Naujausios
Jie vadinami gelbėtojais
Anksčiau juos išvadindavo tinginiais, girtuokliais, dabar sutinka kaip gelbėtojus. Taip per dešimtmetį pasikeitė požiūris į ugniagesius. Sociologinės apklausos rodo, kad partijoms, Seimui, Vyriausybei skęstant reitingų pelkėje ugniagesiais pasitiki per 90 procentų Lietuvos gyventojų. Neveltui jie vadinami gelbėtojais.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Net į kuprą gaudavo
Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyriaus viršininko Boleslovo Šeško ir šio skyriaus vyresniojo specialisto Artūro Kasparo darbo patirtis — beveik du dešimtmečiai.
Abu tvirtina, jog žmonių pasitikėjimą pavyko pelnyti darbu: „Mes važiuojame pagelbėti žmonėms. Kiek teko girdėti atsiliepimų, gaisrininkus pavyksta prisišaukti greičiausiai“.
„Neatsivežė vandens. Į gaisro vietą atvyko per lėtai“, — šiuos priekaištus ugniagesiams ypač dažnai tekdavo išklausyti prieš 10— 15 metų.
Devyniolika metų šį darbą dirbantis A. Kasparas tokias kalbas kategoriškai neigia. Ir primena: anksčiau į gaisrinę mašiną tilpdavo tik apie du kubus vandens, dabar yra mašinų, kuriomis į gaisravietę atsivežama 10 kubų.
Pasak ugniagesių, gali ir per galvą verstis, bet tiems, kurių turtas dega, visada atrodo, kad pagalba yra lėta, o gaisrininkai nieko nedirba. Iš veteranų yra girdėję, kad gaisravietėje net į kuprą gaudavę.
Gaisre vyrai stengiasi nekreipti dėmesio į priekaištus, o renka svarbią informaciją: kur yra žmonės, ar yra pavojingų medžiagų.
Ugniagesiai prisimena atvejį, kai gaisro ištikto žmogaus kaimynas neleido naudotis privačiu tvenkiniu, nors kito vandens telkinio arti nebuvo. Įžūlus kaimynas traukė raktelius iš ugniagesių mašinos: „Mano nedega, nieko iš manęs neimkit!“
Nors pastaraisiais metais gerų žodžių padaugėjo, padėkų ugniagesiai sulaukia retai. Vieni žmonės gaisre pasiūlo atsigerti pieno ar kompoto, kiti, paprašyti vandens troškuliui numalšinti, burba, kodėl ugniagesiai patys neatsiveža.
Sunkiausia — mintys apie mirtį
Sudėtingiausia darbe, pasak pašnekovų — psichologija, nes padėti ne visada pavyksta. Grįžusius iš tragiškų gaisrų ugniagesius užklumpa mintys apie mirtį, gyvenimo prasmę. Atsiriboti — sunku, ypač pradedantiems dirbti.
A. Kasparas atsimena prieš keletą metų dirbusį jauną sportininką, labai norėjusį važiuoti į gaisrą. Bet, išnešęs žuvusį žmogų, tepadirbo porą mėnesių. Prisipažino: „Negaliu. Tuos du mėnesius aš galvojau apie žuvusįjį“.
B. Šeškas iki šiol ryškiai prisimena vieną iš pirmųjų gesintų gaisrų: name buvo nužudyti ir padegti trys žmonės. Vėliau ši kraupi byla buvo pavadinta Džeko Skerdiko vardu. Pamačius tris sudarkytus lavonus, B. Šeškui buvo net sudėtinga kopėčiomis nulipti, o apetitas grįžo tik į trečią parą. Prisipažįsta: tuo metu manė nebedirbsiąs tokio darbo.
Ugniagesių darbas — ne tik gaisrai. Vaduodami iš automobilių avarijų aukas, girdi sužalotųjų aimanas. Narai traukia skenduolius. Sunkiose situacijose padeda komandinis darbas. Profesionalai stengiasi nustumti emocijas ir atlikti savo darbą.
Galbūt todėl šios profesijos nesirenka merginos? A. Kasparas įsitikinęs: tai — tik laiko klausimas. Jo manymu, merginos pamainoje įneštų tvarkos. Bet gaisravietėje neturėtų jokių nuolaidų: apsirengus specialius rūbus ir užsidėjus kaukę, lytis nebesvarbi.
