Naujausios
Iškilioms asmenybėms stinga įprasminimo
„Šiaulių kraštas“, neseniai paskelbęs ir apdovanojęs metų iniciatyviausius žmones, pažvelgė į praeities iniciatyvas. Ne vieną idėją įgyvendinusios, itin ryškios Šiaulių asmenybės — Peliksas Bugailiškis, Kazimieras Venclauskis — muziejininkų teigimu, iki šiol mieste nėra sulaukusios deramo įvertinimo.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Iniciatyvus įvairiose srityse
P. Bugailiškio veiklos užtektų kelių žmonių gyvenimams, teigia Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė.
Teisininkas, spaudos darbuotojas, žurnalistas, kraštotyrininkas, muziejininkas, Šiaulių miesto tarybos narys, Šiaulių apskrities tarybos pirmininkas, Šiaulių apygardos teismo pirmininkas, Didžiojo Vilniaus Seimo delegatas, Lietuvių konferencijos organizatorius ir dalyvis, vienintelis šiaulietis, išrinktas į šį prezidiumą — visa ši veikla ir pareigos priklauso P. Bugailiškiui.
Pasak V. Šiukščienės, amžininkų prisiminimuose akcentuojama, jog nebuvo nė vieno reikšmingo kultūrinio sumanymo, prie kurio P. Bugailiškis nebūtų prisidėjęs burdamas žmones, rengdamas įstatus.
Po teisės studijų Rusijoje 1909 metais atvykęs į Šiaulius, kupiškėnas P. Bugailiškis dirbo teisininko Stasio Lukauskio padėjėju ir pasinėrė į visuomeninį, kultūrinį gyvenimą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo išvykęs į Vilnių, bet grįžo į Šiaulius.
Veiklos viršūnė — muziejus
Pasak V. Šiukščienės, P. Bugailiškis kultūrinės veiklos viršūne laikė muziejų ir iškėlė tikslą provincijos mieste jį įsteigti. P. Bugailiškis nepastatė muziejaus pastato, bet padėjo pamatus, ant kurių išaugo „Aušros“ muziejus.
„Šiuolaikinėje muziejininkystėje P. Bugailiškis yra vertinamas kaip praktikas ir kaip Lietuvos muzeologijos (muziejininkystės, kaip mokslo) pradininkas. Lietuvoje tuo metu buvo dvi tokios asmenybės: menotyrininkas profesorius Paulius Galaunė ir mėgėjas P. Bugailiškis, veikla, kompetencija šioje srityje prilygęs profesoriui.“
Dar vieno, vadinamojo oro muziejaus, skanseno (etnografinio kraštotyros muziejaus po atviru dangumi), įgyvendinimas liko projekte. Pastangos statyti visos Lietuvos oro muziejų buvo dedamos Kaune, o P. Bugailiškis neatsiliko Šiauliuose.
Projektas buvo parengtas, sklypas paskirtas Aušros alėjos pabaigoje, bet negailestingas laikas, Lietuvos okupacija, karas, sumanymo įgyvendinimą nutraukė.
Į kompromisus nėjo
P. Bugailiškis ne tik aktyviai rašė straipsnius, bet ir ėmėsi leidybos. Išleido unikalųjį „Šiaulių metraštį“ bei pirmąjį periodinį kraštotyros žurnalą Lietuvoje “Gimtasai kraštas“ (1934— 1943), buvo jo redaktorius, pats rūpinosi lėšomis, straipsniais, leidyba.
Pasak V. Šiukščienės, reikėtų sudaryti sąrašą, norint išvardyti visas draugijas, kurių veikloje P. Bugailiškis dalyvavo. Jis — vienas iš „Kultūros“ bendrovės, Kultūros švietimo draugijos, Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų.
Iškili asmenybė nepriklausė jokiai partijai, jį vienodai gerbė dešinieji ir kairieji, laikė moraliniu autoritetu.
Prie sėkmingos veiklos prisidėjo ir laimingas šeimyninis gyvenimas. Bendražygė žmona ant savo pečių buvo perėmusi buities rūpesčius. Pats P. Bugailiškis niekada nebuvo linkęs į materialius dalykus, jų jam reikėjo tik būtiniems poreikiams patenkinti.
„P. Bugailiškis išsiskyrė organizaciniais gabumais, asmenybės aura, sugebėjimu suburti komandą. Nenuleisdavo rankų, nesustodavo, jei iš pirmo karto nepasisekdavo, — sako V. Šiukščienė. — Jo idealai sau buvo aukštai iškelti, nei su savimi, nei su sąžine į kompromisus nėjo.“
Pasak V. Šiukščienės, P. Bugailiškio nuopelnai nėra iki galo įvertinti. Šiauliuose net nėra gatvės pavadintos jo vardu.
Nepamirštas P. Bugailiškis Lietuvos muziejininkystėje: minimas leidiniuose, parodose, kasmet „Aušros“ muziejus teikia P. Bugailiškio vardo premiją.
