Istoriją pasakoja išnykusios sodybos ir duobės miške

Istoriją pasakoja išnykusios sodybos ir duobės miške

Is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja iš­ny­ku­sios so­dy­bos ir duo­bės miš­ke

Pa­šuš­vy­je, Ba­lan­diš­ky­je (Rad­vi­liš­kio r.) vy­ku­sios pi­lie­ti­nės jau­ni­mo va­sa­ros sto­vyk­los „Lais­vės ko­vų at­min­tis“ da­ly­viai ka­si­nė­jo bun­ke­rių ir mū­šių vie­tas, fik­sa­vo is­to­ri­nį pa­vel­dą. Pa­pil­do­ma do­va­na pa­šuš­viš­kiams – mies­te­ly­je at­ras­tas prie­šis­to­ri­nis ka­pi­ny­nas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ra­di­niai pil­do is­to­ri­ją

Pi­lie­ti­nė jau­ni­mo va­sa­ros sto­vyk­la „Lais­vės ko­vų at­min­tis“ vy­ko rugp­jū­čio 17–24 die­no­mis. Sto­vyk­la, skir­ta pa­žin­ti ir iš­sau­go­ti Lie­tu­vos lais­vės ko­vų is­to­ri­ją, per sep­ty­ne­rius me­tus or­ga­ni­zuo­ta aš­tun­tą kar­tą.

Ją or­ga­ni­za­vo Lie­tu­vos lais­vės ko­vos įam­žin­to­jų są­jū­dis, bend­ra­dar­biau­da­mas su Rad­vi­liš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­be ir Grin­kiš­kio se­niū­ni­ja.

Sto­vyk­lo­je da­ly­va­vo 38 da­ly­viai, jų am­žius – nuo 16 iki 28 me­tų, jiems va­do­va­vo ži­no­mi is­to­ri­kai.

Sto­vyk­los iš­ta­kos ir at­ra­ma – Elž­bie­tos ir Sta­nis­lo­vo Sa­jų so­dy­ba Ba­lan­diš­ky­je, me­nan­ti par­ti­za­nus, jų rė­mė­jus, ry­ši­nin­kus.

Pas­ta­rai­siais me­tais sto­vyk­los geog­ra­fi­ja iš­si­plė­tė.

„No­ri­me pa­ro­dy­ti ne tik įam­žin­tas vie­tas, kur sto­vi pa­mink­lai, bet ir tas, ku­rios, at­ro­do, vi­siš­kai ne­by­lios: iš­ny­ku­sios so­dy­bos ar duo­bės miš­ke. Tai yra lais­vės ko­vų kraš­to­vaiz­dis, tai yra mū­sų pa­vel­das“, – sa­ko is­to­ri­kė dr. Ais­tė Pet­raus­kie­nė.

Pa­sak pro­fe­so­riaus dr. Vy­kin­to Vait­ke­vi­čiaus, žval­gy­tu­vės vy­ko Pra­vir­šu­lės pel­kė­je, Šau­ko­to, Le­ge­čių miš­kuo­se.

Le­ge­čių miš­ke, kau­ty­nių vie­to­je, ra­di­nių bu­vo itin gau­su – apie 150. Ap­tik­ta par­ti­za­nų bui­ties reik­me­nų: sku­ti­mo­si pei­liu­ko gal­vu­tė, vi­ryk­lės žie­dai, daug šaud­me­nų: tū­te­lių, kul­kų, sprog­me­nų ske­veld­rų. Tarp ra­di­nių bu­vo ir Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­rio me­da­lis už per­ga­lę 1941–1945 me­tų ka­re.

Sto­vyk­los da­ly­viai kruopš­čiai ma­ta­vo, žy­mė­jo ra­di­nių vie­tas, pa­gal juos ban­dys nu­sta­ty­ti mū­šio ei­gą.

Par­ti­za­nų že­mi­nė Le­ge­čių miš­ke bu­vo už­pul­ta 1948 me­tų ko­vo 29-ąją, ant­rą­ją Ve­ly­kų die­ną. Že­mi­nė­je bu­vo 20 žmo­nių, žu­vo 9 par­ti­za­nai, tarp jų – Mar­gio ra­jo­no par­ti­za­nų va­das Juo­zas Min­gi­las-Aukš­tuo­lis.

