Naujausios
„Nebegirdėsim originalių ir profesionalių komentarų visais atvejais – ir meno, ir visuomenės reikalais, ir politikos, ir asmeniniais... išėjo išmintis ir epocha...“, – tuose pat socialiniuose tinkluose atitarė man Sąjūdžio pirmeivis Mindaugas Končius.
Taip. Labai dažnai pasigesime tvirtos, iš toli regimos profesoriaus figūros renginiuose ir pagalvosime, o ką vienu ar kitu klausimu pasakytų Vytenis Rimkus.
Ramiu, įtaigiu balsu Jis komentuodavo ne tik visuomeninius-politinius reiškinius. „Tai tu Šiauliuose, matyt, viena iš Sąjūdžio dar patriukšmauji...“ – kartą pasakė man telefonu. – „Paskaityk, „Šiaulių krašte“ apie tai parašiau.“ Priėmiau šiuos žodžius kaip pilietinės veiklos įvertinimą, liudijantį, kaip aktyviai ir nuosekliai profesorius domisi kasdieniu miesto gyvenimu.
Žinau, kad bus daug atsisveikinančių su šiuo gyvenimo, meno ar akademinės veiklos bendražygiu. Taip ir regiu, kaip visiems dėkodama liūdnai šypsosi ištikimasis Vytenio Rimkaus Angelas Sargas, jo žmona ponia Česė.
Laikmetis pateikė mums negailestingas atsisveikinimo sąlygas, kuomet skaidriame liūdesy privalome likti „nuotoliniu būdu“. Todėl ryškiai vėluodama, tačiau pateisindama profesoriaus pastebėjimus apie tai, kad dar neišmokau abejingai nutylėti, atsakysiu į vieną jo klausimą.
Kažkada. Seniai seniai. Gal prieš kokius dvidešimt metų, kai Sąjūdžio žmogus Vytenis Rimkus dirbo savo paskutiniąją kadenciją Šiaulių miesto savivaldybės taryboje, jo ir ir kitų politikų veiklą nuolat stebėdavau, sėdėdama senosios posėdžių salės balkone. Pertraukos metu užlipo pas mane į balkoną profesorius, nužvelgė tuščią salę apačioje ir paklausė:
– Mes ten apačioje, o tu mus iš čia stebi, ar dar nenusibodo? – ir nesulaukęs atsakymo, atsiduso: – Man jau nusibodo.
Tada supratau, kad tai buvo toks neakivaizdinis politikų įvertinimas. Jau tuomet į miesto valdžią besiveržianti jaunesnioji karta nebeturėjo tos vidinės inteligencijos, pakantumo ar patirties, kurios buvo sklidini Vytenio Rimkaus epochos žmonės.
Nebepatirsiu, koks mūsų pokalbis būtų šiandien, kuomet politikai gali įžeisti ar net pastumti žmogų, suvaidindami piliečių nuomonės paisymą, kai patys „sulipdo“ sau palankius elektroninės apklausos rezultatus. Tačiau jau galėčiau prisipažinti profesoriui, kad ir man nusibodo stebėti tai, kas vyksta Šiaulių savivaldybės taryboje, kurios politikai galingai rieda moralinio dugno link...
Ir dėl to daug skaudesnis yra kiekvieno žmogaus, kuriam Sąjūdis buvo tam tikra dvasinė būsena arba gyvenimo būdas, praradimas.
Man visada sunkiau atsisveikinti su tais, kurie kasdien didaktiškai nekartojo Dešimties Dievo įsakymų, o tiesiog gyveno pagal juos...
Pailsėk, Sąjūdžio žmogau.
