Naujausios
Prie puikaus ežero – apgailėtina buriuotojų bazė
Sporto centro „Atžalynas“ buriuotojų sporto bazė prie Rėkyvos ežero turėjo taip reikalingą elingą, tačiau 2009 metais jį kartu su visu inventoriumi prarijo gaisras. Nuo to laiko keitėsi valdžios, o buriuotojai vis buvo maitinami pažadais, kad elingas bus atstatytas.
2019 metais atsirado viltis, kad pažadai taps realybe. Savivaldybė paskelbė projektavimo paslaugos pirkimo konkursą. Buriuotojų trenerė Irina Žičkuvienė išmatavo stelažus, surašė Savivaldybei, kas elinge turėtų būti, tačiau nieko taip ir neįvyko.
„Atžalyno“ sporto centre sportuoja 18 buriuotojų. Jie vadinami aukšto meistriškumo sportininkais, ir už jų treniravimą trenerei mokamas atlyginimas. Tačiau tą meistriškumą reikia užsiauginti, todėl trenerė dirba dar su 10 vaikų nuo 6 metų. Kaip pati I. Žičkuvienė sako, šį darbą atlieka visuomeniniais pagrindais. Norėtų priimti į treniruotes daugiau vaikų, tačiau dirba viena.
„Reikėtų dar vieno trenerio, bet tokiomis sąlygomis niekas neina dirbti, o ir atlyginimai nedideli. Techninė dalis, lūžta, nusidėvi. Kiekvieną dieną reikia dirbti su inventoriumi. Turi būti meistras, bet jo neturime. Kiek aš sugebu, kiek vaikai sugeba pasitvarkome. Bet mes neturime net sąlygų normalių tam. Lyjant galėtume išnaudoti laiką inventoriaus tvarkymui, tačiau garažai kiauri, ten viskas šlampa. Reikia klijuoti, špakliuoti, kad būtų sausa. Neturime įrankių. Turime katerį, dvi priekabas, 20 jachtų, legdrogių. Prie jų reikia dirbti“, – pasakoja savo rūpesčius kelis dešimtmečius buriavimo sporto šakai atidavusi vienintelė trenerė Šiauliuose Irina Žičkuvienė.
Ji stebėjosi, kad miesto sporto organizatoriai net nesupranta, kad buriavimas vyksta visus metus. Žiemą buriuotojai persėda į ledroges ir kad tai yra ta pati sporto šaka, sportininkai galinėjasi su vėju.
Vasarą inventorių pasitvarko tiesiog išsinešę ant vejos, tačiau žiemą ir tokios galimybės nėra.
Kelis metalinius garažus, kuriuose laikomi buriuotojų laivai, šiais metais valdžios nurodymu perkėlė iš panaikintos garažų teritorijos Rėkyvoje į buriavimo bazės teritoriją. Iš pradžių garažuose net grindų nebuvo. Palijus lietui buriuotojų laivai stovėjo apsemti vandens. Ėmė rastis įvairių vabalų. Neseniai plytelėmis išklojo garažus, tačiau tie garažai yra seni ir skylėti, per skyles lyjant veržiasi vanduo.
Mums bekalbantis su trenere, prie garažo ant stulpo įrengtame apšvietimo tinkle ėmė kibirkščiuoti elektra. Trenerė sakė, kad tuoj skambins, ieškos pagalbos.
O ir patys garažai gauti dovanų trenerės dėka. Gal tik vienas yra valdiškas.
Tokiomis sąlygomis yra laikomi brangūs buriuotojų laivai, kurių vienas kainuoja 7,5 tūkstančio eurų. Vieni – pirkti už miesto biudžeto pinigus, kiti – dovanoti. Aukšto meistriškumo varžybose inventorius turi būti tvarkingas. Kiekvienas įbrėžimas, įdaužimas atsiliepia rezultatui.
Garažuose ant laivų sumestos burės. Trenerė aiškino, jog jos turėtų džiūti specialiose konstrukcijose, vertikalioje padėtyje, bet nėra sąlygų.
Normalių sąlygų sportuoti neturi ir vaikai. Ilgą laiką net tualeto neturėjo, gamtinius reikalus atlikdavo... gamtoje. Dabar pastatė biotualetą, tačiau žiemą jame vaikams šalta.
Po treniruotės sportininkai, nusivilkę hidrokostiumus, prausiasi ežere, nes dušų nėra. Hirdrokostiumų nėra kur išdžiovinti. Jei varžybos vyksta dvi dienas, antrą dieną buriuotojai velkasi šlapius hirdrokostiumus.
Sportininkams reikalingi ir teoriniai užsiėmimai, vaizdo medžiagų peržiūra, tačiau klasės tam nėra.
