Išgelbėti vaikus – išgelbėti valstybę

Išgelbėti vaikus – išgelbėti valstybę

Iš­gel­bė­ti vai­kus – iš­gel­bė­ti vals­ty­bę

Ru­dens la­pai nu­spal­vi­no kie­mą ša­lia vai­kų lop­še­lio-dar­že­lio „Ži­bu­rė­lis“. Pa­bi­rę vai­kai čiauš­kė­da­mi ri­kiuo­ja­si vie­nas pa­skui ki­tą, kaž­kur ke­liaus.

Ant laip­tų pa­si­tin­ka Ind­rė Damb­raus­kie­nė, VšĮ „Gel­bė­kit vai­kus“ Šiau­lių vai­kų die­nos cent­ro va­do­vė. Tar­si ir sim­bo­liš­ka, kad „Ži­bu­rė­ly­je“ ša­lia dar­že­li­nu­kų įsi­kū­rė įstai­ga, ku­ri ta­po ži­bu­riu ne vie­nam vai­kui, at­si­dū­ru­siam už so­čios ir iš­le­pin­tos vi­suo­me­nės ri­bų. Die­nos cent­ro va­do­vė ste­bi skau­džias ten­den­ci­jas – al­ka­nų vai­kų vis dar yra.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Apie 25 vai­kai nuo sep­ty­ne­rių iki de­vy­nio­li­kos me­tų nuo­lat lan­ko šį Die­nos cent­rą. Ir taip jau 20 me­tų. Gim­ta­die­nio, ku­rį at­šven­tė spa­lio 13-ąją, nuo­tai­kos dar neiš­sisk­lai­dė, o kai su­si­ti­ko­me su auk­lė­to­ja Ind­re (taip ją va­di­na vai­kai), bu­vo li­kusių neiš­pa­kuo­tų do­va­nų.

Jaut­ri, bet tvir­ta pa­si­ro­dė šio cent­ro va­do­vė. Jos dar­bo sta­žas Die­nos cent­re – 18 me­tų. „Gel­bė­kit vai­kus“ die­nos cent­ras Šiau­liuo­se bu­vo pir­ma­sis toks mies­te. Jį įkū­ru­si Jū­ra­tė Trak­še­lie­nė ir pa­si­kvie­tė Ind­rę Damb­raus­kie­nę.

„Aš atė­jau lai­ki­nai, – šyp­so­si cent­ro va­do­vė, taip ir li­ku­si su vai­kais. – Vis­kas bu­vo nau­ja. Dar­bo sis­te­mą, ma­te­ria­li­nę ba­zę – vis­ką te­ko kur­ti, de­rin­ti, sis­te­min­ti. Kū­rė­me vi­si, ku­rie ti­kė­jo­me Die­nos cent­ro atei­ti­mi“.

Ro­dy­da­ma se­nas nuo­trau­kas ji ne kar­tą at­si­dūs­ta, ty­liai pri­si­me­na: „Ma­no pir­mo­ji mer­gai­tė...“ „La­bai ge­ri“, „nuo­sta­būs“, „pro­tin­gi“, „gra­žūs“, – to­kiais ir pa­na­šiais epi­te­tais ji pa­ly­dė­da­vo nuo­trau­kas iš Die­nos cent­ro gy­ve­ni­mo.

Vai­kai iš ma­žas pa­ja­mas gau­nan­čių šei­mų į Die­nos cent­rą atei­na pa­bū­ti su bend­ra­min­čiais, pa­ruoš­ti pa­mo­kų, gau­ti ne vie­ną gy­ve­ni­mo pa­ta­ri­mą.

