Istoriko knyga padės atrasti Lietuvą japonams

Is­to­ri­ko kny­ga pa­dės at­ras­ti Lie­tu­vą ja­po­nams

„Lie­tu­va bu­vo ta, ku­ri už­tik­ri­no, kad tūks­tan­čiams varg­die­nių, ieš­kan­tiems iš­si­gel­bė­ji­mo nuo blo­gio, ga­lė­tų pa­dė­ti ge­ra­sis Či­ju­nė Su­gi­ha­ra“, – sa­ko šiau­lie­tis is­to­ri­kas dr. Si­mo­nas Strel­co­vas, iš­lei­dęs kny­gą „Ge­ri, blo­gi, varg­die­niai. Č. Su­gi­ha­ra ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bė­gė­liai Lie­tu­vo­je“. Kny­ga ja­po­nų kal­ba ne­tru­kus pa­si­ro­dys Ja­po­ni­jo­je. Au­to­rius ti­ki­si, kad per­skai­tę šią is­to­ri­ją skai­ty­to­jai gre­ta Č. Su­gi­ha­ros at­ras il­gą lai­ką pri­mirš­tą ki­tą he­ro­ję – Lie­tu­vą.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Is­to­ri­nis ne­tei­sin­gu­mas

– Ko­dėl ėmė­tės tūks­tan­čius „Vi­zų į gy­ve­ni­mą“ iš­da­vu­sio Kau­ne 1939–1940 me­tais re­zi­da­vu­sio Ja­po­ni­jos kon­su­lo Č. Su­gi­ha­ros (1900–1986), pa­bė­gė­lių ir Lie­tu­vos te­mos?

– Su šia te­ma dir­bu de­šimt me­tų. Per tą lai­ko­tar­pį te­ko ne­ma­žai va­ži­nė­ti po pa­sau­lį, kon­fe­ren­ci­jas, iš­ryš­kė­jo aki­vaiz­dus da­ly­kas: šio­je pa­sau­li­nės reikš­mės is­to­ri­jo­je Lie­tu­vos fak­tiš­kai nė­ra.

Kur Lie­tu­va? Tu­ri­me pa­bė­gė­lius, Č. Su­gi­ha­rą, o kur vy­ko veiks­mas, nie­kam neį­do­mu.

Be­kal­bant su ini­cia­to­riais, Su­gi­ha­ros fon­du „Dip­lo­ma­tai už gy­vy­bę“, ku­rie rū­pi­na­si „Vi­zų į gy­ve­ni­mą“ is­to­ri­ja, ki­lo min­tis, kad rei­kia skleis­ti tą ži­nią.

Man at­ro­do, rei­kė­jo iš­tai­sy­ti is­to­ri­nį ne­tei­sin­gu­mą. Nes jei nė­ra Lie­tu­vos, nė­ra vi­sos šios is­to­ri­jos. Gal nu­skam­bės poe­tiš­kai, bet tai – duok­lė Lie­tu­vai, kaž­kas tu­rė­jo tą pa­da­ry­ti.

– Ką už­ko­da­vo­te kny­gos pa­va­di­ni­me „Ge­ri, blo­gi, varg­die­niai“?

– Jei ma­no pir­ma­sis ho­bis – bė­gi­mas, ki­tas – se­nas ge­ras ki­ne­ma­tog­ra­fas.

Šio­je kny­go­je yra du fil­mai. Vie­nas – Ser­gio Leo­ne „The Good, the Bad and the Ug­ly": pa­va­di­ni­me at­si­ra­do mo­di­fi­kuo­tas ver­ti­mas „varg­die­niai“. Kiek­vie­nas kny­gos sky­rius, po­sky­ris pra­si­de­da vie­no iš ge­riau­sių vi­sų lai­kų fil­mų „Ka­sab­lan­ka“ (1942 me­tai) ci­ta­to­mis.

Ka­sab­lan­kos įvy­kiai klos­to­si po Kau­no, po Lie­tu­vos įvy­kių. Man tai – tar­si ma­gi­ja. Da­bar vie­šo­jo­je erd­vė­je yra svars­ty­mų, kad tiek Lie­tu­va, tiek Kau­nas, jei la­bai lo­ka­li­zuo­tai, ati­tin­ka Šiau­rės Ka­sab­lan­kos kon­cep­ci­ją.

