Italo nuotykis – su meile

Ita­lo nuo­ty­kis – su mei­le

„Buon Ap­pe­ti­to!“ ("Ska­naus!") – vi­sa­da pa­lin­ki Šiau­liuo­se ku­li­na­ri­nę stu­di­ją ati­da­ręs ita­las Co­si­mo Bar­ran­ca. Co­si­mo, ki­lu­sį iš Pie­tų Ita­li­jos, Ka­lab­ri­jos re­gio­no, į Šiau­lius at­ve­dė mei­lė. Iš­mo­ko lie­tu­viš­kai, o 2015 me­tų pa­bai­go­je pra­dė­jo vers­lą – pa­tie­ka­lais pre­kiau­da­vo cent­ri­nia­me tur­gu­je. Iš­si­kė­lė už­duo­tį lie­tu­vius iš­mo­ky­ti mai­tin­tis svei­kiau, ska­niau ir su mei­le – „Con amo­re“. Da­bar mo­ko ir ga­min­ti.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Kaip na­mie

Co­si­mo pa­si­kvie­čia į ku­li­na­ri­nę stu­di­ją Šiau­lių Šim­šės mik­ro­ra­jo­ne. Tik įė­jus, akys už­kliū­va už Pab­lo Pi­cas­so įkve­pian­čių žo­džių: „Fac­cio semp­re quel­lo che non so fa­re, co­si po­sso im­pa­ra­re co­me si fa“ ("Aš vi­sa­da da­rau tai, ko ne­ga­liu pa­da­ry­ti, taip ga­liu su­ži­no­ti, kaip tai pa­da­ry­ti“).

Ku­li­na­ri­nę stu­di­ją Co­si­mo va­di­na nau­ju nuo­ty­kiu, dėl ku­rio iš pra­džių bai­mi­no­si. Bet da­bar jau nu­si­ra­mi­no: „Šiau­lie­čių ne­rei­kia bi­jo­ti!“

Co­si­mo vai­ši­na esp­re­so ka­va – pa­sklin­da gar­dus kva­pas. Ant stal­tie­se už­ties­to sta­lo nuo­tai­ką ke­lia gė­lių puokš­tė, ant lan­gų su­sta­ty­ti prie­sko­nių va­zo­nai. Stu­di­jo­je daik­tų tik tiek, kiek rei­kia.

Ant sie­nos pa­ka­bin­to­je len­te­lė­je su­ra­šy­tas re­cep­tas: Co­si­mo pa­ta­ria, kaip ga­mi­nant su­nau­do­ti vi­sus pro­duk­tus.

Stu­di­jos in­ter­je­rą vir­tu­vės še­fas kū­rė pa­ts. Pra­dė­jo nuo pa­tin­kan­čios spal­vos.

Rink­da­ma­sis pa­tal­pas, ieš­ko­jo tin­ka­mos kvad­ra­tū­ros, kad bū­tų pa­to­gu ga­min­ti, de­gus­tuo­ti. Brai­žė pro­jek­tą, skai­čia­vo, ma­ta­vo.

Pa­tal­pų cent­re neieš­ko­jo: ne­no­rė­jo in­ves­tuo­ti 50 tūks­tan­čių eu­rų ir lauk­ti ke­le­tą me­tų, kol at­si­pirks. Jam vers­las – kad klien­tui bū­tų pa­to­gu, gra­žu, pa­trauk­lu, o jam pa­čiam ne­rei­kia au­ko­ti vi­so gy­ve­ni­mo ir mir­ti dar­be iš nuo­var­gio.

In­ves­ti­ci­ją į pa­tal­pas Co­si­mo va­di­na nei di­de­le, nei ma­ža – rei­kė­jo šio­kio to­kio re­mon­to.

„Svar­biau­sia, kad klien­tas jaus­tų­si, kaip na­mie. Bū­na, kad mo­ki­niai net in­dus pa­siū­lo iš­plau­ti – kaip sa­vo na­mų vir­tu­vė­je“, – šyp­so­si ita­las.