„Čia dir­ba­me trys dar­buo­to­jai, atei­na sa­va­no­rių. Vyks­ta edu­ka­ci­niai už­siė­mi­mai, sa­va­no­riai at­si­ne­ša sa­vo idė­jų, įtrau­kia mū­sų vai­kus, – pa­sa­ko­ja I. Damb­raus­kie­nė. – Šiais me­tais tu­ri­me nuo­sta­bią sa­va­no­rę, ku­ri kas sa­vai­tę mo­ko vel­ti, mer­gai­tės ka­ro­lių, aus­ka­rų pa­si­ga­mi­no. Vai­kų san­ty­kis su vel­ti­niu ypa­tin­gas, jis šil­tas, jau­kus.“

– VšĮ „Gel­bė­kit vai­kus“ yra ne­vy­riau­sy­bi­nė ir ne­re­li­gi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, gi­nan­ti vai­ko tei­ses ir ko­vo­jan­ti už jų ge­res­nį gy­ve­ni­mą. Nuo ko šian­dien rei­kia gel­bė­ti vai­kus Lie­tu­vo­je?

– Pir­miau­sia nuo smur­to. Nuo psi­cho­lo­gi­nio smur­to, nuo vis­ko, kas žei­džia ir že­mi­na vai­ką, o žei­džia la­bai daug kas: ne­sau­gi ap­lin­ka na­muo­se, pa­ty­čios mo­kyk­lo­je, bend­ra­min­čių ne­tu­rė­ji­mas...

Mū­sų Die­nos cent­re vai­kai gy­ve­na kaip šei­ma. Jie jau­čia­si vi­sa­ver­čiai, o tai yra la­bai svar­bu au­gant, sie­kiant gy­ve­ni­mo tiks­lo.

Kai ku­rio­se šei­mo­se trūks­ta tė­vų dė­me­sio ir mei­lės, ne­ga­li jaus­tis sau­giai po pa­mo­kų, tu­rė­ti sa­vo erd­vę, bū­ti ug­do­mi taip, kad pra­si­plės­tų aki­ra­tis. Mes ban­do­me tai kom­pen­suo­ti: ke­liau­ja­me, ei­na­me į ki­ną, teat­rą, kvie­čia­me sve­čių, va­sa­rą or­ga­ni­zuo­ja­me sto­vyk­las.

Ne vi­sos šei­mos ga­li su­teik­ti vai­kams to­kių ga­li­my­bių.

Jei­gu 20 me­tų kas­met pas mus lan­ko­si po 25 vai­kus iš 17–19 šei­mų ir yra dar di­des­nis po­rei­kis, va­di­na­si, esa­me rei­ka­lin­gi.

– Ka­dan­gi po­rei­kis di­des­nis, ne­gu ga­li­te priim­ti vai­kų, va­di­na­si, si­tua­ci­ja šei­mo­se ma­žai kei­čia­si?

– Kai pra­dė­jau dirb­ti, apie 2000-uo­sius, bu­vo daug ne­pa­si­tu­rin­čių šei­mų, skriau­džia­mų vai­kų, la­bai daug skur­do na­muo­se, daug ne­dar­bo, daug vai­kų gy­ve­no ne­sau­gio­je ap­lin­ko­je.

2008-2010 me­tais pa­dė­tis šei­mo­se bu­vo ženk­liai pa­ge­rė­ju­si, bu­vo ma­žiau ža­lin­gų įpro­čių, o nuo 2014 me­tų aš vėl ma­tau 2000-ųjų ten­den­ci­ją, dar ne­tgi tra­giš­kes­nę.

– Su kuo sie­tu­mė­te to­kią ten­den­ci­ją?

– Su vi­sos vals­ty­bės gy­ve­ni­mu. Ir emig­ra­ci­jos dau­giau, ir dar­bo vie­tų ma­žiau, o at­ly­gi­ni­mai la­bai ma­ži...

– Bet sta­tis­ti­ka, įvai­riau­si eks­per­tai skel­bia, kad at­ly­gi­ni­mai di­dė­ja, eko­no­mi­ka au­ga. Iš kur to­kie pa­ra­dok­sai?

– Kur taip yra, ku­rio­je Lie­tu­vos da­ly­je? Aš tik­rai ne­ži­nau. Mes, die­nos cent­rų dar­buo­to­jai, gy­ve­na­me iš la­bai ma­žų at­ly­gi­ni­mų, nors dir­ba­me ir su vai­kais, jų šei­mo­mis, su stu­den­tais, do­ku­men­ta­ci­ja, rė­mė­jais, sa­va­no­riais. Džiau­giuo­si, kad tal­ki­na mo­ky­to­jai, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, įvai­rios ins­ti­tu­ci­jos.

