Išgyvenę TĄ naktį

Išgyvenę TĄ naktį

Iš­gy­ve­nę TĄ nak­tį

Lai­ko ne­skai­čia­vo­me, jis ne­beeg­zis­ta­vo, įga­vo ki­to­kį ma­tą – šis po­jū­tis sie­ja abu šio ra­ši­nio he­ro­jus. Arū­nas Val­čiu­kas, tuo­met Šiau­lių kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos ki­no­lo­gas, su šu­ni­mi Ken­tu Sau­sio 13-osios nak­tį vyk­dė žval­gy­bą prie Zok­nių ka­ri­nio ae­rod­ro­mo. Aud­ro­nė Kar­da­šie­nė, tuo­met Šiau­lių pir­mo­jo šau­ki­mo ta­ry­bos de­pu­ta­tė, tie­siai iš ves­tu­vių sku­bė­jo į Sa­vi­val­dy­bę. Pra­bė­gus 27 me­tams, įvy­kių chro­no­lo­gi­ja at­min­ty­je tri­na­si, bet emo­ci­jos lie­ka to­kios pat ryš­kios, kaip tų me­tų sau­sį.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Gy­ve­no ta pa­čia dva­sia

A. Val­čiu­kui 1991 me­tų sau­sį bu­vo 24-eri.

Pa­sa­ko­ji­mą jis pra­de­da kiek nuo anks­tes­nių me­tų: lai­ko, kai vi­sa ša­lis iš­gy­ve­no pa­ki­li­mą.

Jau­nas pa­rei­gū­nas 1988 me­tais pra­dė­jo dirb­ti Šiau­lių mies­to VRS Ne­ži­ny­bi­nės ap­sau­gos sky­riu­je. Vė­liau bu­vo iš­siųs­tas į mi­li­ci­jos mo­kyk­lą Ros­to­ve prie Do­no.

„Iš­va­žia­vau, nes rei­kė­jo mo­ky­tis. Iš ten bu­vau pės­čias pa­si­ry­žęs pa­rei­ti, kad tik da­ly­vau­čiau įvy­kiuo­se. Bu­vo vi­suo­ti­nė eu­fo­ri­ja, ne­prik­lau­so­my­bės sie­kis. Pa­bėg­ti ne­ga­lė­jau – pa­rei­gū­nas. Dirb­ti no­rė­jau, o ta­da bu­vo vie­na vi­daus rei­ka­lų sis­te­ma.“

Tuo me­tu, pri­si­me­na šiau­lie­tis, Lie­tu­vos vers­li­nin­kus bu­vo ga­li­ma su­tik­ti vi­so­je So­vie­tų są­jun­go­je. Ros­to­ve prie Do­no nuei­da­vo į tur­ge­lį, ten pa­si­kal­bė­da­vo su lie­tu­viais ir jaus­da­vo, ko­kia dva­sia vi­si kvė­puo­ja, ypač po Bal­ti­jos ke­lio.

„Vi­sa tau­ta, ko ge­ro, tuo sir­go. Bet kur ga­lė­jai su­tik­ti žmo­gų, ku­ris bus kaip bro­lis, nors jis tau sve­ti­mas.“

Ga­liau­siai A. Val­čiu­kas su­lau­kė itin lauk­to raš­to iš Lie­tu­vos: at­šau­kia­mas iš moks­lų.

„Greit su­si­rin­kau daik­tus. Vie­ti­niai mo­kyk­los va­do­vai ne­sup­ra­to. Kas, kaip, ką gal­vo­ja­te?! Nors ir tarp ka­ri­nin­kų bu­vo to­kių, ku­rie su­vo­kė, kad Lie­tu­va ne­be­liks So­vie­tų są­jun­go­je. Vie­nas iš kar­to pa­sa­kė: su­pran­tu, kad jūs esa­te vi­sai ki­to­kio ly­gio žmo­nės, jūs at­si­skir­si­te. Jis man ir pa­lin­kė­jo lai­min­go ke­lio į na­mus.“

Grį­žęs į Šiau­lius, A. Val­čiu­kas pra­dė­jo dirb­ti Vi­daus rei­ka­lų sky­riaus kri­mi­na­li­nė­je paieš­ko­je ki­no­lo­gu. Pag­rin­di­nis jo gink­las, be šau­na­mo­jo, bu­vo šuo – Ry­tų Eu­ro­pos avi­ga­nis Ken­tas. La­bai pa­ti­ki­mas, pui­kiai vyk­dęs ko­man­das.

