Išmesti gyvūnai nesibaigia

Iš­mes­ti gy­vū­nai ne­si­bai­gia

Gy­vū­nų na­mai „Šiau­lių le­te­nė­lė“ sto­ko­ja lė­šų, sa­va­no­rių, bet ne­trūks­ta glo­bos rei­ka­lin­gų gy­vū­nų. Įs­tai­gos va­do­vė Ing­ri­da But­ku­tė koš­ma­ru va­di­na lai­ką, kai dėl pri­va­lo­mo gy­vū­nų ženk­li­ni­mo mik­ros­che­mo­mis šei­mi­nin­kai ma­siš­kai at­si­kra­tė gy­vū­nų. Ži­nios apie iš­me­ta­mus gy­vū­nus pa­sie­kia nuo­lat.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

At­sik­ra­to be gai­les­čio

Gy­vū­nų na­mai „Šiau­lių le­te­nė­lė“ įsi­kū­rę Snei­gių kai­me (Šiau­lių r.), nuo Šiau­lių juos ski­ria 17 ki­lo­met­rų. Prieg­lau­da ku­rį lai­ką bu­vo sun­kiai pa­sie­kia­ma dėl pra­sto ke­lio. Pa­sak I. But­ku­tės, da­bar pu­sę ke­lio pa­vy­ko su­tvar­ky­ti, tik li­ko įsi­sko­li­ni­mas dar­bus at­li­ku­siai įmo­nei. Ti­ki­ma­si sko­lą pa­deng­ti iš 2 pro­cen­tų gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio au­kų. Šiuo me­tu iš­ki­lo ki­tas sun­ku­mas – li­ku­sią ke­lio da­lį iš­mak­no­jo že­mės ūkio tech­ni­ka.

Prieg­lau­da da­bar glo­bo­ja apie 40 au­gin­ti­nių, da­lis jų yra pas lai­ki­nuo­sius glo­bė­jus, kol at­si­ran­da nuo­la­ti­niai na­mai.

Dar ne­se­niai bu­vo ma­žų ka­čiu­kų ant­plū­dis. „Prob­le­ma di­džiu­lė. Žmo­nėms trūks­ta ele­men­ta­raus su­vo­ki­mo, kad rei­ka­lin­ga ste­ri­li­za­ci­ja, – ste­bi­si I. But­ku­tė. – Pa­vyz­džiui, kai šei­mi­nin­kui sa­kau, kad rei­kia šu­nį kast­ruo­ti, man sa­ko: „Aš jau gy­vū­no ne­kan­kin­siu!“

Dau­giau­siai pa­mes­ti­nu­kų bu­vo lai­ki­nai įve­dus pri­va­lo­mą ženk­li­ni­mą mik­ros­che­mo­mis.

„Žmo­nės pra­dė­jo pa­ni­kuo­ti, mė­ty­ti gy­vū­nus iš ma­ši­nų, skam­bin­ti į prie­glau­das, ati­da­vi­nė­ti į sa­ni­ta­ri­nes tar­ny­bas. Vie­nu me­tu prie­glau­do­je at­si­dur­da­vo sep­ty­nio­li­ka šu­nų ir dar de­vy­nios ka­tės. Bu­vo koš­ma­ras. Bet pa­dė­tis iki šiol nė­ra ge­ra. Gy­vū­nai te­bė­ra mė­to­mi, pa­ten­ka į sa­ni­ta­ri­nes tar­ny­bas.“

„Šiau­lių le­te­nė­lės“ va­do­vė pa­tei­kia įstri­gu­sį skau­dų pa­vyz­dį. Prieš po­rą mė­ne­sių va­ka­re Bend­ro­sios pa­gal­bos te­le­fo­nu pa­skam­bi­nęs vai­ki­nas pra­ne­šė, kad sto­vi prie nu­te­ka­mo­jo ka­na­li­za­ci­jos šu­li­nė­lio Že­mai­tės gat­vės va­žiuo­ja­mo­je da­ly­je ir gir­di gar­sus. At­kė­lus dang­tį plas­ti­ko mai­še bu­vo ras­ti šu­niu­kai. I. But­ku­tė džiau­gia­si lai­min­gu su­ta­pi­mu: šu­niu­kai bu­vo iš­mes­ti ir ras­ti tą pa­čią die­ną.

Ieš­ko išei­čių

„Pra­de­du ti­kė­ti, kad ge­rų žmo­nių yra dau­giau. Anks­čiau gal ne­ži­no­da­vo, kur kreip­tis. Da­bar daug is­to­ri­jų vie­ši­na­me, ypač „feis­bu­ke“. Grau­džios is­to­ri­jos pri­ver­čia su­si­mąs­ty­ti, ką mes da­ro­me“, – sa­ko I. But­ku­tė.

