo be dujų, internetinio ryšio, elektros, vandens ir šildymo likusį butą ir trauktis kur nors į rūsį ar kokią slėptuvę.
– Kovo 20-ąją su anūku Timūru lipom į 9-tąjį namo aukštą patikrinti, gal jau ryšys yra. Ir jis tikrai buvo trumpam atsiradęs. Pasinaudodama tuo skambinu dukrai į Jungtines Amerikos Valstijas, o ši ragina kuo greičiau pasiimti būtinus daiktus ir bėgti iš Mariupolio – paskutinė diena evakuotis sudarytu koridoriumi. Sutarėm visi bėgti. Į vieną mašiną už vairo sėdo sūnus, šalia – vyras, gale – aš su Timūru, marti, – pasakoja Liudmila. – Prie mūsų prisijungė kaimynai, kurie į savo automobilį priėmė marčios mamą.
Moters akyse žuvo sūnus ir anūkas
Karo suvienytos šeimos ketino vykti į Zaporižę per Berdianską. Pravažiavo vieną, antrą rusų blokpostą – turėjo rodyti rankas, ar neturi tatuiruočių (ar ne nacis), nuospaudų, mėlynių, kuriuos palikti galėjo ginklai (ar ne kariškiai), tikrino telefonus, kokią informaciją valdo (ar nėra žvalgai)…
Du blokpostus įveikę jau matė trečiąjį. Tačiau kelią ties Mangušu pastojo sustojusių mašinų kolona – tiltas susprogdintas, toliau nepravažiuoti, todėl vieni gręžėsi atgal, kiti suniokotą kelią bandė apvažiuoti lauko keliuku. Juo pasuko ir Plotnikovų sūnaus vairuojamas automobilis. „Automobilis tikrai buvo pakrautas – pilnas bakas dujų, pilnas bakas benzino (gerai, kad turėjome garaže atsargų), būtiniausi daiktai, dokumentai, maistas. Lauko provėžomis jų keleiviais ir daiktais pakrautas automobilis ne važiavo, o čiuožė ir pasikabino – ratus užblokavo rankinio stabdžio trosas. Visi išlipo, o Dmitrijus bandė padėtį taisyti, ieškojo įrankių bagažinėje, šalia jo priskretęs Timūras. Liudmila sako, kad jų sūnaus ir anūko ryšys buvo ypatingas. Moteris tuo metu už kelių metrų kalbėjo su seserimi, nuošaliau laikėsi Viktoras, marti. Ir staiga baisus trenksmas. Galima tik spėti, kad tai buvusi okupantų palikta mina, kurią kliudė juos apvažiuojanti kita mašina. Liudmila matė, kaip jų ir iš paskos važiavusių kaimynų automobiliai, sustoję vienas nuo kito atokiau, po sprogimo tarsi susilydė, prispausdamos sūnų ir anūką, ir užsidegė. Plotnikovų buvusi marti plikomis rankomis dar bandė gelbėti ugnies liežuviuose klykiantį vaiką, metė šaliką, bandė griebti už rankų, bet viskas veltui, ne žmogaus jėgoms tokią nelaimę įveikti. Pasigirdo ir nurimo Dmitrijaus širdį verianti aimana… Viktoras, nublokštas sprogimo, sąmonę atgavo tik žmonos judinamas. Baisiai skaudėjo ranką, virtusią į tabaluojantį skudurą, jis nieko nesuprato, kas įvyko, o žmona rankomis atkasinėjo iki pusės žemėmis užverstą jo kūną… „Tik žiūriu, kad ugnies stulpas iš dviejų mašinų – tada jau užsidegė dujų ir benzino bakai…“ – tramdydamas savo skausmą pasakoja Viktoras. Vyras sako, kad sprogimo būta tokio stipraus, kad jo diržas buvo sudraskytas į skutelius, liko tik sagtis.
Slaptažodis į laisvę
Netrukus privažiavo rusų kariškiai iš blokposto, kurį Plotnikovai matė priekyje. Suteikė pagalbą veido ir rankų odą nudegusiai Irinai, pagalbinėmis priemonėmis sutvarstė Viktoro ranką ir išvežė į ligoninę Manguše. Čia gydytojai buvo bejėgiai, primygtinai siūlė vykti į Donecko ligoninę. Ar turėjo šoko ir sužalojimų ištikti žmonės galimybę rinktis? Važiavo. Čia Viktorui ir buvo ant skeveldrinių rankos sužalojimų uždėtas Ilizarovo aparatas.
– Ko tik mes toje ligoninėje neprisižiūrėjom ir neprisiklausėm. Čia gulėjo ir sužaloti kareiviai iš Luhansko, Donecko – jauni kareiviai, tapę karo mėsa. Pasakojo, kaip juos siuntė į mūšio lauką: išdavė po 10 šovinių – penkis pasimokyti šaudyti, o penki – kovai… Didžioji dauguma į karą ėjo dėl pinigų, visi net palatose gulėdami skaičiavo, kiek jie iš to karo uždirbs, kiek jiems bus išmokėta už vieną ar kitą patirtą sužalojimą, skambindavo artimiesiems ir klausdavo, ar jau pinigai pervesti į kortelę…“ – prisimena Viktoras. Liudmila bandė pasakoti savo tragišką istoriją, tačiau pasigailėjimo nesulaukė. „Taip jums ir reikia…“, „Seniai, dar 2014-aisiais reikėjo išvažiuoti“, „Patys kalti…“ – tokių priekaištų sulaukė vietoj užuojautos. Liudmila negali patikėti, kad 21 amžiuje galėjo taip būti, kad slavai slavų taip nekęstų, gali taip žiauriai žudyti.
Po savaitės iš ligoninės Plotnikovus išprašė, liepė susirasti butą, kur gyventi ir kasdien ateiti perrišimams. Taip šeima dvi savaites ir darė. Tačiau kartą mieste pamatė privačius mikroautobusus, už priekinio lango užkištais užrašais: „Į Lenkiją“, „Į Lietuvą“… Bilieto kaina vienam asmeniui –350 eurų! Pagelbėjo Amerikoje gyvenanti jų dukra, pervedusi reikiamą pinigų sumą kelionei.
Aštuonių vietų mikroautobuso žmones gabenusio per Rusiją, Latviją, Lietuvą į Lenkiją, vairuotojas perspėjo: „Važiuojam į Maskvą! Visi supratot?“ Tai buvo slaptažodis, kuris filtracijos stovykloje padėjo iš Donecko liaudies respublikos ištrūkti į laisvę.
***
Liudmila ir Viktoras Plotnikovai svajonių nebeturi. Sūnus, anūkas – buvo žmonės, dėl kurių gyveno. Nebesvajoja grįžti į Mariupolį, kurio nebėra. Kada nors svajoja grįžti į Kijevą, kur likęs į Ameriką pagal kontraktą išvykusios dukros šeimos butas. Dar svajoja surasti Mangušo kapinėse 34 ir 35 numeriais pažymėtus savo sūnaus ir anūko kapus, atlikti genetinę ekspertizę ir brangiausius žmones garbingai perlaidoti. O jei to nebus galima padaryti – bent tinkamai įamžinti jų amžino poilsio vietą. Šeimos misija dabar – visiems papasakoti, kaip iš tiesų atrodo karas Ukrainoje. Plotnikovus Lietuvoje aplankė net žurnalistas iš Londono ir jų tragišką istoriją išplatino Jungtinėje Karalystėje.
