Naujausios
Iškilios asmenybės pristatomos sostinėje
Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje Vilniuje atidaryta Šiaulių „Aušros“ muziejaus parengta kilnojama paroda “Peliksas Bugailiškis ir Vincentas Vaitekūnas — Lietuvos kultūros paveldo tradicijų puoselėtojai“. Paroda Vilniuje veiks tris savaites.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Stengėsi atspindėti visą gyvenimą
Pirmą kartą ši paroda buvo pristatyta Ch. Frenkelio viloje praėjusių metų pabaigoje, minint abiejų garsių asmenybių jubiliejines sukaktis. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka — jau ketvirtoji parodos vieta.
Parodą rengė muziejininkai Ernestas Vasiliauskas, Gražina Narbutaitė ir Birutė Lukošiūtė, keturis stendus parengė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius. Jų stenduose — nuotraukos, kurių „Aušros“ muziejus dar neturi, bet tikisi įsigyti jų kopijas.
Ekspoziciją apie P. Bugailiškį rengusi B. Lukošiūtė sako, jog iš pradžių gąsdino medžiagos gausa, bet „sužavėjo asmenybė — teisininko, kuriam kraštotyra iš pradžių buvo pomėgis, vėliau virtęs pašaukimu.“
V. Vaitekūnui skirta mažesnioji parodos dalis. G. Narbutaitė sako, jog svarbiausias kriterijus buvo parodyti įvairias šio žmogaus darbo kryptis ir apimti visą gyvenimą: esperantininko, kraštotyrininko, muziejininko, ąžuolų sodintojo, paskaitininko, ekskursijų vadovo.
„Tai, kad susirinko gausus būrys žmonių, parodo, jog asmenybės svarbios ne tik Šiauliams, bet visos Lietuvos kultūrai ir muziejinei tradicijai“, — pabrėžė muziejaus direktorius Raimundas Balza.
Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktoriaus daktaro Juozo Marcinkevičiaus teigimu, ši paroda bibliotekai — neeilinė, nes P. Bugailiškis dirbo Mokslų akademijos Etnologijos instituto, Mokslų akademijos Istorijos instituto sektoriaus vedėju.
Išsaugojo premijai skirtus pinigus
Parodoje dalyvavę lankytojai pasidalijo prisiminimais apie P. Bugailiškį. Viena iš P. Bugailiškio premijos steigėjų, P. Bugailiškio žmonos Onos sesers anūkė Julija Daniliauskienė prisimena, kad artimieji P. Bugailiškį vadino Laimuku — vardo vertimu iš lotynų kalbos. Bugailiškio žmoną J. Daniliauskienė vadindavo teta.
Kai Daniliauskienės šeima 1956 metais grįžo iš Sibiro, Bugailiškiai jau gyveno Vilniuje.
„Vienas Bugailiškis tiek nebūtų nuveikęs. Vienas vyras ne talka, kai du stos, visada daugiau padarys. Bugailiškių pora buvo vienas kitam labai reikalingi. Teta vyrui sudarė visas sąlygas dirbti, rūpinosi buitimi. Ji sakydavo: jei duosi vyrui valią, niekada namo nepareis nė pavalgyti. Teta buvo griežta — žiūrėdavo, kad dienotvarkė būtų tvarkinga“, — prisimena J. Daniliauskienė.
Kai 1965 metais P. Bugailiškis mirė, jo žmona pasikvietė pas save gyventi J. Daniliauskienės šeimą. O. Bugailiškienė parodė, kad yra jos vyro Laimuko paaukoti auksiniai pinigai, ir pasakė norinti, jog būtų įkurtas P. Bugailiškio vardo fondas.
„1970 metais mirė teta. Tada pinigai liko ant mano sąžinės. Tuo metu negalėjau nieko padaryti — tik saugoti pinigus. Gulėjo ant dūšios — o kas bus, jei pati numirsiu“, — atsimena J. Daniliauskienė.