Sa­va­no­rių skai­čius įstai­go­je kin­ta, bran­duo­lį su­da­ro 6–7 žmo­nės. Kiek­vie­nas dir­ba sa­vo dar­bą: va­do­vau­ja, koor­di­nuo­ja pa­sky­rą so­cia­li­nia­me tink­le, ra­šo pro­jek­tus, dir­ba sta­ty­bo­se, pri­žiū­ri šu­nis, ka­tes.

Bet at­sa­kin­gų sa­va­no­rių, ku­rie ga­lė­tų nuo­lat da­ly­vau­ti veik­lo­je, la­bai trūks­ta. I. But­ku­tė svars­to: gal­būt vie­nus at­bai­do to­lo­kas ke­lias, su­dė­tin­gos są­ly­gos, nes prie­glau­do­je nė­ra net kur su­šil­ti. To­dėl pla­nuo­ja­ma sta­ty­ti prie­sta­tą, ku­ria­me bū­tų kros­nis, įsi­kur­tų „šta­be­lis“, ku­ris bu­dė­tų nuo ry­to iki va­ka­ro.

Fi­nan­si­nė si­tua­ci­ja, pa­sak va­do­vės, su­dė­tin­ga, to­dėl džiau­gia­si su­lau­kę ir pi­ni­gi­nių au­kų, ir do­va­nų iš įmo­nių, pri­va­čių as­me­nų. Pa­vyz­džiui, mo­te­ris, gy­ve­nan­ti prie Kel­mės, pa­do­va­no­jo grin­di­nių len­tų.

Lip­ti iš fi­nan­si­nės duo­bės pa­de­da 2 pro­cen­tų gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio au­ka, sa­va­no­rių nuo­lat pra­šo­ma pa­gal­ba įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Lan­ko­ma­si mo­kyk­lo­se. Ren­gi­nys, skir­tas gy­vū­nų glo­bos na­mams pa­rem­ti, or­ga­ni­zuo­tas ir Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­re, čia su „Šiau­lių le­te­nė­lės“ veik­la su­pa­žin­di­no I. But­ku­tė, sa­va­no­rės Ra­min­ta Ma­te­liū­nai­tė, Ka­ro­li­na Če­paus­kai­tė, prie­glau­dos šu­nys Bre­ta, No­ris ir Dub­lis.

„Ve­da­mės šu­nis, ku­rie jau­čia di­džiu­lį ma­lo­nu­mą, kai yra glos­to­mi, juos va­di­na­me te­ra­pi­niais. Ir mums bū­na sma­gu, ir ypač – vai­kams“, – sa­ko I. But­ku­tė.

Ar­tė­jant šven­tėms, glo­bos na­mų va­do­vė pri­me­na, kad gy­vū­nas nė­ra do­va­na: ne­pa­kan­ka vien no­rė­ti. Žmo­nės ma­žus šu­niu­kus, ka­čiu­kus do­va­no­ja neat­sa­kin­gai, o pa­skui su­si­du­ria su pro­ble­mo­mis, kai gy­vū­nė­lis lai­pio­ja, grau­žia.

„Ti­ki­me, kad bus ge­rai ir kad vis­ką tei­sin­gai da­ro­me“, – op­ti­miz­mo dėl sa­vo veik­los ne­pra­ran­da I. But­ku­tė.

Nuot­rau­kos iš „Fa­ce­book“

Glo­bos na­muo­se pri­glaus­ta Zo­ja šu­niu­kus at­si­ve­dė rug­sė­jo 18 die­ną.

Ke­tur­ko­jų drau­gų bū­rys pa­si­pil­dė po ap­si­lan­ky­mo Gruz­džiuo­se, be­glo­bių gy­vū­nų ka­ran­ti­na­vi­mo tar­ny­bo­je. „Kaž­kas yra fi­nan­suo­ja­mas už tai, kad su­gau­do, lai­ko juos ten bai­sio­se są­ly­go­se, šal­to­se pa­tal­po­se, sa­vo iš­ma­to­se ir sru­to­se“, – ra­šo­ma „Šiau­lių le­te­nė­lės“ „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Gy­vū­nų na­mų „Šiau­lių le­te­nė­lė“ va­do­vė Ing­ri­da But­ku­tė sten­gia­si, kad prie­glau­do­je bū­tų su­teik­tas kiek įma­no­ma jau­kes­nis prie­globs­tis be­na­miams gy­vū­nams.