Trenerę laiko pačios užauginti sportininkai ir jų rezultatai
Rėkyvoje vyksta įvairūs tarptautiniai čempionatai. Labai didelį populiarumą turi ledrogių čempionatai žiemos metu. Tikėjosi, kad tokiems renginiams vykstant Šiauliuose, valdžia atkreips dėmesį ir į jų darbo bei vaikų sportavimo sąlygas, bet veltui.
Nors retame čempionate šiauliečiai buriuotojai nepelno prizų, šis sportas Šiauliuose praktiškai laikosi ant vienos trenerės entuziastės pečių. 34 metus šiam sportui mieste atidavusi I. Žičkuvienė neslepia, kad turi pakvietimų vykti dirbti į Kauną, į Nidą, į Dreverną, bet sako, kad ją Šiauliuose laiko pačios užauginti vaikai, jų rezultatai ir nuostabus Rėkyvos ežeras.
„Turime puikų ežerą, šalia miesto, susisiekimas puikus. Vaikai gali atvažiuoti dviračiais. Galima rengti stovyklas. Vasarą Lietuvos čempionatus aš pati atsisakau daryti čia, nes neturime sąlygų. Mes vieni nebetelpame. Nei tualetų, nei dušų. Su sportininkais turiu dirbti, ir mažiukų negaliu pastumti, iš jų išauga sportininkai. Kaip vienai reikia suspėti?“ – I. Žičkuvienė prisipažino, kad ir jos kantrybės taurė jau baigia persipildyti.
Sukilo jaunųjų sportininkų tėvai
Nebeapsikentę dėl prastų vaikų sportavimo sąlygų į iniciatyvinę grupę susibūrė tėvai. Sudėję pinigus, radę rėmėjų nupirko mikroautobusą, kad jaunieji sportininkai turėtų su kuo važiuoti į varžybas. Iki šiol šiam reikalui trenerė „nuvažiavo“ keturis savo automobilius. Prie jų kabindavo priekabas ir pati vairuodavo. Po tokių kelionių sukdavo tiesiasi į autoservisą. Remontuodavo savo lėšomis.
„Mes matome tas sąlygas, matome kaip kitų klubų vaikai gyvena, kokias turi sąlygas. Matome, kaip mūsų vaikai nesaugiai sportuoja. Neturi elementarių sąlygų – dušų, tualetų, persirengimo kambarių. Rezultatus rodo puikius, mes patys tėvai prisidedame, kad vaikai išvažiuotų į varžybas“, – pasakojo iniciatyvinės grupės atstovas Aidas Dumšas.
Iniciatyvinė grupė dar gegužės mėnesį miesto merui, Tarybos nariams ir „Atžalyno“ sporto centrui surašė raštą apie prastas vaikų sportavimo sąlygas, kurios lemia ir jų sportinius rezultatus. Pasirašė 22 tėvai.
Tačiau atsakymo į raštą kol kas nesulaukė. Išskyrus Sporto skyriaus specialisto elektroninį laišką, kuriame parašyta, kad svarstomos galimybės, skaičiuojami pinigai... Po kurio laiko iniciatyvinė grupė sužinojo, kad Tarybos narių jų raštas net nepasiekė, tad jie patys jį išsiuntinėjo politikams.
„Sunku įsivaizduoti, kad 21 amžiuje dar vaikai sportuoja tokiomis sąlygomis. Mums kirba tokia mintis, kad čia yra suinteresuotų žmonių, kad ta bazė sužlugtų. Aplink yra pripirkta sklypų, numatyta kotedžų statyba ir buriavimo bazė čia kaip šašas“, – svarsto A. Dumšas.
Tėvai stebisi „Atžalyno“ sporto centro pasyvumu. Daug mažesni klubai parašo projektus, gauna po keliasdešimt tūkstančių eurų, bet sporto centras niekuo nepadeda.
„Miestui tai galima ir benamiams vienodas baldus supirkti, kad gražu būtų, ir fontanui milijoną rasti. Aš pasižiūriu Tarybos komitetų posėdžius nuotoliniu būdu. Bjauru žiūrėti, kaip drabstomi pinigai, kokie prioritetai sudėti. Ar į vaikus, į ateitį, į judesį, į gamtą, ar į fontaną, trinkeles ir benamių baldus, kad visi vienodi būtų. Trinkelės, fontanas – gražu, bet kas jais vaikščios, jei jaunimas išvažinės“, – piktinosi buriuotojos tėtis.
Jis stebėjosi, kad netoli Bačiūnuose stovi pustuštė bazė, pastatyta jėgos aitvarų mėgėjams. Jiems pinigų miesto valdžia rado.