Kiek­vie­nas iš mū­sų praei­tį, įvy­kius ref­lek­tuo­ja­me per da­bar­tį, per tai, ko­kie esa­me. Is­to­ri­jos, įvy­kių in­terp­re­ta­ci­ja tar­si per­si­ke­lia į tau­tos, di­de­lės žmo­nių ma­sės su­vo­ki­mo lyg­me­nį. Jei jau­čia­mės nu­si­vy­lę, is­to­ri­ją ir­gi ma­to­me vik­ti­mi­zuo­tai, tra­giš­kai.

Ši is­to­ri­ja, ma­no gal­va, yra vie­nas iš uni­ka­lių pa­vyz­džių, kai la­bai sun­kiu me­tu vals­ty­bei, 1939–1940 me­tais, at­lie­ka­mas kil­nus ir gar­bin­gas poel­gis.

Lie­tu­vo­je tu­ri­me ci­vi­lius pa­bė­gė­lius, ka­rius ir Lie­tu­vą, jos žmo­nes bei už­sie­nio am­ba­sa­das. Jie tar­pu­sa­vy­je per­si­py­nę vi­so­je kny­go­je, tik kai ku­riuo­se sky­riuo­se do­mi­nuo­ja vie­nas ar­ba ki­tas.

At­vy­ko į Šiau­rės Ka­sab­lan­ką

– Kuo bu­vo iš­skir­ti­nė Lie­tu­vos si­tua­ci­ja?

– Neap­ta­rus, kas vyks­ta iki 1939 me­tų, koks po­žiū­ris į pa­bė­gė­lius ket­vir­tojo de­šimt­me­čio pra­džio­je, mes ne­ma­to­me bend­ro kon­teks­to ir Lie­tu­vos iš­skir­ti­nu­mo.

Taip at­si­ran­da pir­ma­sis sky­rius apie Evia­no kon­fe­ren­ci­ją, ku­ri se­ka po Aust­ri­jos anš­liu­so. 1938-ųjų va­sa­rą Evia­ne vyks­tan­ti kon­fe­ren­ci­ja tu­ri iš­spręs­ti di­dė­jan­čios, ašt­rė­jan­čios hu­ma­ni­ta­ri­nės kri­zės pro­ble­mą.

Su­si­ren­ka 32 vals­ty­bių at­sto­vai, Lie­tu­va ten nė­ra pa­kvie­čia­ma, or­ga­ni­za­to­riai jos dar ne­ma­to, kaip ga­lin­čios priim­ti pa­bė­gė­lius. Po­sė­džiau­ja vals­ty­bių at­sto­vai ir, kaip yra įpras­ta šian­dien, nie­ko ne­prii­ma, iš­sky­rus tai, kad nu­ta­ria ki­tą kar­tą su­si­tik­ti Lon­do­ne. Dar JAV pa­ski­ria or­ga­ni­za­ci­jos pa­bė­gė­lių klau­si­mams spręs­ti pir­mi­nin­ką, bet tuo vis­kas ir bai­gia­si. Yra žiū­ri­ma sa­vų in­te­re­sų. De­ja, ne­tru­kus įvyks­ta Kriš­to­li­nės nak­ties tra­ge­di­ja.

Kai atei­na 1939 me­tų ru­duo su vi­sais tra­giš­kais įvy­kiais, pa­bė­gė­lius pri­sii­ma ma­ža Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bė.

Pa­ban­dy­ki­me įsi­vaiz­duo­ti: per du mė­ne­sius vals­ty­bė, ku­rios gy­ven­to­jų skai­čius yra iki 2 mi­li­jo­nų, ati­da­ro sie­nas ir pri­sii­ma apie 250 tūks­tan­čių žmo­nių. Skai­čiai iš­skir­ti­niai.