„Pra­dė­jo­me sek­ti šią is­to­ri­ją-de­tek­ty­vą, ren­ka­me duo­me­nis. Svar­biau­sias as­muo – J. Min­gi­las, par­ti­za­nais bu­vo ir du jo bro­liai, se­suo. Mus sie­ja ypa­tin­gas ry­šys, nes Teo­do­ra Min­gi­lai­tė mū­sų Są­jū­džiui pa­ti­kė­jo jam po mir­ties skir­tą Vy­ties kry­žiaus or­di­ną, kad mus ly­dė­tų, kad įkvėp­tų jau­nus žmo­nes“, – sa­ko V. Vait­ke­vi­čius.

Pas­ku­ti­nis Min­gi­lų šei­mos par­ti­za­nas, dai­li­nin­kas, vin­je­čių au­to­rius Lau­ry­nas Min­gi­las prie Ty­tu­vė­nų žu­vo 1953 me­tų ko­vo 14 die­ną. Is­to­ri­kai tu­ri ke­le­tą la­bai jaut­rių, nuo­šir­džių L. Min­gi­lo laiš­kų, ra­šy­tų se­se­riai Teo­do­rai į Si­bi­rą.

Sto­vyk­los da­ly­viai sie­kė nu­sta­ty­ti Min­gi­lų šei­mos gim­to­sios so­dy­bos vie­tą Ma­žuo­lių kai­me. Pa­vy­ko ras­ti ne tik gy­ve­na­mojo na­mo pa­ma­tus: paaiš­kė­jo, kad iš­li­kęs ir gim­ta­sis na­mas – per­vež­tas į Bai­so­ga­lą.

Pa­sak V. Vait­ke­vi­čiaus, ker­ši­jant par­ti­za­nų va­dų na­mai bu­vo išar­do­mi ir iš­ve­ža­mi. Pers­ta­ty­tas Jo­no Že­mai­čio na­mas sto­vi Ty­tu­vė­nuo­se, Pet­ro Bart­kaus – Ra­sei­niuo­se, Juo­zo Pa­liū­no – Ario­ga­lo­je.

Pra­vir­šu­lės pel­kė­je, pa­sak V. Vait­ke­vi­čiaus, pa­si­se­kė ma­žiau, bet ra­do 1941 me­tais nu­muš­to lėk­tu­vo da­lių.

Šau­ko­to miš­ke sto­vyk­los da­ly­viai ieš­ko­jo Po­vi­lo Mor­kū­no, le­gen­di­nio par­ti­za­no, bun­ke­rio.

Bun­ke­rį ra­do, bet dar neaiš­ku, ar P. Mor­kū­no. Bun­ke­rio vie­tą ro­do duo­bė, struk­tū­ra ir ra­di­niai. Me­ta­lo ieš­kik­liai jau pir­mo­mis mi­nu­tė­mis „pa­ste­bė­jo“ kul­ką, tū­te­lę, dir­žo sag­te­lę. Bun­ke­ry­je bu­vo ap­tik­ta ir 1940 me­tų mo­ne­ta – 3 ka­pei­kos.

V. Vait­ke­vi­čius džiau­gia­si ir „lais­va­lai­kio do­va­na Pa­šuš­vio gy­ven­to­jams“ – Pa­šuš­vy­je at­ras­tu prie­šis­to­ri­niu ka­pi­ny­nu. Ke­lias ka­pi­ny­ną yra smar­kiai su­ža­lo­jęs, suar­dęs, bet pa­vy­ko ras­ti del­no dy­džio se­gę.

Is­to­ri­ja iš ar­ti

Jau ke­le­rius me­tus sto­vyk­la iš pa­vel­do­sau­gi­nės vir­to pi­lie­ti­ne, bet jos es­mė ne­si­kei­čia.

Sto­vyk­lo­je bu­vo ro­do­mas Ši­la­lės šo­kio stu­di­jos „Sal­to“ spek­tak­lis apie par­ti­za­ni­nį ka­rą „Pu­šų vir­šū­nė­se“, į kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves at­vy­ko dai­li­nin­kė Li­na Jo­ni­kė.