Šu­niui bu­vo pen­ke­ri, kai pra­dė­jo dirb­ti kar­tu. „Jis man da­vė su­pras­ti, jog ir­gi yra pa­ty­ręs, – juo­kia­si vy­ras. – Pa­si­pyk­da­vo­me, jei ne­vyk­dy­da­vo ko­man­dos, vie­nas į ki­tą žiū­rė­da­vo­me: „Na, ką?“

Šuo mo­kė­jo ru­siš­kas ko­man­das, tad bend­rau­da­vo ru­siš­kai. Žval­gy­bo­je šis niuan­sas bu­vo pa­to­gus, nes Šiau­liuo­se tuo me­tu ko­ne kas ant­ras kal­bė­jo ru­siš­kai.

Ste­bė­jo ka­ri­nius ob­jek­tus

A. Val­čiu­kas pri­si­me­na: po Nau­jų­jų 1991 me­tų vals­ty­bė­je jau­tė­si ka­ri­nis su­ju­di­mas – kaž­kas bus.

„Rei­kė­jo ne­vie­šo pa­tru­lia­vi­mo, ne­vie­šų ope­ra­ci­jų. Vaikš­čio­da­vau ci­vi­liai vil­kė­da­mas, nie­kas ne­krei­pia dė­me­sio, ve­du šu­nį, kaip išė­jęs pa­si­vaikš­čio­ti, o min­tys su­kon­cent­ruo­tos į ki­tus rei­ka­lus. Bu­vo­me ne­ma­to­mo fron­to ka­riai: vyk­dė­me žval­gy­bą, fik­sa­vo­me, kas at­vyks­ta, kas iš­vyks­ta, kiek žmo­nių.“

Vaikš­čio­da­mas su Ken­tu pro Zok­nių ga­ra­žus, už­megz­da­vo dia­lo­gą su pra­porš­či­kais. Bū­da­vo, kad pri­sė­dęs prie ga­ra­žiu­ko iš pa­šne­ko­vo ga­lė­da­vo iš­gir­ti vis­ką: kas lei­džia­si, dėl ko lei­džia­si, kas nu­si­leis. Vie­ną ga­ra­žą bu­vęs po­li­ci­nin­kas ir da­bar pui­kiai pri­si­me­na.

A. Val­čiu­kui dau­giau­siai tek­da­vo ste­bė­ti ka­ri­nius ob­jek­tus: Zok­nių ka­ri­nį ae­rod­ro­mą ir ka­ri­nį mies­te­lį (da­bar Pu­rie­nų g.).

„Jei vyks ne­ra­mu­mai, bu­vo ti­ki­my­bė, kad vie­ti­niai ka­riš­kiai ne­si­kiš, nes daug ka­ri­nin­kų gy­ve­no Šiau­liuo­se, tu­rė­jo kai­my­nus. Pa­si­ren­ka­ma tak­ti­ka, kad at­va­žiuo­tų vi­siš­kai ki­ti žmo­nės, ku­rie ne­tu­ri ry­šių ir emo­ci­jų tai ša­liai, mies­tui ir da­ry­tų žiau­rias ak­ci­jas.“

Trans­por­ti­nių lėk­tu­vų tuo me­tu skrai­dy­da­vo daug. A. Val­čiu­kui tek­da­vo ir nak­tį gu­lė­ti ka­ri­nio ae­rod­ro­mo priei­go­se.

Ra­di­jo sto­tis bu­vo di­de­lė, ne­pa­to­gi, steng­da­vo­si priė­jęs prie ob­jek­to jos ne­tu­rė­ti, pa­lik­ti ma­ši­no­je prie dau­gia­bu­čio Rad­vi­liš­kio gat­vė­je. Pa­ma­tęs ob­jek­tus, ku­rie ga­li kel­ti grės­mę, bėg­da­vo prie ra­di­jo sto­ties su­si­siek­ti su bu­dė­to­ju. Tuo me­tu ir vi­si va­do­vai tu­rė­da­vo pa­si­dė­ję ra­di­jo sto­tis ant sta­lų, kad gir­dė­tų, kas vyks­ta mies­te.