Vieniems – nauja sporto bazė, kitiems – kiauri garažai
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Sporto skyriaus vedėjas Gintaras Jasiūnas, paklaustas apie elingo buriuotojams statybą, paaiškino, kad šis projektas Savivaldybės strateginiame plane įrašytas 2022 ar net 2023 metais.
Vedėjas patvirtino, kad 2019 metais procesas dėl elingo statybos buvo prasidėjęs, tačiau sustojo.
„Vertinome savo galimybes. Tuo metu vyko sporto salės prie Šiaulių sporto gimnazijos statyba. Gavome iš Valstybės pinigų. Dviems objektams vienam miestui gauti finansavimą yra sudėtinga. 2019 užbaiginėjome sporto salę. Likti su elingu vien ant Savivaldybės biudžeto pečių pabijojome. Sakėme, palaukime momentą, o paskui prašysime pinigų iš Valstybės biudžeto“, – sakė G. Jasiūnas.
Tačiau čia pat vedėjas ėmę teigti, kad žvelgia į miesto sporto infrastruktūros visumą. O joje buriuotojams dėmesio skirta nedaug, nes tai nėra masinis sportas. Buriuoja vos 18 sportininkų, o elingo statyba kainuotų apie milijoną eurų. Skyriaus vadovas prisiminė, kad prieš ketveris metus statė irklavimo bazės elingą prie Talkšos ežero, jis kainavo apie 700 tūkstančių, tai dabar statant jau kainuotų brangiau.
„Vertinant miesto poreikius sporto infrastruktūrai sunku pasakyti kaip bus. Visi septyni apskrities merai pasirašė dėl regbio-futbolo maniežo statybos. Ten mūsų interesantų skaičius mažiausiai 4 tūkstančiai. Lyginant tie skaičiai mus glumina“, – sako G. Jasiūnas ir vėl aiškina, kad buriavimas – pakankamai brangi sporto šaka, todėl niekada nebus masinė.
Jis patvirtino, kad buriuotojų bendruomenė kreipėsi į Savivaldybė, tačiau kol kas jiems davė tik tarpinį atsakymą, nes vis ar diskutuojama.
„Mes ten turime teritoriją ir svarstome gal viešosios ir privačios partnerystės būdu pritraukti privačias lėšas. Kai pritrauksi privačias lėšas, ten galima ir svečius kviesti, ir mėgėjus, ir turistus. Tai labiau turėtų būti verslo darbas, o ne biudžetinės įtaigos, kuri skirta aukšto meistriškumo sportininkams rengti. Mes nenorime atsitraukti nuo šio projekto, bet šiuo metu diskutuojame, kokiu būdu jį įgyvendinti“, – dėstė vedėjas.
Jis patvirtino, kad buriuotojų rezultatai juos tenkina – pasiekimų yra tarp jaunučių, yra Lietuvos rinktinės narių, tačiau tai – „ne futbolas, ne krepšinis“. Jis neneigė, kad buriuotojai treniruojasi prastomis sąlygomis ir jos turi būti sutvarkytos.
„Jeigu atsirastų tokia politinė valia, mums, administracijai, dar reikėtų padirbėti nemažai, kad galėtume vieša ir privačia partneryste vystyti projektą. Kažkoks toks jausmas, kad galėtų ten atsirasti (privatus-aut.). Nepabandysi nežinosi“, – savo nuojautas dėstė G. Jasiūnas.
Čia pat paklaustas apie iš biudžeto už tris šimtus tūkstančių naujai įrengtą ir metus tuščią stovėjusią vandens sporto bazę Bačiūnuose, paaiškino, kad ją statė jėgos aitvarų sporto bendruomenės prašymu. Tik kai reikėjo nuomotis, nebeliko norinčių. Visa infrastruktūra – iš modulinių namelių įrengtas dušų ir tualetų pastatas, administracinis pastatas, aikštelė – stovėjo nenaudojami, nes Savivaldybei niekaip nesisekė jos išnuomoti.
Po ketvirto ar penkto konkurso nuomininkas pagaliau atsirado. Tarybos sprendimas nuomininką įpareigojo šalia kitų veiklų sudaryti sąlygas vystyti jėgos aitvarų sporto šaką.
Vedėjas patvirtino, kad šios sporto šakos suaugusių entuziastų taip pat yra vos kelios dešimtys. Irklavimo sportas nėra masinis, tačiau irkluotojams elingą Savivaldybė pastatė.
„Turime puikų ežerą, stengiamės buriuotojus aprūpinti geru inventoriumi“, – tikino G. Jasiūnas, tačiau visai nenorėjo patikėti, kad brangūs Savivaldybės nupirkti buriuotojų laivai laikomi kiauruose garažuose netinkamomis sąlygomis.
„Sutinku, kad padėtis prasta, bet tokia situacija“, – vedėjui beliko konstatuoti faktą.
