Naujausios
ŠVENČIŲ BELAUKIANT
Janina Lapinskaitė: „Branginkime akimirkas“
Lietuvos kino režisierė, aktorė, scenaristė, pedagogė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Janina Lapinskaitė sako, kad buvusių šiauliečių nebūna. Nors iš Šiaulių išvažiavo daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, čia grįžta aplankyti mamos ir kitų artimųjų. Interviu „Šiaulių kraštui“ menininkė ragina branginti akimirkas, žmones ir kultūroje vis dar kuriamus stebuklus.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Lyg upės tekėjimas
– Kokie jums buvo baigiantys ištirpti 2013-ieji? Kokie šalies, pasaulio ar Šiaulių įvykiai palietė jūsų gyvenimą?
– Yra metų, kurie nieko kardinaliai nepakeičia, tuo ir tampa brangūs. Gerai, kai nesiverti per galvą. Šie metai lyg įprastas upės tekėjimas – leidžia apmąstyti savo kasdienybę ne tik švenčių proga.
Kūrybiniai metai man buvo normalūs: sukūriau dokumentinį filmą simboliniu pavadinimu „Vakar bus rytoj“. Tai dar kartą rodo, kad gyvenimas skaičiuojamas ne tik šimtmečiais, dešimtmečiais ar metais. Reikia vertinti akimirkas. Kai jas pradedi jausti, pradedi jausti ir gyvenimą, kuris kartais įgnybia, kartais įskaudina, kartais – pradžiugina.
– Į klausimą, kokios tikitės ateities, kitų metų, atsakėte, kad menininkai neturi ateities. Kodėl taip manote?
– Aš labai pavydžiu rašytojams, dailininkams, tų sričių menininkams, kurie gali paimti popieriaus lapą, dažų paletę ir kurti. Mano, režisierės, darbe tam, kad įgyvendinčiau savo svajones, vien kūrybinės intencijos neužtenka. Turiu burti bendraminčius, kūrybinę grupę, rengti projektus ir jiems ieškoti finansų. Kinas, nors jį ir sutinkame kasdienybėje, yra labai brangus menas.
Kino menininkų metai prasideda ne sausio 1-ąją, o maždaug vasario mėnesį, kada mes sužinome finansines galimybes įgyvendinti vieną ar kitą projektą. Tik tada mes sužinome, kaip gyvensime visus ateinančius metus. Ar jie bus kūrybingi, ar teks sumanytą filmą įsidėti į neįgyvendintų svajonių krepšelį ir tikėtis, kad gyvenimas bus gražus.
Kasdienybės stebuklai
– Šiemet buvo vienas iš labai retų atvejų, kai kultūros žmonės išėjo į gatvę ir pasakė valdžiai – mes esame žemiau bet kokios skurdžiausiai apmokamos profesijos žmonių. Jūs palaikėte juos?
– Kadangi mano didžioji kūrybos dalis – dokumentinis filmas, man tenka daug kur važiuoti ir bendrauti su žmonėmis, kuriems tos aktualijos yra svarbios. Dažnai tokie susitikimai, kūrybiniai vakarai būna atokiuose rajonuose. Dažnai tokiuose vakaruose man pasidaro gera gyventi.
Ne todėl, kad tie žmonės labai mažai uždirba. Jie sugeba sukurti tokią stebuklingą atmosferą! Nežinau, kas slepiasi tuose žmonėse, kad jie, uždirbdami taip menkai, sugeba kurti stebuklus mažuose rajonuose, bibliotekose, kultūros namuose.
Ir visai nesvarbu, kad į tuos susitikimus ateina septyni ar dešimt žmonių. Su jais mes labai dažnai kalbame apie meną, kuris laikomas elitiniu – operas, spektaklius. O kiek daug meno kuriama tų žmonių, kurie yra ant skurdo ribos! Kartais pagalvoju, kaip gerai, kad tie žmonės ne Vilniuje. Su savo atlyginimais, emocijomis ir norais sostinėje jie neišgyventų.
Aš noriu tikėti, kad vyksta stebuklai, kad pelenės vis tiek kada nors suranda savo princus. Aš noriu tikėti, kad būtent tie, mažų skurdžių rajonų žmonės, ir yra tikrieji briliantai. Juk jeigu miestelyje yra meno mokykla, ją lanko beveik visi miestelio vaikai! Mokosi groti, šokti, nors jų profesija nebus susijusi nei su muzika, nei su šokiu.