„At­ro­do, so­vie­tų ar­mi­ja, po­stai, praė­ji­mas ne­be­ga­li­mas. Ogi ply­šys! Ei­ni gal­vo­da­mas, kas bus, tas. Žiū­ri, kad priar­tė­jai prie ka­ri­nio ob­jek­to. Ri­zi­kuo­ji, ką da­ry­si. Bu­vo toks en­tu­ziaz­mas, kad ga­lė­jai ki­lo­met­rą šliauž­ti pil­vu. La­bai svar­bu, kad va­do­vai pa­si­ti­kė­jo. Aš esu ka­rei­vis, jei ma­ni­mi pa­si­ti­ki, pa­da­ry­siu ne­prie­kaiš­tin­gai. Ne­gai­lė­jau va­lan­dų, ne­bi­jo­jau. Sa­ko, kvai­liai ne­tu­ri bai­mės jaus­mo. Bet kai tu­ri pa­ti­ki­mą drau­gą, sau­giau ir sma­giau.“

A. Val­čiu­kas pri­si­me­na, kaip kar­tą į ka­ri­nį da­li­nį atė­jo nuo Gu­de­lių eže­ro pu­sės su ka­nist­ru ran­ko­se. Ka­rei­vis sa­vo aki­mis ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti: „Iš kur tu at­si­ra­dai?!“ „Ka­man­dyr (va­de – rus.)! – krei­pė­si į ka­rei­vį A. Val­čiu­kas. – Įpilk ka­nist­rą van­dens.“ O į pri­myg­ti­nį klau­si­mą, iš kur at­si­ra­do, at­sa­kė pa­pras­tai: ėjęs ša­lia ir pa­te­kęs. Ka­rys, pri­py­lęs van­dens, lie­pė pa­ro­dy­ti, pro kur atė­jęs. Šiau­lie­tis pa­ro­dė di­džiu­lę sky­lę. Ga­vus lei­di­mą ei­ti, iš kur atė­jęs, A. Val­čiu­kui be­li­ko pa­dė­ko­ti.

„Se­suo da­bar klau­sia, kur išei­da­vau nak­ti­mis. Sa­kau, į dar­bą. „Ką veik­da­vai?“ „Vaikš­čio­da­vau“, – nu­si­juo­kia bu­vęs pa­rei­gū­nas.

Ae­rod­ro­me – ra­mi nak­tis

„Vi­si tuo me­tu gy­ve­no min­ti­mi, jog me­ta­me dar­bus ir va­žiuo­ja­me į Vil­nių, į sos­ti­nę. Yra gar­bin­ges­nių žmo­nių, ku­rie pa­dė­jo gal­vas už ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą, o mes da­rė­me sa­vo dar­bą tie­sio­gi­ne šio žo­džio pra­sme, nes kaž­kam rei­kė­jo sau­go­ti ir sa­vo mies­tą, gy­ven­to­jus, – kuk­liai sa­ko A. Val­čiu­kas. – Tą ir da­riau. Su to­kiu pa­ki­li­mu! Nes­kai­čiuo­da­vo­me nei die­nų, nei va­lan­dų.“

Pa­sak A. Val­čiu­ko, žmo­nės ti­kė­jo­si bai­siau­sio: „Šiau­liuo­se daug ka­riuo­me­nės, bu­vo di­de­lė ti­ki­my­bė, kad ga­li val­džią nu­šluo­ti vie­nu ran­kos mos­tu.“

Pa­rei­gū­nai ste­bė­jo ir su­si­rin­ku­sius prie Sa­vi­val­dy­bės žmo­nes: kad mi­nio­je ne­bū­tų to­kių, „ku­rie tik žiop­čio­ja šū­kius ir gal­vo­ja, ko­kią šu­ny­bę iš­krės­ti“.

Sau­sio 13-osios nak­tį A. Val­čiu­kas bu­dė­jo su ko­le­go­mis. Gink­luo­tė bu­vo kuk­li: pis­to­le­tas ir au­to­ma­tas „Ka­laš­ni­kov“, ke­lios pil­nos ap­ka­bos su šo­vi­niais, kas tu­rė­jo, kas ne­tu­rė­jo ne­per­šau­na­mą lie­me­nę, šal­mą. Eki­puo­tės trū­ko.

Ga­vo nu­ro­dy­mą vyk­ti į Zok­nius ste­bė­ti ob­jek­tą.

