Naujausios
Gyvoji tradicija
Jaunos šeimos saugoja protėvių palikimą
Jaunų lietuvaičių šeimoms lietuvių tradicijos suteikia gyvenimo prasmės. Dainos, papročiai ir liaudies kultūros pažinimas nesikerta su gyvenimo būdu ar iš tėvų perimtu krikščionišku tikėjimu.
„Mes esame lietuviai, o mūsų pareiga – pažinti savo tautos kultūrą“, – sako Dovydas Lipinskas, jaunos šeimos tėvas.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
Tradicija ir „tūsas“
Dovydas ir Justė Lipinskai – tikri lietuviškų tradicijų puoselėtojai. Dovydo brolis Saulius ir jo žmona Dovilė – ne ką mažiau pasinėrę į lietuviškumą.
Šios dvi jaunos šeimos – unikalus, tačiau populiarėjantis visuomenės reiškinys. Jie studijuoja, dirba, augina vaikus, moka mokesčius, apsilanko bažnyčioje, tačiau tuo pačiu gyvena senąja lietuviška dvasia.
Minioje jų gal ir nepastebėtum, jei ne akyse šviečianti laimė ir ramybė. Visi jie gyvenimiškos pilnatvės ir prasmės pasisemia liaudies tradicijose, dainose ir šventėse.
Šiuos žmones dažnai pavadina pagonimis. Kiti – netikrais krikščionimis. Pačios šeimos aiškina paprasčiau. Jie tiesiog lietuviai.
„Visų krikščionių protėviai buvo pagonys, todėl kiekvienas, norėdamas geriau pažinti save, neturėtų išsižadėti šaknų, bet stengtis jas suprasti“, – sako Dovydas, gyvenime visada ieškantis tikrų dalykų.
Jis pastebi, kad šiais laikais vertybės dažnai paverčiamos anekdotais. Viskas, kas vyksta svarbiais gyvenimo momentais yra vientisas „tūsas“ ir „popsas“.
„Žvelgiant į mūsų protėvių palikimą, galima suprasti, kad tikros vertybės nesikeičia tūkstantmečiais. Mums dažnai sako – jūs čia kažkaip netradiciškai elgiatės. Iš tiesų, mes kaip tik bandome prisiminti, ką mūsų karta primiršo ir „tūsą“ jau vadina tradicija“, – tvirtina jaunas tėvas.
Užvedė ant kelio
Broliai Dovydas ir Saulius, dar būdami moksleiviais, pateko į Kurtuvėnų regioniniame parke organizuojamą stovyklą „Žalioji mokykla“.
Po keletos paskaitų, vakaronių ir dainų abu suprato, kad būtent to ieškojo. Netrukus sutiko ir savo būsimas antrąsias puses.
Broliai greitai išmoko groti liaudiškais instrumentais: kanklėmis, armonika, ragais. Sako, jautė pavydą – kiti moka, o kodėl jie ne?
Jų mama – muzikos dėstytoja Šiaulių universitete. Jei kildavo klausimų, kreipdavosi į ją.
Justė pamena liaudies dainas dainavusi su mama nuo mažumės: „Drauge su ja liaudiškas dainas įrašinėdavome į kasetes ir dovanodavome seneliams. Manau, kad mūsų gyvenimas neatsiejamas nuo tradicijų, perimtų iš senelių ir tėvų.“
Dabar abi poros jau yra tie, kurie ne tik semiasi jėgų iš tradicijų, bet ir perteikia jas kitiems. Justė vadovauja Kauno studentiškam folkloro ansambliui „Goštauta“.
Broliai ir jų antrosios pusės neseniai nusprendė patirtimi pasidalinti su draugais, todėl surengė etnografinę stovyklą vienkiemyje.
Vieta – Birutkalnis, dar vadinamas Kubilių piliakalniu, Kelmės rajonas. Tikslas – pasigaminti muzikos instrumentų, pašokti, padainuoti.
Saulius visą dieną skaptavo būgną, kuriam ieško odos. Svarsto galimybę užtempti sintetinę šiuolaikinių būgnų membraną, kuri nebijo drėgmės ir visada toli skamba.
Dovydas drožė ir klijavo penkiastyges kankles, kurias jau padovanojo savo sūnui Jonui.
Kiti stovyklos dalyviai tekino vilkelius, kalė akmenyje skylę ir gamino tradicinius patiekalus. Retai kada stodavo tyla: aidėjo daina, virkavo koncertina, skambėjo kanklės.