– O ko la­biau­siai trūks­ta šei­mo­se, su ku­rio­mis ten­ka su­si­dur­ti?

– So­cia­li­nių įgū­džių su­si­ras­ti dar­bą. Jie taip sun­kiai in­teg­ruo­ja­si į vi­suo­me­nę, nes il­gą lai­ką sė­dė­jo na­muo­se, ne­kė­lė kva­li­fi­ka­ci­jos, neieš­ko­jo ke­lių. Leng­vai gau­da­vo pa­šal­pas ir to už­te­ko. Ko­kį dar­bą jie ga­li dirb­ti? Ne­ži­nau. Kai nė­ra dar­bo, atei­na al­ko­ho­lis, ne­vil­tis, ne­san­tai­ka šei­mo­je.

– Vy­riau­sy­bė gi­ria­si ki­tą­met biu­dže­te nu­ma­čiu­si per 600 tūks­tan­čių eu­rų pa­pil­do­mai skir­ti skur­dui ma­žin­ti. Vai­kų skur­das ir jų so­cia­li­nė at­skir­tis – pas mus vie­na di­džiau­sių Eu­ro­po­je. Jei vai­kas ne­ga­li rea­li­zuo­ti sa­vo bū­ti­niau­sių po­rei­kių, kas jo lau­kia atei­ty­je?

– Skur­džiai gy­ve­nan­čių vai­kų ma­tau ne­ma­žai. Yra ir al­ka­nų vai­kų. Die­nos cent­re vai­kai val­go pa­va­ka­rius, kad į na­mus grįž­tų pa­val­gę, jei­gu kas...

Daž­niau­siai tos šei­mos, ku­rios tik­rai gy­ve­na la­bai skur­džiai, ken­čia pa­si­slė­pu­sios, kol mes jas su­ran­da­me. Jos ne­pra­šo, ne­si­vie­ši­na, nea­tei­na, ne­no­ri bū­ti ma­to­mos. Gal jau­čia­si ne­vi­sa­ver­tės? Aš ne­kal­bu apie ge­rian­čias šei­mas, kal­bu apie iš­si­tuo­ku­sias mo­te­ris, ku­rios da­bar ne­tu­ri dar­bo. Jos kant­riai ken­čia ir lau­kia – gal kaip nors?

– Vals­ty­bė­je, ku­ri ma­ni­pu­liuo­ja au­gan­čiu bend­ruo­ju vi­daus pro­duk­tu, eu­ro­pie­tiš­ko­mis ver­ty­bė­mis ir hu­ma­niz­mo idė­jo­mis, yra al­ka­nų vai­kų. Kas su mu­mis ne taip?

– Bet vi­suo­me­nė ser­ga. Dar ne to­kių da­ly­kų ga­li­ma ras­ti. Vi­suo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja „Gel­bė­kit vai­kus“ tu­ri 34 cent­rus, ir kai­muo­se, ir mies­tuo­se pro­ble­ma ta pa­ti – Lie­tu­vo­je daug skur­do. Kal­ba­mės su ko­le­go­mis, ačiū Die­vui, kad yra die­nos cent­rai.

Aš sten­giuo­si pa­stip­rin­ti mo­ti­nas, kad ne­sto­vė­tų vie­to­je: sa­kau, ei­ki­te po žings­ne­lį, bels­ki­te – kai žmo­gus ei­na į prie­kį ir ap­lin­ka pa­de­da.

Mo­te­rims rei­kia tu­rė­ti mėgs­ta­mą veik­lą, sa­ve rea­li­zuo­ti. Kai to nė­ra, jos su­ser­ga dep­re­si­ja, o jei­gu dar ne­tek­tis ar sky­ry­bos, joms sun­ku at­si­ties­ti. Vai­kai bū­na to­kio­je ap­lin­ko­je, ma­to ver­kian­čią ma­mą, gir­di, ką ji kal­ba­si su kai­my­nė­mis, ir la­bai dėl to iš­gy­ve­na.