„Įdo­miau­sia, kad tą nak­tį oro uos­te su­ju­di­mo ne­bu­vo. Net keis­ta. Grei­čiau­sia bu­vo nu­ro­dy­ta ka­riš­kiams ne­si­kiš­ti į įvy­kius. Jei bus iš aukš­tai nu­spręs­ta, vyk­dy­to­jai at­si­ras ne­ti­kė­tai – ta­da vi­si kal­bė­jo apie Psko­vo oro de­san­to di­vi­zi­ją. Mū­siš­kiai „pa­gonš­či­kai“ – jo­kio ju­de­sio, vis­kas tuo pa­čiu rim­tu, iš­va­žiuo­ja bu­din­ti ma­ši­na, vėl grįž­ta. Šo­ko, kad bū­tų rei­kė­ję bėg­ti 5 ki­lo­met­rus pra­neš­ti ži­nią, ne­bu­vo.“

Bend­ras in­dė­lis

„Vi­sas re­vo­liu­ci­jas, ka­rus lai­mi žmo­nės. Ei­li­niai“, – sa­ko A. Val­čiu­kas. Kal­bė­da­mas vis pa­mi­ni, jog jo in­dė­lis – ne­di­de­lis, vi­sa tau­ta tuo me­tu bu­vo su­si­tel­ku­si vie­nam tiks­lui.

„Bu­vo did­vy­riai, ku­rie žu­vo, bu­vo su­ža­lo­ti. Dar kar­tą pa­si­kar­to­siu, yra žmo­nių, ku­rie gal di­des­nį dar­bą pa­da­rė, bet yra neį­ver­tin­ti. Gal lau­žą kū­ren­da­mas įne­šė dau­giau dva­sios vi­sam pa­ki­li­mui, nei aš. Vi­si kaž­ką da­rė­me, sten­gė­mės dėl lais­vos Lie­tu­vos. Ją mes tu­ri­me. Ko­kią tu­ri­me, to­kią. Tuo me­tu bu­vo svar­biau­sia, kad bū­si­me ne­prik­lau­so­mi.“

A. Val­čiu­kas sa­ko, kad po­li­ti­kai ir tau­ta bu­vo iš­min­tin­gi, ne­siė­mė bru­ta­lių prie­mo­nių, ne­puo­lė oku­pan­tų. Iš­lai­kė šal­tą pro­tą, nie­kas ne­pa­da­rė ne­są­mo­nin­gų žings­nių, neišp­ro­vo­ka­vo.

Va­kar A. Val­čiu­kas da­ly­va­vo Lais­vės gy­nė­jų su­si­ti­ki­me Sei­me, Po­li­ci­jos de­par­ta­men­te bu­vo ap­do­va­no­tas po­li­ci­jos pa­si­žy­mė­ji­mo ženk­lu „Už at­lik­tą pa­rei­gą 1991 m.“

Vy­ras sa­ko, kad Sau­sio 13-ąją jam iki šiol vir­pa šir­dis. Kar­tais nu­vyks­ta į Zok­nius pa­si­žiū­rė­ti taip ge­rai pa­žįs­ta­mų, nors da­bar ir pa­si­kei­tu­sių vie­tų. Ap­link ae­rod­ro­mo te­ri­to­ri­ją prieš 27 me­tus apė­jo ne kar­tą – ir da­bar apei­tų už­si­mer­kęs.

Į po­kal­bį vy­ras at­si­ne­šė vie­nin­te­lę nuo­trau­ką. Įrė­min­tą. Jo­je 1991 me­tų sau­sį įsiam­ži­no abu su Ken­tu.

As­me­ni­nė nuo­tr.

1991 me­tų sau­sis, Arū­nas Val­čiu­kas ir jo šuo Ken­tas. Su Ken­tu te­ko iš­si­skir­ti po dve­jų me­tų, kai po­li­ci­nin­kas pe­rė­jo dirb­ti į ope­ra­ty­vaus val­dy­mo sky­rių. Ap­lan­ky­ti iš­ti­ki­mo par­tne­rio nu­va­žiuo­da­vo į ki­no­lo­gi­jos cent­rą.

„Kaip da­bar yra, man sun­ku ver­tin­ti, gal vi­si gal­vo­jo, kad bus daug gra­žiau. Bu­vo­me to­kie vie­nin­gi! To­mis die­no­mis mū­sų ša­ly­je bu­vo ka­ro sto­vis, bet ka­da bu­vo­me pa­si­ruo­šę elg­tis did­vy­riš­kai“, – sa­ko Arū­nas Val­čiu­kas. Lie­tu­vai kles­tė­ti jis lin­ki dar daug šim­tų me­tų.

Be­ga­li­nė nak­tis

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mų di­rek­to­rei A. Kar­da­šie­nei 1991 me­tais bu­vo 29-eri.