Mo­ko ga­min­ti

Co­si­mo 2015 me­tų pa­bai­go­je pra­dė­jo pa­tie­ka­lais pre­kiau­ti cent­ri­nia­me tur­gu­je su „Con amo­re“ ženk­lu. Pir­kė­jai grei­tai pa­mė­go ita­lų vir­tu­vės ir ori­gi­na­lios re­cep­tū­ros pa­tie­ka­lus.

Įsi­ti­ki­nęs, kad žmo­nės do­mi­si ku­li­na­ri­ja, svei­ku mais­tu, no­ri at­sa­kin­gai rink­tis pro­duk­tus, pra­dė­jo svars­ty­ti, ką da­ry­ti to­liau. Ati­da­ry­ti ka­vi­nę ne­no­rė­jo – per daug rū­pes­čių, per di­de­lės iš­lai­dos, per di­de­lė in­ves­ti­ci­ja ir neaiš­ki grą­ža.

Įver­ti­nęs si­tua­ci­ją, su­ma­nė nau­ją vers­lo ni­šą Šiau­liuo­se – ita­liš­kos vir­tu­vės ku­li­na­ri­nę stu­di­ją. Co­si­mo ne­kon­ku­ruo­ja su ka­vi­nė­mis – čia neuž­suk­si pa­val­gy­ti. Bet čia vyks­ta pa­mo­kos, ren­gia­mos de­gus­ta­ci­jos. Vir­tu­vės še­fui svar­bu, kad juo pa­si­ti­kė­tų.

„Rei­kia ban­dy­ti, ban­dy­ti, ban­dy­ti ir gau­si pa­tie­ka­lą, ku­ris bus ska­nus, gra­žus ir ku­rio ne­mo­kė­jai“, – šiais žo­džiais Co­si­mo įkve­pia už­siė­mi­mų da­ly­vius.

Di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kia ita­liš­kos vir­tu­vės pa­mo­kos. Su mo­ki­niais ga­mi­na gnoc­chi (njo­ki), Ro­mo­je tra­di­ciš­kai val­go­mus ket­vir­ta­die­niais, ra­vio­li, ma­ca­roons sau­sai­nu­kus.

„La­bai svar­bu, kad pa­mo­ka bū­tų ko­ky­biš­ka, tad vie­nu me­tu ne­prii­mu daug žmo­nių. Ga­mi­nant ma­ka­roons, la­bai svar­bu dau­gy­bė niuan­sų, ne­tgi tai, kiek sau­sai­nių įde­da­ma į or­kai­tę“, – sa­ko Co­si­mo.

Jam ma­lo­nu iš­girs­ti, kai stu­di­jo­je mo­ki­niai ste­bi­si: „Net ne­pa­gal­vo­jo­me – toks pa­pras­tas da­ly­kas, o kaip ska­nu!“

Ku­li­na­ri­nės ving­ry­bės do­mi­na ir mė­gė­jus, ir pro­fe­sio­na­lus. Ita­lą ir jo stu­di­ją su­si­ran­da ne tik lie­tu­viai, bet ir lat­viai, tad dar­bo kny­ga ge­ro­kai už­pil­dy­ta.

Tu­ri ir nuo­la­ti­nių klien­tų, ku­rie jau da­ly­va­vo ne vie­no­je pa­mo­ko­je ir klau­sia: „Ką ga­min­si­me ki­tą kar­tą?“

Kai už­siė­mi­mų da­ly­viai su­sė­da prie sta­lo, Co­si­mo iš­girs­ta klau­si­mą, ar ne­val­gys kar­tu. „Sa­kau, ste­bė­siu jū­sų akis, ar me­luo­si­te, ar ne. Man di­de­lis ma­lo­nu­mas ma­ty­ti, kad žmo­nėms iš tie­sų pa­tin­ka“, – šyp­so­si vir­tu­vės še­fas.

Klien­tui – drau­gas

Še­fas į na­mus – dar vie­na Co­si­mo vers­lo kryp­tis. Už­sa­ky­mų ypač pa­gau­sė­ja pa­va­sa­rį, va­sa­rą. Klien­to na­muo­se ita­las ne tik ga­mi­na, bet ir at­sklei­džia įvai­riau­sių niuan­sų. Pa­vyz­džiui, kaip at­skir­ti ge­rą alie­jų nuo ne­tin­ka­mo, re­ko­men­duo­ja nau­do­ti tik­rą po­mi­do­rų pa­da­žą ir pa­ro­do, kaip jį pa­si­ga­min­ti.