Aš, grįžusi iš tokių miestelių į Vilnių, jaučiuosi labai žvaliai.
Skaudu dėl uždarytos mokyklos
– Sakėte, kad buvusių šiauliečių nebūna. Kiek jums svarbūs Šiauliai ir čia vykstantis gyvenimas?
– Šiauliuose iki šiol gyvena mano mama, brolis su šeima. Atvažiuoju į savo miestą su filmų premjeromis. Tikrai nebūna buvusių šiauliečių.
Nieko negaliu su savimi padaryti, bet iš geležinkelio stoties eidama namo pas mamą praeinu pro Dubijos mokyklą, kuri, deja, jau uždaryta. Man labai skauda dėl savo mokyklos. Kol ji dar veikė, buvo kitokie prisiminimai, bet dabar man skauda kartu su ja.
Visada pasižiūriu, kiek jau langų išdaužyta, kas dar pasikeitė. Suprantu, kad aš esu šiaulietė, kai einu keliais, kuriais ėjau į mokyklą. Joje gimė mano profesinės svajonės, kurias įgyvendinau. Aš galiu abejingai praeiti pro daugelį vietų, bet ne pro savo mokyklą, kuri yra mano gyvenimo dalis.
Mano gyvenimo dalis yra ir Šiaulių gatvės, ir „Palydovo“ kino teatras, kuris dabar jau nebe kino teatras. Visiškai nereiškia, kad aš gyvenu prisiminimais, bet tai yra mano ir niekur iš manęs neišeis.
Bulvare visada pasižiūriu, kiek dar likę senųjų Viliaus Purono iniciatyva atsiradusių skulptūrėlių – karvių, kopūstų, katinų ant stogų. Kai mokiausi mokykloje, man Šiauliai buvo labai labai pilkas miestas. O kai atsirado tos skulptūrėlės, man buvo taip gera.
Visada pasvajoju, kad vėl atsirastų koks nors žmogus Šiauliuose, kuris sujudintų miesto gyvenimą.
– Kokios žinios apie Šiaulius jums užkliuvo pastaruoju metu?
– Man labai nemalonias emocijas sukėlė žinios apie Pabalių turgų: turgaus direktorius planuoja teistis su žurnalistais. Niekaip negalėjau suvokti, kokio lygio mes jau esame. Žiūrėjau į jauno žmogaus – turgaus direktoriaus – nuotrauką ir galvojau, tai čia, vadinasi, mano gimtojo miesto elitas? Tokia yra paskutinė iš Šiaulių mane pasiekusi informacija.
Visada pagalvoju apie Dramos teatro likimą, pažįstu daug aktorių, mačiau jų spektaklius. Visada pagalvodavau, kad Šiaulių teatras lyg vaikas be mamos ir tėčio. Vėliau pradėjau suprasti, kad Šiaulių publikai reikalingi truputį specifiniai spektakliai, po kelių premjerų nebėra publikos...
Mane tiesiog fantastiškai džiugina "Naisių teatras"! Jeigu ne Naisiai, mane ilgai būtų slėgęs tas Pabalių turgaus jausmas... Vienas iš gražiausių dalykų, pulsuojančių šalia Šiaulių, man yra Naisiai.
Akimirkos
– Ko palinkėtumėte ateinančiais metais savo miestui, šiauliečiams, savo pažįstamiems, klasės draugams?
– Su savo bendraklasiais pirmą kartą po mokyklos baigimo susitikau po 30 metų... Dabar jau pradėjome susitikinėti dažniau. Atstumas yra ne kilometrai. Reikia matyti vienas kitą dažniau ir nelaukti.
Vertinkime kasdienybės akimirkas, nelaukdami, kad rytojus bus gražesnis.
Jono TAMULIO nuotr.
KULTŪRA: Janina Lapinskaitė, neretai apsilankanti mažuose šalies rajonuose, džiaugiasi ten gyvenančiais ir dirbančiais kultūros žmonėmis, kurie, uždirbdami menkai, sugeba kurti stebuklus bibliotekose, kultūros namuose.
Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
AKIMIRKOS: Janina Lapinskaitė linki vertinti kasdienybės akimirkas, nelaukiant, kad rytojus bus gražesnis.