Ši is­to­ri­ja pa­ro­do, ko­kia stip­ri Lie­tu­vos vals­ty­bė­je bu­vo įsta­ty­mų vir­še­ny­bė. Ir is­to­ri­kas Ti­mo­tis Snai­de­ris apie tai daug ra­šo: tol, kol yra vals­ty­bė, tol ga­lio­ja įsta­ty­mo vir­še­ny­bė, nė­ra gau­jos mąs­ty­mo, ban­dos men­ta­li­te­to.

1939–1940 me­tais nė­ra už­fik­suo­ta nė vie­no eks­ce­so, nu­kreip­to prieš pa­bė­gė­lius. Tu­ri­me su­si­rė­mi­mų tarp len­kų ir žy­dų Vil­niu­je 1939 me­tų ru­de­nį, bet tai yra pe­rei­na­ma­sis lai­ko­tar­pis, Vil­niui tam­pant su­dė­ti­ne Lie­tu­vos Res­pub­li­kos da­li­mi.

Kai gir­di­me kal­ti­ni­mus dėl 1941 me­tų įvy­kių, vi­sa­da tu­ri­me pri­si­min­ti, kad vei­kė žmo­nės, ne vals­ty­bė.

– Ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis Č. Su­gi­ha­ra at­vy­ko į Kau­ną? Ar jo is­to­ri­ja bū­tų pa­si­kar­to­ju­si ki­to­je vals­ty­bė­je?

– Grįž­tant prie Šiau­rės Ka­sab­lan­kos idė­jos: Kau­ne ne­pap­ras­tai ak­ty­viai vei­kė už­sie­nio at­sto­vy­bių žval­gy­bos tink­las. Č. Su­gi­ha­ra pa­skir­tas, nes tu­ri žval­gy­bi­nės pa­tir­ties.

1939 me­tų rugp­jū­tį Ja­po­ni­jos są­jun­gi­nin­kė Vo­kie­ti­ja pa­si­ra­šo bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį su po­ten­cia­lia Ja­po­ni­jos prie­ši­nin­ke So­vie­tų Są­jun­ga. Įsi­vaiz­duo­ja­me reak­ci­ją To­ki­ju­je: kas vyks­ta?! Rei­kia siųs­ti žmo­gų, ku­ris prie pa­sie­nio ma­ty­tų ir in­for­ma­ci­ją rink­tų iš pir­mų lū­pų.

Po Kau­no Č. Su­gi­ha­ra ku­rį lai­ką dir­bo Pra­ho­je, už­fik­suo­ta, kad ten yra iš­da­vęs ke­lio­li­ka ar ke­lias­de­šimt vi­zų.

Č. Su­gi­ha­ros is­to­ri­jo­je vei­kia ne tiek vals­ty­bė, kiek as­me­ny­bė.

Lie­tu­vos at­ve­ju pir­miau­sia lė­mė vals­ty­bės po­zi­ci­ja, kad ap­skri­tai pa­bė­gė­liai ga­lė­jo čia at­si­ras­ti, o vė­liau da­liai pa­si­se­kė iš­vyk­ti dėl pa­lan­kiai su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių.

Ge­ra­sis he­ro­jus

– Kiek pla­čiai Č. Su­gi­ha­ros at­ve­jis ty­ri­nė­tas moks­li­nin­kų?

– Apie Č. Su­gi­ha­rą ty­ri­mų be­veik nė­ra, pa­tys ja­po­nai jų be­veik neat­lie­ka.

Ja­po­ni­jo­je kon­ku­ruo­ja­ma, kur bus Č. Su­gi­ha­ros me­mo­ria­las ir trau­kos cent­ras. Na­go­ja, kur jis bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, yra la­bai ini­cia­ty­vi, ban­do pri­trauk­ti spe­cia­lis­tų ty­ri­mams. Pas­ku­ti­nio ma­no vi­zi­to Na­go­jo­je me­tu bu­vo ati­da­ry­tas me­mo­ria­li­nis par­kas Č. Su­gi­ha­rai, kon­sul­ta­vau jo or­ga­ni­za­to­rius.

Ma­žy­čia­me Jaot­su mies­te­ly­je vei­kia di­de­lis mu­zie­jus. Tai vie­ta, kur Č. Su­gi­ha­ra gi­mė. Tie­sa, da­bar aiš­kė­ja, kad gi­mė ne vi­sai ten – ne­to­lie­se.