Jei­gu kaž­kas ne taip, iš kar­to pa­ma­tau vai­kų pie­ši­niuo­se. Juo­se at­si­ran­da tam­sių spal­vų, ki­tų žmo­nių, ku­rie da­ro di­de­lę įta­ką, jie pa­tys nu­pieš­ti to­liau. Ge­rai, kad tu­ri­me ga­li­my­bę pa­si­kvies­ti psi­cho­lo­gų, ne­pa­lik­ti vai­ko vie­no, kad jo vi­du­je ne­nu­sės­tų per daug.

– Iš sa­vo pa­tir­ties Die­nos cent­re pa­sa­ky­ki­te, kaip ga­li­ma pa­keis­ti si­tua­ci­ją?

– Gal bu­vo pa­sku­bė­ta da­ly­ti so­cia­li­nes pa­šal­pas ir ne­ska­tin­ti dirb­ti? Esu iš tos kar­tos žmo­nių, ku­rie ži­no, kad ge­ro­vė iš dan­gaus ne­nuk­ren­ta. Dar­bas yra sa­vi­rea­li­za­ci­ja. Da­bar si­tua­ci­ją pa­keis­ti la­bai sun­ku, me­tų ar dve­jų neuž­teks. Kol žmo­nės ne­tu­rės dar­bo, jų gy­ve­ni­mas ir bus toks – pa­si­re­miant vie­na ko­ja.

At­sar­giai ver­ti­nu vals­ty­bės pa­ra­mą, kai duo­da­mos pa­šal­pos. Šiuo me­tu jos ženk­liai su­ma­žin­tos, tai – ki­tas kraš­tu­ti­nu­mas...

Aš vai­kams sa­kau, jog tu­riu la­bai sun­kiai dirb­ti, kad gau­čiau fi­nan­sa­vi­mą mū­sų va­sa­ros sto­vyk­lai. No­riu, kad jie su­pras­tų, jog nie­kas nie­ko ne­do­va­no­ja, pa­ts tu­ri už­si­dirb­ti, kur­ti vi­suo­me­nę, bend­ruo­me­nę.

Die­nos cent­re plau­nu ir in­dus, ir grin­dis. Kai vai­kai tai ma­to, man ne­sun­ku jų pa­pra­šy­ti to pa­ties.

Kar­to­ju vai­kams, kad mes tu­ri­me pri­si­dė­ti: tvar­ky­ti ap­lin­ką prie Talk­šos eže­ro, ka­pi­nes ar grėb­ti la­pus. Te­gul mū­sų dar­bas ir ne­ma­to­mas, bet jis la­bai rei­ka­lin­gas. Jū­ra neat­si­ran­da iš kar­to, ją pil­do kiek­vie­nas la­še­lis.

Dir­bant for­muo­ja­si įgū­džiai, su­vo­ki­mas, kad ga­li­me bū­ti nau­din­gi. Kiek­vie­nas žmo­gus kas­dien tu­ri įneš­ti da­le­lę sa­vo ši­lu­mos, ta­da ga­lė­si­me leng­viau at­si­pūs­ti, o po de­šim­ties me­tų gy­ven­si­me ki­taip.

Dar rei­kia stip­rin­ti šei­mą. Žo­dis „šei­ma“ taip nuvertėjęs... Jis įga­vo ne tą pra­smę, ku­rią mes ži­no­jo­me, kai sa­ky­da­vo, šei­ma – vals­ty­bės ląs­te­lė.

– Mū­sų Kons­ti­tu­ci­jo­je yra pa­ra­šy­ta: „Šei­ma yra vi­suo­me­nės ir vals­ty­bės pa­grin­das“...

– Bet taip nė­ra. Ne­rim­tas po­žiū­ris į šei­mą. Daug žmo­nių iš­si­tuo­kę ar­ba ne­su­kū­rę šei­mų, gy­ve­na nea­pib­rėž­tais šei­mos prin­ci­pais. Vai­kai pe­ri­ma to­kį šei­mos mo­de­lį.

Dėl emig­ra­ci­jos vai­kai gy­ve­na pas se­ne­lius. Tė­vai iš­va­žia­vę, o vai­kui rei­kia bū­ti pa­glos­ty­tam, pri­si­spaus­ti prie ar­ti­mo pe­ties. Net ir mes ma­mos ar tė­vo jam neats­to­si­me.