Co­si­mo nea­be­jo­ja: la­bai svar­bu, kaip bend­rau­ji su klien­tais. Pa­val­gy­ti ga­li­ma bet ku­rio­je ka­vi­nė­je, kas ki­ta – san­ty­kis su klien­tu.

„Rei­kia ge­ros nuo­tai­kos, šyp­so­tis, kal­bė­ti apie sa­ve ir iš­klau­sy­ti klien­tą. Nes klien­tas šian­dien ga­li bū­ti pas ta­ve, ry­toj – pas ki­tą, o po­ryt – na­muo­se. Aš, Co­si­mo, – drau­gas. Sten­giuo­si dėl klien­to. Jei rei­kia pa­ga­min­ti de­šimt „Pan­na cot­ta“, pa­teik­siu dvy­li­ka.“

Šyp­so­da­ma­sis pri­du­ria: „Gal žmo­nėms pa­tin­ka ir tai, kad esu ita­las. Šio­kia to­kia eg­zo­ti­ka. Įdo­mu bend­rau­ti, su­si­pa­žin­ti, tai ir­gi yra pliu­sas.“

Co­si­mo vir­tu­vė­je la­bai svar­bi fan­ta­zi­ja. Tad jo kel­ro­dė žvaigž­dė – ita­las Mas­si­mo Bot­tu­ra, gar­sė­jan­tis be­ri­be ku­li­na­ri­ne vaiz­duo­te.

Mėgs­ta ir lie­tu­viš­ką vir­tu­vę, juok­da­ma­sis pri­si­pa­žįs­ta su­val­gan­tis daug ba­lan­dė­lių ir esan­tis ce­pe­li­nų val­gy­mo čem­pio­nas. Ska­niau­si ce­pe­li­nai – pa­ga­min­ti uoš­vės. Klien­tams lie­tu­viš­kų pa­tie­ka­lų siū­ly­ti ne­ke­ti­na: „Lie­tu­viš­ka vir­tu­vė yra lie­tu­vių“.

Co­si­mo džiau­gia­si, kad vis­ką, ką no­rė­jo su­kur­ti, įgy­ven­di­no be di­de­lių pro­ble­mų. Šiau­liuo­se da­bar jau­čia­si kaip sa­vo gim­ta­ja­me mies­te Ita­li­jo­je.

„Ne­tu­riu kuo skųs­tis. Šiau­liuo­se yra daug ga­li­my­bių, tik rei­kia pa­sver­ti, įver­tin­ti. Sup­ran­tu, kad ga­li bū­ti sun­ku, bet rei­kia ne­bi­jo­ti. Ty­ri­nė­ti mies­tą, įver­tin­ti, koks vers­las ga­li bū­ti per­spek­ty­vus. Svar­bu pel­ny­ti žmo­nių dė­me­sį, nuo­lat gal­vo­ti, kuo iš­si­skir­ti iš ki­tų. Pi­ni­gus sun­ku iš­leis­ti, bet pa­tin­kan­tiems da­ly­kams iš­leis­ti leng­viau. Sup­ran­tu, kad ne­sa­me tur­tin­giau­sia ša­lis pa­sau­ly­je, bet tik­rai ne var­gin­giau­sia“, – sa­ko Co­si­mo.

Iš­ly­dė­da­mas vir­tu­vės še­fas pa­si­da­li­ja rū­pes­čiu: sun­ku su­ras­ti ne­di­de­lį ūkį, iš ku­rio ga­lė­tų pirk­ti ko­ky­biš­ką mė­są.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Ne­tu­riu kuo skųs­tis. Šiau­liuo­se yra daug ga­li­my­bių“, – sa­ko Co­si­mo Bar­ran­ca.

Co­si­mo Bar­ran­ca ku­li­na­ri­nės stu­di­jos in­ter­je­rą kū­rė pa­ts.

Ant sie­nos už­ra­šy­tas trum­pas re­cep­tas.

Len­ty­no­se iš­ri­kiuo­ti bui­ti­niai įran­kiai.

Ant pa­lan­gės au­ga prie­sko­niai.