1990 me­tų ko­vo 24 die­ną tuo­met Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­los in­ži­nie­rė bu­vo iš­rink­ta į pir­mo­jo šau­ki­mo Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą. Ta­ry­bo­je dir­bo 67 de­pu­ta­tai, Zok­niuo­se iš­rink­tas ka­riš­kis po­sė­džiuo­se ne­pa­si­ro­dy­da­vo.

„Pir­mo­jo šau­ki­mo Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos ta­ry­bos na­riai bu­vo­me idea­lis­tai, ta­ry­bos po­sė­džiai vyk­da­vo iki 21, 24 va­lan­dos. Kol iša­na­li­zuo­da­vo­me, neiš­siaiš­kin­da­vo­me, ne­si­skirs­ty­da­vo­me“, – sa­ko A. Kar­da­šie­nė.

1991 me­tų sau­sio 12-ąją, šeš­ta­die­nį, A. Kar­da­šie­nė da­ly­va­vo ves­tu­vių šven­tė­je Gil­vy­čiuo­se. Čia ir už­klu­po nau­jie­nos iš Vil­niaus.

„Ne tiek aš iš­si­gan­dau, kiek ma­ma iš­si­gan­do. Ma­mos tė­tis bu­vo par­ti­za­nas, ji ži­no­jo, ką reiš­kia bėg­ti iš na­mų, slaps­ty­tis, vi­sa tai šei­ma pe­rė­jo. Ji su­rea­ga­vo la­bai skaus­min­gai, mes abi priė­mė­me spren­di­mą, kad rei­kia va­žiuo­ti na­mo“, – pri­si­me­na A. Kar­da­šie­nė.

Ir tik da­bar su­si­mąs­to: nie­ka­da nė­ra pa­klau­su­si, kaip bai­gė­si ves­tu­vės.

Grį­žu­si į Šiau­lius, per­si­ren­gė, at­si­bu­čia­vo su ma­ma, vai­ku ir iš­va­žia­vo. At­ža­lai bu­vo ket­ve­ri. Ma­ma at­kal­bi­nė­jo ne­va­žiuo­ti. Iš­sik­vie­tė tak­si.

Šian­dien A. Kar­da­šie­nė juo­kia­si iš sa­vo „nai­vaus pa­trio­tiš­ku­mo": įsi­vaiz­da­vo, kad tą nak­tį vi­si žmo­nės tu­ri vie­nas ki­tam pa­dė­ti. Bet nu­va­žia­vu­si iki Sa­vi­val­dy­bės, tak­sis­tui su­mo­kė­jo dvi­gu­bu ta­ri­fu: „Pa­gal­vo­jau, kad žmo­gus neat­li­ko pa­rei­gos iki ga­lo...“

Į Sa­vi­val­dy­bę, sa­ko A. Kar­da­šie­nė, at­vy­ko vi­si de­pu­ta­tai. Jei ku­rių ne­si­ma­tė, bu­vo ki­tuo­se ob­jek­tuo­se.

„Lan­kaus­ką ma­čiau, Tru­čins­ką, Jo­ną Bart­kų, Zo­lu­bą, La­die­tie­nę, Pap­laus­kie­nę.. – po tru­pu­tį at­kur­ti tos nak­ties vaiz­dą ban­do A. Kar­da­šie­nė. – Nie­ka­da ne­su min­ty­se iš nau­jo su­ku­si tos nak­ties fil­mo, da­bar pir­mą kar­tą. Net ne­gal­vo­jau apie tai. Gal­vo­jau, vis­kas bai­gė­si ir ge­rai.“

Pri­si­me­na, kad Sa­vi­val­dy­bės ka­bi­ne­tai bu­vo at­ra­kin­ti. Bu­vo ka­va, su­muš­ti­niai. „Kas juos su­te­pė? Ne­ži­nau. Kiek­vie­nas ži­no­jo sa­vo vie­tą, nors nie­kas aiš­kios ko­man­dos ne­bu­vo ga­vęs. Tuo me­tu at­ro­dė, kad vi­si da­ro di­de­lius dar­bus.“

A. Kar­da­šie­nės funk­ci­ja bu­vo re­gist­ruo­ti in­for­ma­ci­ją. Kiek­vie­na ži­nia bu­vo la­bai svar­bi. Išei­da­vo į bal­ko­ną. Ap­link bū­rė­si šiau­lie­čiai, ne­šio­jo ar­ba­tą.