Sto­vyk­lau­to­jai Pa­šuš­vio ka­pi­nė­se ap­lan­kė ne tik Sa­jų šei­mos, bet ir lie­pą am­ži­ny­bėn išė­ju­sios Mi­nai­čių so­dy­bos šei­mi­nin­kės Ju­li­jo­nos Mik­niū­tės-Pet­rė­tie­nės ka­pus.

Nak­ti­nia­me žy­gy­je įvei­kė 14 ki­lo­met­rų, pa­ke­liui pa­ger­bė par­ti­za­nus Bra­zaus­kus.

Su­si­ti­ko su pro­fe­so­riu­mi Gin­tau­tu Za­bie­la, ty­ri­nė­jan­čiu Ku­di­nų pi­lia­kal­nį.

Ra­sei­nių ra­jo­ne lan­kė Ja­ros­la­vą Ba­ne­vi­čių, ku­ris sa­vo lė­šo­mis, pa­stan­go­mis ku­ria lais­vės ko­vų me­mo­ria­lą.

„Moks­lei­viams is­to­ri­ja ima ar­tė­ti. Yra va­do­vė­li­nės tie­sos, bet, jei dė­si­me pa­stan­gas, jos bus ko­ky­biš­kes­nės, tiks­les­nės, is­to­riš­kes­nės, – sa­ko V. Vait­ke­vi­čius. – No­ri­me pa­ro­dy­ti, kad ty­ri­mai yra ma­ža da­le­lė, iš ko su­si­de­da pi­lie­ti­nė lai­ky­se­na. Pi­lie­ti­nė są­mo­nė tu­ri daug su­de­da­mų­jų. Tai vei­kia mus kaip žmo­nes: už­gau­na ar­ba pri­pil­do jaus­mus, ga­li su­kel­ti įkvė­pi­mą ir liū­din­ti. Bet vi­sa tai – gy­va, pul­suo­ja.“

Trūks­ta dė­me­sio

V. Vait­ke­vi­čius sto­vyk­lo­je skai­tė pa­skai­tą apie par­ti­za­nų ta­pa­ty­bę, tai – nau­jas is­to­ri­ko ty­ri­mas.

„La­biau­siai ži­no­mi par­ti­za­nų var­dai – miš­ki­niai, miš­ko bro­liai, ža­liū­kai, va­na­gai. Nek­ly­dau: kai ku­riais iš var­dų sa­ve va­di­no tik par­ti­za­nai (sa­vi­var­džiai va­na­gai, par­ti­za­nai-va­na­gai), kai ku­riuos var­to­jo tik žmo­nės (miš­ki­niai). „Miš­ki­niai“ pa­pli­tęs vi­so­je Lie­tu­vo­je, bet par­ti­za­nai jo ne­var­to­jo, nors tą ta­pa­ty­bę jau­tė, kai ku­rie rin­ko­si Miš­ki­nio sla­py­var­dį. Pa­va­di­ni­mas ne­tu­ri nei­gia­mo at­spal­vio: ki­toks, miš­ke gy­ve­nan­tis, esan­tis.“

V. Vait­ke­vi­čius sa­ko su­svy­ra­vęs dėl iš pir­mo žvilgs­nio jaut­raus pa­va­di­ni­mo „miš­ko bro­liai“. Pa­na­šūs pa­va­di­ni­mai lie­tu­vių kul­tū­ro­je tu­ri nei­gia­mą at­spal­vį: vė­jo bro­lis – pra­mušt­gal­vis, be vie­tos, sau­lės bro­lis – ap­si­lei­dė­lis, tin­gi­nys.

„Kol kas ke­liu prie­lai­dą dėl nei­gia­mo at­spal­vio. Įtam­pa bu­vo: kai žmo­gus išei­na į miš­ką, ran­da­si pra­ra­ja, at­skir­tis.“

V. Vait­ke­vi­čius ma­no, kad is­to­ri­kai par­ti­za­nų te­mai ski­ria per ma­žai dė­me­sio. Jis ne­su­tin­ka su tei­gi­niu, kad vis­kas jau pa­sa­ky­ta, iš­sem­ta, paaiš­kin­ta.