Sulaukusi Lietuvos atgimimo, pinigus ir tetos raštelį, jog čia yra Laimuko noras, perdavė „Aušros“ muziejui, kuris kasmet labiausiai nusipelniusiems kraštotyrininkams įteikia garbingą premiją.
Maestro pas Bugailiškius „slėpėsi“ nuo ligos
Dirigentui, Šiaulių miesto garbės piliečiui, Šiauliečių klubo Vilniuje pirmininkui Sauliui Sondeckiui apie mėnesį teko gyventi Bugailiškių šeimoje: skarlatina susirgus seseriai, tėvai S. Sondeckį išsiuntė į „tremtį“.
Bugailiškiai berniukui skyrė kambarį, o pusryčius, pietus ir vakarienę valgydavo prie vieno stalo. P. Bugailiškis mažąjį svečią kalbindavo, klausinėdavo, kaip sekasi.
S. Sondeckis ir savo namuose girdėdavęs kalbant apie P. Bugailiškį: „Tėvas sakydavo, kad P. Bugailiškis yra tokia asmenybė, kurios pavyzdžiu reikia sekti. Moralumo, tiesos, pareigingumo žmogus — tiesiog idealas“.
Sondeckio tėvas sakydavęs, jog Bugailiškis, kaip Šiaulių apygardos teismo pirmininkas, bylas spręsdavęs labai atsakingai, advokatams nebuvo lengva. Žiūrėjo tik teisybės, įstatymo: jei sprendimas Bugailiškio, vadinasi, jis teisingas.
Rankraščių fondas — didelės vertės
Vilnietė Danutė Labanauskienė, buvusi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja, mokslinė darbuotoja dirbo kartu su P. Bugailiškiu. Į Rankraščių skyrių ji atvyko paskutiniais P. Bugailiškio gyvenimo metais.
„Jis dirbti dar galėjo, galva buvo šviesi, tik iš namų nebeišeidavo. Į jo namus Žvėryne nešdavau “Aušros“ muziejaus kolekciją, jo iniciatyva ji perduota Mokslo akademijos Rankraščių skyriui. Jis suprato, kad būtent čia lankosi mokslininkai. Rankraščiai jo tyrinėti, sudarytos anotacijos. Fondas — per 10 tūkstančių rankraščių, patvirtintų jo parašu“, — pasakojo D. Labanauskienė.
Moteris prisimena: niekam rankraščiai į namus nebūdavo duodami. Bet dėl P. Bugailiškio sąžiningumo, pareigingumo ir išminties buvo suteikta išimtis.
„P. Bugailiškis turėjo labai daug žinių, buvo inteligentiškas, korektiškas, labai subtilus. Asmenybė, su kuria susidūrus, lieka labai didelis įspūdis, — sakė ekspoziciją apžiūrėdama moteris. — Tik aš jį pažįstu kitokį, nei šiose nuotraukose. Mano atmintyje jis — aukštas, liesas.“
Pasak D. Labanauskienės, rankraščių fondas, perduotas P. Bugailiškio iniciatyva, yra labai skaitomas, vertingas, nes jame yra senieji dvarų dokumentai, inventoriai, įvairūs šaltiniai, iš kurių rašomi vadovėliai, straipsniai.
PARODA: Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojų parengta kilnojama paroda “Peliksas Bugailiškis ir Vincentas Vaitekūnas — Lietuvos kultūros paveldo tradicijų puoselėtojai“ Vilniuje veiks tris savaites.
PAVYZDYS: Bugailiškių šeimos giminaitė Julija Daniliauskienė sako, kad Bugailiškis visiems yra sąžiningo darbo pavyzdys.
ELTA nuotr.
PRISIMINIMAS: Buvusi P. Bugailiškio bendradarbė Danutė Labanauskienė sako, P. Bugailiškis turėjo labai daug žinių, buvo inteligentiškas, korektiškas, subtilus.
Autorės nuotr.
išnaša: Šios asmenybės svarbios ne tik Šiauliams, bet visos Lietuvos kultūrai ir muziejinei tradicijai.