„Kai bal­ko­ne pa­ma­tai žmo­nes gy­va gran­di­ne, su­vo­ki, kiek žmo­gus tu­ri po­ten­ci­jos ir ga­li­my­bių. Bet koks žo­dis tam­pa toks gar­sus, toks di­din­gas, at­ro­do, ap­ka­bin­tum vi­sus, iš­bu­čiuo­tum.“

Bai­siau­sia bu­vo, sa­ko A. Kar­da­šie­nė, kai už­ge­so te­le­vi­zo­rius. Pa­si­tel­kė pa­žįs­ta­mus te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je, ra­di­jo mė­gė­jus – gy­vy­biš­kai rei­kė­jo ži­nių. Kai įsi­jun­gė Kau­nas, pa­si­da­rė ra­miau, kad bent in­for­ma­ci­ja bus ga­li­ma pa­si­keis­ti.

„Įtam­pos daug. Ma­nau, vi­sų bu­vo vie­no­das no­ras iš­gy­ven­ti tą nak­tį, su­lauk­ti ry­to­jaus ir ta­da gal­vo­ti, kas bus to­liau. Sa­vo da­ly­va­vi­mo pro­ce­se ne­su­reikš­mi­nu, žyg­dar­bio ne­pa­da­riau. Man ta nak­tis bu­vo be­ga­li­nė, lau­ki­mas slo­gus. Lai­ko są­vo­kos ne­be­bu­vo. Lai­kas įga­vo ki­to­kį ma­tą, laik­ro­dis ant ran­kos ne­be­tu­rė­jo reikš­mės.“

Neat­si­me­na, ir ka­da grį­žo na­mo. Bu­vo švie­su.

Gy­ve­ni­mas pa­gal dai­ną

„Bu­vau jau­na – iš tų idea­lis­tų, ku­rie gal­vo­ja, kad ma­no žo­dis, dar­bai la­bai rei­ka­lin­gi Lie­tu­vai. Aš ir da­bar taip gal­vo­ju. Jei ne aš, tai, kas? Šian­dien tą pa­tį pa­da­ry­čiau. Ne­sud­ve­jo­čiau, gal tik šei­ma la­biau pa­si­rū­pin­čiau, sa­ky­čiau, iš­va­žiuo­ki­te. Tuo me­tu min­ties juos ap­sau­go­ti ne­bu­vo.“

A. Kar­da­šie­nė svars­to: gal tas jaus­mas pa­vel­dė­tas iš se­ne­lio, Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos sa­va­no­rio, par­ti­za­no? At­sa­ko­my­bė per­si­duo­da iš kar­tos į kar­tą.

Šiau­lie­tė ma­no, kad ir šian­dien, jei Lie­tu­vą iš­tik­tų pa­vo­jus, žmo­nės su­si­vie­ny­tų: „Tik tu­ri­me po­rei­kį nuo­lat bam­bė­ti. Pyks­ta­me pa­tys ant sa­vęs vien to­dėl, kad ne­mo­ka­me at­si­sės­ti ir pa­kal­bė­ti, pri­si­min­ti, per­ver­tin­ti ver­ty­bes. Jei su­ge­bė­tu­me tar­pu­sa­vy­je gra­žiai bend­rau­ti, vis­kas bū­tų ge­rai.“

A. Kar­da­šie­nei la­bai pa­ti­ko Zi­tos Kel­mic­kai­tės lai­do­je iš­girs­ta die­du­ko iš Že­mai­ti­jos dai­na. Vi­sų žo­džių ne­pri­si­me­na, bet jis dai­na­vo: „De­šimt Die­vo įsa­ky­mų, de­vy­ni cho­rai, sep­ty­ni sak­ra­men­tai, pen­ki ro­žan­čiai, trys „Tė­ve mū­sų“ ir vie­nas Die­vas.“

Šiau­lie­tė ti­ki: jei­gu pa­gal šią dai­ną gy­ven­tu­me, gy­ve­ni­mas bū­tų ki­toks.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Kū­rė­me Lie­tu­vą taip, kaip mo­kė­jo­me. Da­rė­me dar­bus, ti­kė­da­mi, kad jie ge­ri, kad tik­rai taip rei­kia. Ma­nau, ir da­bar­ti­niai po­li­ti­kai ma­no, kad Lie­tu­vą da­ro gra­žes­nę. Bet bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti tą pa­tį dar­bą tu­rint ma­žiau pyk­čio. Dau­giau šyp­se­nų, dau­giau ge­ro žo­džio“, – sa­ko Aud­ro­nė Kar­da­šie­nė, pir­mo­sios Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rė.