Darbas — daugiau nei užmokestis
A. Kasparo pamainai kliuvo ne vienas rimtas incidentas. 1993 metais Šiauliuose sprogus gyvenamajam namui, pamainos vadu dirbęs vyras išgelbėjo du vaikus. Už šį žygdarbį ugniagesys buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Prieš keletą metų A. Kasparo pamaina po sprogimo gesino Šiaulių ligoninę. Tąkart buvo evakuotas visas chirurginis korpusas. Nežuvo nė vienas žmogus, nors, atvykus ugniagesiams, degė elektros skydinė, rūsys, lifte buvo įstrigę žmonės.
Šiemet teko gesinti Rėkyvos durpynus. Pasitelkus kariškius ir sraigtasparnį, pasiekta, kad gaisras neišplistų.
Ugniagesiams šypseną kelia filmai apie jų darbą: gaisro nufilmuoti neįmanoma, nes viską nustelbia dūmai.
Telieka pasikliauti intuicija? „Treniruojamės dūmų kameroje, kurioje paslepiami manekenai. Tik jauni ugniagesiai į dūmus lieja vandenį, o patyrę randa gaisro židinį. Pajutę karštį, krentame ant kelių ir su partneriu keliaujame apgraibomis“, — pasakoja A. Kasparas.
Vakariečiai naudoja modernias technologijas: šalmus su naktinio matymo kameromis. Lietuviai tikisi, kad po dešimties metų turės tai, ką užsieniečiai naudoja jau dabar.
Dar viena aktuali problema — lengvaisiais automobiliais užkišti Šiaulių pietinio rajono kiemai, kurie gaisrininkų technikai tampa neįvažiuojami. Ir nors yra įsigiję specialias kopėčias, siekiančias viršutinius daugiabučių aukštus, ugniagesiai abejoja, ar pasisektų su jomis iki namo privažiuoti.
Sunkmetis nuošalyje nepaliko ir šios tarnybos: mažinami atlyginimai. Pašnekovai tikina: nuotaikos tokios naujienos nekelia, bet požiūriui į darbą nekeičia, nes atlygis jau ne kartą kilo ir krito. Be to, jų darbe svarbu ne tik uždarbis.
POŽIŪRIS: Ugniagesiai džiaugiasi, kad mažėja priekaištaujančių, o daugėja gerus žodžius jiems pasakančių žmonių.
PRIEŽASTYS: Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyriaus viršininkas Boleslovas Šeškas pastebi, kad gaisrų, ypač didelių, mažėja. Priežastys — prevencija ir mobilūs telefonai, kuriais pagalba iškviečiama nedelsiant.
NEŽINOMYBĖ: Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyriaus vyresnysis specialistas Artūras Kasparas sako, kad nežinomybė jo darbe — ir slegia, ir įpareigoja. Nes vienodų įvykių nebūna.
MISIJA: Ugniagesių darbas — padėti nelaimės ištiktiems žmonėms. Praėjusiais metais ugniagesiai gesino pastatą „Elnio“ gamyklos teritorijoje.
SUNKUMAI: Nors ugniagesiams tenka didžiulis fizinis krūvis, jie teigia, kad sunkiausia darbe — psichologija.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
išnaša: „Ugniagesiai prisimena atvejį, kai gaisro ištikto žmogaus kaimynas neleido naudotis privačiu tvenkiniu, nors kito vandens telkinio arti nebuvo
Artūro Kasparo anekdotas:
Petriukas ateina nusiminęs į mokyklą. Mokytojas klausia:
— Kas yra, Petriuk?
— Senelis numirė.
— Kas buvo seneliui?
— Kilo namuose gaisras.
— Sudegė?
— Ne. Iš ketvirto aukšto šoko per langą.
— Užsimušė?
— Ne. Gaisrininkai buvo išnešę sofą. Senelis, atsispyręs nuo jos, atgal į butą parskrido.
— Tai vis dėl to sudegė?..
— Ne. Antrą kartą šoko.
— Tai užsimušė?
— Ne, vėl į butą paršoko.
— Tai kas jam nutiko?
— Visą valandą taip šokinėjo, kol gaisrininkai sofą patraukė...
