Naujausios
Jaunimui – apie tiesos ir sąžinės jausmą
Trečiadienį Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos – informacijos skyriuje vyko susitikimas su Nepriklausomybės Akto signataru, filosofu, „Respublikos“ redakcinės kolegijos nariu Romualdu Ozolu. Signataras savo mintis adresavo miesto moksleiviams, susirinkusiems į susitikimą.
„Nepameskite tiesos ir sąžinės jausmo“, – jaunimą ragino R. Ozolas. Romualdo OZOLO mintys jaunimui ir Lietuvai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Apie jaunimo tiesą ir dorą...
– Žinojau, kad turėsime išgyventi tokį pasimetimo laikotarpį. Sakiau, kad bus labai sunku ištverti tiems, kurie laisvę suprato, ne kaip nepriklausomybę, o kaip individualią mano teisę daryti tai, ką aš noriu. Didžiuma Sąjūdžio žmonių galvojome, kad laisvė yra nepriklausoma valstybė, gyvenant bendrai, kuriant savo valdymo mechanizmus, kad jie būtų geresni ir kad mes visi galėtume geriau jaustis.
Šitokio galvojimo tradicija buvo radikaliai nukirsta 1992 metais ir todėl drįstu teigti: jeigu buvo kuriama Lietuvos nacionalinė valstybė, tai ji buvo kuriama tik 1990 – 1992 metais. Nors jau tada buvo prasidėjęs Sąjūdžio deklaruotųjų idealų, tikslų keitimas kitokiais santykiais ir galimybėmis.
Būčiau ramesnis, jeigu žinočiau, kad jaunimas pats ims nagrinėti tuos reiškinius su jauna, pasitikėjimo kupina siela. Jauni žmonės – jaučiantys melo ir tiesos ribą, veidmainiavimo ir sąžiningo, tikro, doro gyvenimo dalykus. Nepameskite šito jausmo!
Nuo jo daug kas priklauso. Kitaip, mes toliau išsivaikščiosim ir neturėsime viduje to, ką galima laikyti tikra, dėl ko galima kentėti, netekti. Sąžiningumas, dora, tiesa atrandamos tiktai jaunystėje, arba... susitaikoma su jų praradimu.
Jauni žmonės! Kalbėkite apie tai, galvokite apie tai, o svarbiausi – gyvenkite tuo!
Apie žemę...
– Išsilakstymas iš šalies yra nelaimė, kuri gali būti išgyvendinta tik savyje atrandant tikrumo jausmą ir sutapatinant jį su sąžine. O tikrumo jausmas žmogui gali ateiti tik iš savo žemės, iš sąryšio su pačiomis giliausiomis jau net nebe gamtos, o būties sąsajomis. Suvokime, kad mes esame kilę iš žemės.
Iš sąlyčio su žeme ateina tai, ko niekas kitas negali duoti. Jeigu mes nepasakysime sau, kad svarbiausiasis, visus tikrumus lemiantis tikrumas yra gyvenimas su savo žeme ir savo žemėje, ar eisime mes ginti savo žemės taip, kaip galėtume numirti už savo valstybę ir tėvynę?! Abejoju.
Jaunuolis paklausė, ar šiuolaikinis jaunimas supranta, kas yra ta žemė, ar ji jauniems žmonėms yra vertybė? Sakyčiau, nepakankamai supranta, nes nėra galimybės jaunam žmogui žemės arimo paliesti nuoga ranka, basam eiti per rasotą žolę, bristi per visiškai šlapią pievą... Nors tai yra fundamentaliausieji išgyvenimai.
Jaunime, susidarykite galimybes šiuos išgyvenimus patirti! Juk yra visokiausių būdų, kaip estetinį santykį su žeme pasiimti sau. Kelionės juk turi būti nebūtinai į Graikiją ar Egiptą. Keliaukite po Lietuvą! Tai yra ir pagalba tėvams, seneliams sodybose.
Kas draudžia jaunimui dalyvauti referendume dėl žemės neišparceliavimo? Tai yra tūkstantmetės Lietuvos tradicijos apgynimo nuo tų, kurie kėsinasi tą tradiciją sunaikinti, – visokio plauko komunistuojantys elementai, nesvarbu, ar jie vadinasi liberalai, ar socialdemokratai. Dalyvaukite ir jūs. Patirsite tai, ko niekur kitur negausite.
Kas draudžia jauniems žmonėms dalyvauti lito referendume? Po to, kai buvo uždrausta rengti šį referendumą, galbūt rasime būdą, kaip jį surengti. Viena moteris manęs atkakliai klausė: kas draudžia, kaip Sąjūdžio laikais, paleisti lapus parašams rinkti be Vyriausiosios rinkimų komisijos leidimo? Iš tiesų, kas draudžia? Niekas!
Ir balsuoti rinkimuose būtina. Akmenimis tegul lyja, bet eiti į rinkimus būtina!
Apie pirmosios valstybės stiprybę ir pamokas...
– Jeigu atidžiau pasižiūri į mūsų valstybę nuo 1918 iki 1940 metų, joje viskas buvo keliama iš nulio. Iš plikos mūsų žemės. Pirmoji Respublika padarė tai, ko nebuvo lemta padaryti nė vienai Europos tautai – susikurti patikimą savo ūkio tarptautinio gyvenimo garantiją. Kalbu apie litą, kuris buvo pats patvariausias, pats stabiliausias Europoje! Ne kiekvienai tautai tai duota. Iš kur tai atsirado? Tik iš mūsų žemės, iš žmonių darbštumo.
Niekas nepasikeitė nuo tų laikų ir dabar. Tiktai darbas gali ką nors sukurti. Tačiau, kad būtų tautos gėris, turi būti tam tikras žmonių jungimasis į bendrumą, į bendruomenę, į tautą, į naciją.
Pirmoji Respublika buvo, kaip instrumentas tautai gyventi. Tai, kas buvo padaryta su ūkiu ir žmonių dvasia per sutelktumo į žemę ir į bendruomeninį gyvenimą Lietuvoje, davė mums tai, ką mes pajėgėme išreikšti 1990 metais atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Davė dvasią, kuri yra anų laikų palikimas. Davė stiprybės atkurti valstybę, kaip bendruomeninio gyvenimo įrankį.
Čia prasidėjo mūsų katastrofa, ta, kuri buvo užbaigta 1926 metais pirmojoje Lietuvoje: partijų rietenos, kunigaikštysčių gyvenimas, ne darbas, o spekuliacija. Jeigu negalima pasiimti – pagrobti. Jeigu negalima pagrobti – nužudyti. Ne sukurti, o įsigalėti. Tokia mūsų realybė dabar.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
FUNDAMENTAS: Kai Romualdo Ozolo jauni žmonės klausė, ar žemė jauniems žmonėms yra vertybė, signataras pripažino, kad jaunimas nepakankamai supranta savo žemės vertę, nes nėra galimybės jaunam žmogui žemės arimo paliesti nuoga ranka, basam išeiti per rasotą žolę, bristi per visiškai šlapią pievą... Nors tai yra fundamentaliausieji pergyvenimai.