Šventės – senoviškai, bet natūraliai
Kaip liaudiškos tradicijos įsipina į šių šeimų kasdienybę? Jauni žmonės sako, kad nėra jokios vaidybos ar mistinių apeigų. Vien tik natūrali būsena ir džiaugsmas, kad metų ratai sukasi įdomiai bei prasmingai.
Pavyzdžiui, Dovydas ir Justė susituokė senoviškai pagal visas tradicijas.
Pirmiausia visi giminės išlydėjo nuotaką iš jos namų. Ašarą spaudė graudžios dainos. Vėliau jaunavedžiai susituokė ant Birutkalnio.
Jaunoji atidavė rūtų vainikėlį seseriai. Jaunasis skiltuvu įžiebė ugnį – tai vyro, galinčio pasirūpinti šeima, pareiga.
Tautine juosta jauniesiems surišo rankas ir tris kartus apvedė aplink aukuro ugnį. Ratu keliavo kaušas giros ir duonos kepalas.
Visi ragavo ir linkėjo geriausio gyvenimo. Pabaigai – jaunavedžiams ištepė lūpas medumi ir liepė bučiuotis.
Po pirmosios nakties nusikirpo plaukus
Naujas gyvenimas prasideda nuo švaros. Jaunieji nusiprausia veidus, nusišluosto juos lininiu rankšluosčiu.
Toliau sekė retai kur prisimenama apgėlų tradicija. Moteris turėdavo nusikirpti plaukus, kad jau neviliotų jaunų bernelių. Tačiau šie jaunavedžiai tai simboliškai padarė abu.
Nusikirpo po plaukų sruogą, sudėjo į medžiaginį maišelį ir kartu sudegino ugnyje. Šią ugnį taip pat įžiebė Dovydas.
Vardynose – visos stichijos
Mažojo Jono krikštynos vyko taip pat pagal senovines tradicijas. Tiesa, liaudiškai tai turėtų vadintis vardynomis. Tai tarsi naujo žmogaus įvedimas į bendruomenę. Jam suteikiamas vardas.
Pradžioje vaiką apipylė vandeniu, kuriame buvo taip vadinamų „skaistalų“. Tai gali būti laimę ir sėkmę nešantys simboliai: pinigas, kadagio šakelė, gintaras, titnagas ir daug kitokių dalykų.
Vėliau vaiko tėvas uždegė aukurą. Krikšto tėvai apnešė vaiką aplink jį. Vėliau kiekvienas paėmė vaiką ant rankų, pakėlė aukštyn ir palinkėjo ko nors gero ir prasmingo.
Galiausiai krikšto tėvai taip pat pakėlė vaiką aukštyn ir... nuleido ant žemės. Kitaip tariant – vardynose dalyvavo visos stichijos: ugnis, vanduo, žemė ir oras.
Darna
Pora susituokė bei pakrikštijo vaiką ir katalikiškai. Šiems žmonėms iš tėvų perimta religija bei meilė lietuvos tradicinei kultūrai puikiai dera.
Jie žino, kad dabartinės pagonybės ir Bažnyčios hierarchai nelabai bendrauja. Abi šeimos pastebi, kad abiejų dvasinių „stovyklų“ atstovai kalba panašius dalykus, tačiau kažkodėl nesusikalba.
Saulius, aiškindamas žodžius „etnokultūra“ ir „tradicijos“, kartais ir pašmaikštauja: „Aš esu čia gimęs ir noriu būti tokiu „čiabuviu“ gyventoju, kuris turi išsaugojęs „intymų“ santykį su žeme, bočiais, kalba, jų kultūra.“
Autoriaus nuotr.
BROLIAI: Saulius (kairėje) ir Dovydas pučia „ragus“. Vienas susuktas iųš beržo tošies, kitas – pagamintus iš skudutmedžio.
BŪGNAS: Saulius Lipinskas gamina medinį būgną, kurį tikisi netrukus užbaigti.
DOVANA: Dovydas Lipinskas (kairėje) gamina savo sūnui Jonui dovaną – penkiastyges aukštaitiškas kankles.
Asmeninio archyvo nuotr.
ŠEIMOS: Dovydas, Justė, Saulius ir Dovilė – dvi šiuolaikinės šeimos, kurioms artimos lietuviškos tradicijos.
APGĖLAI: Jaunavedžiams tradiciškai pakerpami plaukai ir sudeginami.