Č. Su­gi­ha­ra la­bai po­pu­lia­rus Ja­po­ni­jo­je. Bu­vo­me užė­ję į kny­gy­ną: Su­gi­ha­ra tarp TOP-100 ja­po­nų yra nu­me­ris vie­nas.

Vėl­gi – jis yra šiek tiek su­pop­kul­tū­rin­tas, kaip ge­ra­sis he­ro­jus. Vi­siš­kai su­pran­tu, kad bū­tent toks rei­ka­lin­gas, ži­nant Ja­po­ni­jos veiks­mus Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu.

Il­gai­niui ta­po ma­din­ga sa­ve ger­bian­čiai vals­ty­bei tu­rė­ti „Tei­suo­lį tarp tau­tų“, ypač, dip­lo­ma­tą. Iro­niš­kai ir sar­kas­tiš­kai sa­ky­čiau, kad vals­ty­bės ban­do pri­si­temp­ti vie­ną ar ki­tą vei­kė­ją, tuo me­tu dir­bu­sį dip­lo­ma­ti­nia­me kor­pu­se, iki Č. Su­gi­ha­ros ly­gio.

– Kur te­ko ke­liau­ti ren­kant me­džia­gą kny­gai?

– Kny­gą pra­dė­jau ra­šy­ti dirb­da­mas Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Lan­kiau­si Var­šu­vo­je, To­ki­ju­je.

Neį­ma­no­ma pa­ra­šy­ti šios is­to­ri­jos (ką, be­je, da­rė už­sie­nio ty­ri­nė­to­jai) apei­nant lie­tu­viš­kus šal­ti­nius.

Ke­le­tą do­ku­men­tų nau­do­jau iš Mask­vo­je sau­go­mų už­da­rų ar­chy­vų: per il­ga­me­tę aka­de­mi­nę pa­tir­tį už­si­mez­ga pa­žin­tys, pa­vy­ko gau­ti ko­pi­jų.

Yra te­kę bend­rau­ti ir su Č. Su­gi­ha­ros sū­nu­mi No­bu­ki Su­gi­ha­ra.

Yra Č. Su­gi­ha­ros pro me­mo­ria, at­si­mi­ni­mai ke­lio­li­kos la­pų, ra­šy­ti 1985–1986 me­tais. Jau ra­šy­ti švie­so­je, kai „Vi­zų į gy­ve­ni­mą“ is­to­ri­ja tam­pa be­stse­le­ris.

– Ja­po­ni­jo­je lan­kė­tės du kar­tus, ko­kie tai bu­vo vi­zi­tai?

– 2016 me­tais vy­kau į Ja­po­ni­jos fon­do fi­nan­suo­tą sta­žuo­tę Va­se­dos uni­ver­si­te­te, ja­me stu­di­ja­vo Č. Su­gi­ha­ra. To­ki­ju­je yra Ja­po­ni­jos dip­lo­ma­ti­jos ar­chy­vas, ieš­ko­jau me­džia­gos bū­tent šiai kny­gai.

Prieš ke­le­tą sa­vai­čių lan­kiau­si Na­go­jo­je dėl ku­ria­mo par­ko, ten bu­vo at­vy­ku­si ir di­de­lė Lie­tu­vos Prem­je­ro de­le­ga­ci­ja.

Ki­ta ke­lio­nė, žval­go­ma­sis vi­zi­tas, tu­rė­tų bū­ti mė­ne­sio pa­bai­go­je. Esa­me su­ta­rę ir dėl il­ges­nio, apie pus­me­čio, ty­ri­mo Ja­po­ni­jo­je.

– Kny­ga ak­tua­li ne tik lie­tu­vių kal­ba?

– Teks­tas yra iš­vers­tas į ang­lų kal­bą ir yra pa­sku­ti­nė­je ver­ti­mo į ja­po­nų kal­bą sta­di­jo­je. Kny­ga bus ge­ra vi­zi­ti­nė Lie­tu­vos kor­te­lė ja­po­nų skai­ty­to­jui.