Pa­sak V. Vait­ke­vi­čiaus, is­to­ri­kų dar­bai pa­ra­šy­ti iki 1996–1998 me­tų, kai ras­ti par­ti­za­nų ar­chy­vai ir do­ku­men­tai ne­bu­vo res­tau­ruo­ti ir priei­na­mi.

„Kai pa­sa­ko­ma, kad vi­sa is­to­ri­ja pa­ra­šy­ta, tik ta­da į ar­chy­vą pa­ten­ka ir tam­pa priei­na­mi par­ti­za­nų do­ku­men­tai, ku­rie ir yra pir­mi­nis šal­ti­nis, par­ti­za­nai dėl to juos ir sau­go­jo, ri­zi­kuo­da­mi gy­vy­be. Baig­ta net ne­pra­dė­jus. Da­bar sten­gia­mės dirb­ti su par­ti­za­nų do­ku­men­tais: ryš­kė­ja ki­tas vaiz­das.“

V. Vait­ke­vi­čių do­mi­na ir par­ti­za­ni­nio ka­ro mi­tas. 1949 me­tų par­ti­za­nų va­dų su­si­ti­ki­mas, sa­ko is­to­ri­kas, tu­ri vi­sus mi­to po­žy­mius.

„Mi­tas kal­ba apie ver­ty­bes, as­me­ni­nį pa­siau­ko­ji­mą var­dan tau­tos. Par­ti­za­nų va­dai lei­džia­si į ke­lio­nę, įvei­kia iš­ban­dy­mus. Le­mia­ma dvi­ko­va su dra­ko­nu-sli­bi­nu yra dek­la­ra­ci­jos pa­si­ra­šy­mas. Po 50 me­tų se­ka šlo­vi­na­ma­sis iš­ban­dy­mas: Sei­mas pri­pa­žįs­ta, kad dek­la­ra­ci­ja yra mū­sų Res­pub­li­kos tei­sės ak­tas, o J. Že­mai­tis – tei­sė­tas Pre­zi­den­tas.“

Pa­sak V. Vait­ke­vi­čiaus, mi­tai rei­ka­lin­gi tu­ri­niui, ver­ty­bėms per­teik­ti.

Po sto­vyk­los is­to­ri­kai ren­gia ata­skai­tas, straips­niai pub­li­kuo­ja­mi lei­di­ny­je „Ar­cheo­lo­gi­niai ty­ri­nė­ji­mai Lie­tu­vo­je“, lei­džia­mi lanks­ti­nu­kai. Is­to­ri­kai yra pa­tei­kę tiks­lų iš­žval­gy­tų vie­tų že­mė­la­pį, apy­lin­kių pjū­vį.

Or­ga­ni­za­to­rių nuo­tr.

Sto­vyk­los da­ly­viams te­ko įveik­ti gam­tos kliū­čių.

Žval­gant bun­ke­rį at­ras­ti du par­ti­za­nų nau­do­tos vi­ryk­lės žie­dai.

Ty­ri­nė­ja­ma par­ti­za­nų bun­ke­rio ap­lin­ka.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pro­fe­so­rius dr. Vy­kin­tas Vait­ke­vi­čius sa­ko, kad sto­vyk­la „Lais­vės ko­vų at­min­tis“ ug­do pi­lie­ti­nę są­mo­nę.

Dr. Ge­di­mi­nas Pet­raus­kas sa­ko, kad pa­gal ra­di­nius bus ga­li­ma nu­sta­ty­ti kau­ty­nių Le­ge­čių miš­ke ei­gą.

Sku­ti­mo­si pei­liu­ko gal­vu­tė.

Mū­šio vie­tą liu­di­ja šaud­me­nys.

Tarp ra­di­nių Le­ge­čių miš­ke bu­vo ir Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­rio me­da­lis su Sta­li­no at­vaiz­du už per­ga­lę 1941–1945 me­tų ka­re. Grei­čiau­siai ap­do­va­no­ji­mą tu­rė­jo vie­nas iš ka­riš­kių, da­ly­va­vęs tie­sio­gi­niuo­se kau­ty­nių veiks­muo­se prie že­mi­nės.