Politinę karjerą sustabdė perversmas
Dar viena iškili, iniciatyvi Šiaulių inteligentijos branduolio asmenybė — advokatas, visuomenės veikėjas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos Šiaulių miesto burmistras Kazimieras Venclauskis.
„Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė tyrinėjo K. Venclauskio biografiją, daug bendravo su jo dukra Gražbyle Venclauskaite. K. Venclauskis, neabejoja muziejininkė, Šiaulių elito asmenybė: politikas ir savivaldybininkas, mecenatas, kultūros puoselėtojas.
K. Venclauskio politinis gyvenimas vystėsi kartu su tautiniu atgimimu, moderniosios lietuvių tautos formavimusi, „Varpo“ draugijos judėjimu, socialdemokratijos ištakomis.
Į Steigiamąjį Seimą K. Venclauskis buvo išrinktas kaip socialdemokratų atstovas. Dirbo Laikinosios valstybės konstitucijos projekto, Ekonominėje, Savivaldybės ir administracijos, Kodifikacinėje, Bendrojoje teisių komisijose. Steigiamajame Seime aktyviai pasisakė svarstant Lietuvos Konstituciją, palaikė parlamentinės respublikos idėją.
Politinė K. Venclauskio veikla baigėsi 1926 metais sulig perversmu. „Gražiai sužydėjusi politinė karjera staiga nutrūko, nes K. Venclauskis pasitraukė į opoziciją. Galima daryti prielaidą: jei ne perversmas, galbūt jis būtų tapęs Lietuvos Prezidentu. Ministro Pirmininko pareigybė K. Venclauskiui siūlyta dar 1918 metais“, — sako I. Nekrašienė.
Pasitraukęs iš aktyvios politikos, dirbo tiesioginį darbą ir tapo garsiu savo profesijos žinovu — advokatu, teisininku.
Ar Vytauto gatvė taps Venclauskių?
K. Venclauskio gyvenimo nuostatos pasak I. Nekrašienės, — dėmesys ir pagarba eiliniam žmogui, humaniškumas, sąžiningumas. Neatsiejama veiklos dalis — mecenavimas ir labdara.
„Bene svarbiausia, ką turime, K. Venclauskio ir jo kompanionų, kaip vadina G. Venclauskaitė, iniciatyva ir pastangomis pastatytas Šiaulių dramos teatras“, — sako I. Nekrašienė.
Neįgyvendintas sumanymas — muziejaus pastato statyba. Šis noras tapo realybe kitu laiku ir kitu būdu: vienas iš „Aušros“ muziejaus padalinių Venclauskių namai yra įsikūrę Venclauskių dukrų Danutės ir Gražbylės Šiauliams padovanotame šeimos name.
K. Venclauskis šelpė įvairias kultūros organizacijas, o vadovavimą Kultūros bendrovei perėmė pačiu sunkiausiu metu, kai bendrovei grėsė bankrotas.
„Yra ir begalė kitų mecenavimo poelgių, kurių nežinome, nes šelpta nesiafišuojant, nesigarsinant — sako I. Nekrašienė. — Juk greta visų darbų jis dar yra apie 130 vaikų išauginusios šeimos tėvas. Nors tiesiogiai globotiniais nesirūpino, bet juos išlaikė.“
Šiauliečių kultūrinėje atmintyje, mano I. Nekrašienė, K. Venclauskis per mažai prisimenamas. Jo atminties saugojimas labiausiai susijęs su „Aušros“ muziejumi: išleistos knygos, kiemelyje stovi skulptoriaus Gintauto Lukošaičio sukurtas paminklas.
K. Venclauskio vardu pavadinta gatvė yra pietiniame miesto mikrorajone. I. Nekrašienė sako, kad laikas pradėti kalbėti apie Venclauskių šeimos vardo įamžinimą pakeitus dabartinės Vytauto gatvės pavadinimą. Pasak muziejininkės, Vytauto gatvės pavadinimas neturi gilios istorinės praeities.
Po kelerių metų muziejus planuoja rekonstruoti Venclauskių namą, svarstomos naujos idėjos, įprasminant šeimos atminimą bei miesto istoriją. Muziejus laukia pasiūlymų ir iš miestiečių.
VEIKLA: Peliksas Bugailiškis — teisininkas, spaudos darbuotojas, žurnalistas, kraštotyrininkas, muziejininkas, politinis veikėjas.
ASMENYBĖ: Kazimieras Venclauskis - žymi XX amžiaus pirmosios pusės visuomeninio, politinio, kultūrinio gyvenimo asmenybė, kultūros mecenatas ir filantropas.
„Aušros“ muziejaus fondų nuotr.
ĮVERTINIMAS: Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė mano, kad Pelikso Bugailiškio nuopelnai nėra iki galo įvertinti. Šiauliuose net nėra gatvės pavadintos jo vardu.
ĮAMŽINIMAS Pasak Šiaulių „Aušros“ muziejus Istorijos skyriaus vedėjos Irenos Nekrašienės, laikas pradėti kalbėti apie Venclauskių šeimos vardo įamžinimą pakeitus dabartinės Vytauto gatvės pavadinimą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