Po­pu­lia­rin­ti Lie­tu­vą

– Ko­kie bu­vo at­ra­di­mai jums, kaip ty­rė­jui, ra­šant šią kny­gą?

– Di­džiau­sias nu­ste­bi­mas ir at­ra­di­mas – vi­suo­ti­nė apa­ti­ja, bu­vu­si Lie­tu­vos at­žvil­giu. S. Leo­ne fil­me veiks­mas vyks­ta pus­dy­ku­mė­se. Čia ir­gi yra dy­ku­mos fe­no­me­nas: pa­to­gu­mo dė­lei už­si­pus­to­me akis, au­sis, nie­ko ne­ma­to­me, tu­ri­me mums pa­to­gų he­ro­jų, o kur veiks­mas vyks­ta ir ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis, mums neį­do­mu. Kaip pa­bė­gė­liai gy­ve­na, kaip su­lau­kia 1940 me­tų? Nes praei­na 9 mė­ne­siai iki Č. Su­gi­ha­ros is­to­ri­jos.

Nus­te­bi­no pa­to­gus už­si­liū­lia­vi­mas vie­no blo­gio teo­ri­jo­je, ji do­mi­nuo­ja Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro na­ra­ty­ve. Klai­din­gas įsi­vaiz­da­vi­mas, kad pa­bė­gė­liai, kny­gos varg­die­niai, bė­ga nuo na­cių. Jei pro­cen­tiš­kai žiū­rė­tu­me į Lie­tu­vą at­bė­gu­sius pa­bė­gė­lius, maž­daug 20 pro­cen­tų bė­go nuo vo­kie­čių, apie 80 pro­cen­tų – nuo so­vie­tų.

Č. Su­gi­ha­ra 1940 me­tų lie­pos vi­du­ry­je te­leg­ra­fuo­ja į To­ki­ją aiš­kin­da­mas, kaip so­vie­tai ima sui­mi­nė­ti žmo­nes, ko­kia grės­mė yra len­kams, žy­dams, lie­tu­vių Tau­ti­nin­kų par­ti­jos na­riams. Jis ra­šo, kad prie kon­su­la­to ren­ka­si mi­nios žmo­nių, ką da­ry­ti?

Even­tua­liai Č. Su­gi­ha­ra gel­bė­ja ir nuo tų, ir nuo tų. Jei la­bai „ap­si­kirp­si­me“ lai­ko­tar­pį, 1940 me­tų va­sa­rą Č. Su­gi­ha­ra di­džią­ja da­li­mi iš­da­vi­nė­ja vi­zas pa­bė­gė­liams, bė­gan­tiems nuo so­vie­tų oku­pa­ci­jos.

Vi­zų is­to­ri­jo­je rei­kia ke­lių su­de­da­mų­jų da­lių. Šia­me kon­teks­te pra­lei­džia­me svar­bią de­ta­lę: no­rint pa­siek­ti Ja­po­ni­ją iš Lie­tu­vos, rei­kia tran­zi­ti­nės so­vie­ti­nės vi­zos. Ba­lan­džio mė­ne­sį mū­sų pa­siun­ti­nys Mask­vo­je La­das Nat­ke­vi­čius su­si­tiki­mo su A. Mi­ko­ja­nu me­tu su­ta­rė, kad so­vie­tai pra­leis žy­dų pa­bė­gė­lius per sa­vo te­ri­to­ri­ją.

Šis da­ly­kas pri­mirš­tas. Tie­sa, tuo me­tu ga­lu­ti­nis tiks­las bu­vo nu­ma­ty­tas iki Ode­sos, nes pa­bė­gė­liai teo­riš­kai tu­rė­jo vyk­ti per Stam­bu­lą į Pa­les­ti­ną.