Sma­gu, kad ma­tau ge­rų po­ky­čių: jau­nos šei­mos, jei­gu yra ga­li­my­bių, kar­tu ke­liau­ja su vai­kais, jų lais­va­lai­kis įvai­rus ir tė­vai vai­kams ski­ria ne sep­ty­nias mi­nu­tes.

– Kaip su­si­klos­to jū­sų cent­ro vai­kų li­ki­mai?

– Yra sėk­mės is­to­ri­jų. Džiau­giuo­si vai­kų pa­sie­ki­mais, jų šei­mų li­ki­mais. Yra iš­vy­ku­sių gy­ven­ti į už­sie­nį, dir­ban­čių kva­li­fi­kuo­tus dar­bus, tu­rin­čių aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą. Kai grįž­ta į na­mus, pas drau­gus, atei­na ir į Die­nos cent­rą. Svars­to, kaip bū­tų jų gy­ve­ni­mas su­si­klos­tęs, jei­gu ne­bū­tų lan­kę Die­nos cent­ro? Ta­da pa­gal­vo­ju, kad mū­sų dar­bas tu­ri pra­smę.

– Iš ko jūs iš­si­lai­ko­te?

– Iš So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos, vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Gel­bė­kit vai­kus“ ir Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės. Pa­de­da rė­mė­jai. Mū­sų lė­šos ne­kin­ta­mos jau 10 me­tų, nors to­kia su­ma šian­dien nė­ra adek­va­ti.

No­rė­tų­si, kad fi­nan­sa­vi­mas bū­tų di­des­nis ir ne­nut­rūks­ta­mas. Kas­met sau­sio mė­ne­sį mes ne­tu­ri­me lė­šų taip svar­biam die­nos cent­rų funk­cio­na­vi­mui, lau­kia­me, kol pa­tvir­tins pro­jek­tus ir per­ves lė­šas. Bet cent­ras sau­sį juk neuž­si­da­ro.

No­ri­me su­tvar­ky­ti spor­to sa­lę, ten­ka pa­si­rū­pin­ti ir pa­tal­pų at­nau­ji­ni­mu.

Die­nos cent­ras yra ma­no ant­rie­ji na­mai. Ne­si­su­ki­nė­jau čia dėl at­ly­gi­ni­mo. Tu­riu val­dy­ti la­bai daug sri­čių, kad bū­tų gra­ži vi­su­ma ir bend­rys­tė. Šian­dien aš jau ren­giuo­si vai­kų va­sa­rai, pla­nuo­ju, ieš­kau. Šia die­na ne­pa­gy­ven­si.

– Ar ne­bu­vo min­čių išei­ti ten, kur leng­viau?

– Ži­no­ma, kad bu­vo. Vis­ko bu­vo... Da­bar ko­le­gės pra­šau, kad ji pa­ža­dė­tų man – pa­si­lik­ti, kai aš išei­siu.

– Kas jus su­lai­kė?

– Yra po­sa­kis: išė­jau pirk­ti ba­tų, bet su­ti­kau žmo­gų be ko­jų. Ma­ne tai mo­ty­vuo­ja.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Gel­bė­kit vai­kus“ Šiau­lių vai­kų die­nos cent­ro di­rek­to­rė Ind­rė Damb­raus­kie­nė kas­dien pa­si­tin­ka vai­kus, čia atei­nan­čius po pa­mo­kų. Cent­rą nuo­lat lan­ko 25 vai­kai.

Die­nos cent­ras įsi­kū­ręs vai­kų lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Ži­bu­rė­lis“. Na­mų ap­lin­ko­je vai­kai tu­ri ga­li­my­bę pa­ruoš­ti pa­mo­kas, pa­bend­rau­ti, da­ly­vau­ti edu­ka­ci­niuo­se už­siė­mi­muo­se, pa­val­gy­ti.

Ind­rė Damb­raus­kie­nė džiau­gia­si, kad Die­nos cent­re vai­kai pir­miau­sia tu­ri sau­gią ap­lin­ką.