Kai pa­bė­gė­liai jau su Č. Su­gi­ha­ros ir Olan­di­jos pa­siun­ti­nio Ja­no Zvar­ten­dei­ko vi­zo­mis ei­na į so­vie­tų pa­siun­ti­ny­bę ir juos tik­ri­na NKVD, tai nė­ra per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus, nes yra už­fik­suo­ta su­tar­tis su Lie­tu­va. Čia dar vie­nas Lie­tu­vos nuo­pel­nas, ko­dėl pa­bė­gė­liai ga­lė­jo san­ty­ki­nai lais­vai (kal­ba­me apie ke­le­tą tūks­tan­čių žmo­nių) su „In­tu­ris­to“ spec. už­sa­ky­tais trau­ki­niais pa­siek­ti Vla­di­vos­to­ką.

– Ka­da Č. Su­gi­ha­ra at­ran­da­mas kaip he­ro­jus?

– Pa­čio­je gy­ve­ni­mo pa­bai­go­je. 1984 me­tais Yad Va­šem jį no­mi­nuo­ja „Tei­suo­liu tarp Tau­tų“.

O. Šind­le­ris, jei ly­gin­tu­me, bu­vo ži­no­mas fak­tiš­kai nuo ka­ro pa­bai­gos. Č. Su­gi­ha­ros nie­kas ne­ži­no­jo.

Z. War­haf­ti­gas, vie­nas iš iš­gel­bė­tų­jų, il­gai­niui tam­pa Iz­rae­lio re­li­gi­jos rei­ka­lų mi­nist­ru, į sa­vo po­li­ti­nės kar­je­ros pa­bai­gą jis ima­si la­bai ak­ty­viai ku­ruo­ti šį klau­si­mą. Įsi­jun­gia ir Č. Su­gi­ha­ros žmo­na.

Lie­tu­vo­je Č. Su­gi­ha­ra pra­dė­tas po­pu­lia­rin­ti apie 2000 me­tus. Stip­riai įsi­jun­gė Ja­po­ni­jos am­ba­sa­da, bu­vo re­no­vuo­ti Č. Su­gi­ha­ros na­mai, daug dė­me­sio skir­ta vi­zi­tams į mo­kyk­las.

Man la­bai pa­ti­ko ko­le­gos iš Iz­rae­lio pa­ste­bė­ji­mas, kad he­ro­jams rei­kia lo­biz­mo ge­rą­ja pra­sme. Mes tu­ri­me daug gra­žių pa­vyz­džių, bet ne­mo­ka­me „iš­suk­ti“.

Lie­tu­vai, kaip pa­grin­di­niam šios kny­gos he­ro­jui, kol kas trū­ko ge­ro­jo lo­biz­mo. Tu­ri­me la­bai gra­žią is­to­ri­ją, nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so, kiek ją iš­vie­šin­si­me, iš­po­pu­lia­rin­si­me pa­sau­ly­je.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Si­mo­nas Strel­co­vas ma­no, kad Lie­tu­vai Č. Su­gi­ha­ros is­to­ri­ja yra net svar­bes­nė nei Ja­po­ni­jai, to­dėl svar­bu ją po­pu­lia­rin­ti pa­sau­ly­je. Is­to­ri­kas ti­ki­si, kad skai­ty­to­jai gre­ta Č. Su­gi­ha­ros at­ras il­gą lai­ką pri­mirš­tą ki­tą he­ro­ję – Lie­tu­vą.

Is­to­ri­kas dr. Si­mo­nas Strel­co­vas ti­ki­si, kad kny­ga „Ge­ri, blo­gi, varg­die­niai“ bus ge­ra vi­zi­ti­nė Lie­tu­vos kor­te­lė ja­po­nų skai­ty­to­jui.

Si­mo­no Strel­co­vo kny­ga „Ge­ri, blo­gi, varg­die­niai. Č. Su­gi­ha­ra ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bė­gė­liai Lie­tu­vo­je“ bus iš­leis­ta ir Ja­po­ni­jo­je.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Ai­či pre­fek­tū­ros „Sem­po“ Su­gi­ha­ra me­mo­ria­li­nio par­ko frag­men­tas.

Si­mo­nas Strel­co­vas ir Hai­fos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius R. Kow­ner Na­go­jo­je ap­žiū­ri Č. Su­gi­ha­ros me­mo­ria­li­nio par­ko ek­po­zi­ci­ją ati­da­ry­mo iš­va­ka­rė­se.