Naujausios
Išėję į marių rūką
DAILININKAMS DALIAI (1943 03 05 — 2009 05 10) ir VYTAUTUI (1942 07 10 — 2009 11 03) TRIBANDŽIAMS ATMINTI
Šiauliečių dailininkų Dalios ir Vytauto Tribandžių mirtį skyrė vos pusmetis. Juos abu įveikė onkologinė liga. Jie abu išėjo tyliai, aiškiai žinodami, kad greitai vėl bus kartu. Jiedu sutarė po mirties susitikti mariose. Taip ir įvyko. Šiandien į Šiaulių „Laiptų galeriją“ rinksis artimieji, kolegos, draugai, dailininkų kūrybos gerbėjai į Dalios ir Vytauto Tribandžių kūrybinio palikimo parodą.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Marių procesija
Šį birželį, kai pamaryje nuslūgo pavasarinis potvynis, Dalios ir Vytauto vienintelis sūnus Tumas su savo šeima, artimaisiais vėl išplaukė į Kuršių marias, tolyn, už Ventės rago. Tuo pačiu laivu, tuo pačiu marių keliu, kuriuo 2009 gegužę išplaukė ir Dalios pelenai.
Artimieji tąkart jau lydėjo urną su Vytauto Tribandžio pelenais. Marių vandenyse Dalia ir Vytautas vėl susitiko. Jie patys pasirinko tokį kapą.
Nors Dalios gimtinė — Kaune, jos šeima, tėvui gavus paskyrimą į Šilutę, išsikėlė į pamario kraštą. Šilutėje, prie marių, daug šviesių dienų praleido visa Tribandžių šeima, ten vasaromis augo ir Tumas.
Dalia norėjo po mirties sugrįžti į marias — tokia buvo jos valia. Ji tai jau žinojo dar prieš susirgdama nepagydoma liga.
„O tėtis pasirinko taip, kaip mama. Kitaip ir negalėjo būti, nes jie visada buvo kartu. Jie susirgo abu ta pačia liga ir taip greitai, beveik kartu išėjo irgi tik todėl, kad visada buvo kartu, nemokėjo ir negalėjo vienas be kito“, — sako Tumas.
Vytautas susirgo pirmas. Prieš penkiolika metų jam vieną vėžio formų pavyko įveikti. Antrą kartą Vytautui vėžys kirto smarkiau. Vėžys buvo diagnozuotas ir Daliai. Per pusmetį liga įveikė moterį, ji buvo susitaikiusi su liga ir su ja nebekovojo.
Tumas pasakojo, kad išlydėjęs į marias mamą, tėvas dar tapė, dirbo prie savo knygos. Jėgos vis silpo. Vėl ligoninė. Vieną dieną Vytautas atsisakė visų vaistų.
„Tėvas suprato, kad liga jo nebepaleis ir nebematė prasmės dirbtinai ilginti savo buvimą be mamos“, — prisimena Tumas.
Namų durys neužsidarė
Tumas su žmona Marija ir dviem vaikučiais iš Vilniaus atvažiavo rengtis tėvų atminimo parodai. „Mes dar nė karto nesame pasakę apie tėvus “buvo“, — išsitaria Marija.
Vytenis ir Česlava Rimkai, Danutė Stasiūnienė pirmąkartą po Vytauto išėjimo vėl susėdo Tribandžių namuose, Vilniaus gatvėje, prie dabar jau nebe Dalios, o Marijos kepto pyrago.
Vytenis ir Česlava lankė abu Tribandžius, kol jie amžiams užmerkė akis.
Rimkų, Stasiūnienės, Tribandžių šeimos artimai bendravo daugiau, kaip keturiasdešimt metų, ilgai gyveno kaimynystėje, drauge augo vaikai, drauge švęsdavo šventes.
„Mes buvome labai artimi, kai Dalia prieš kokį dvidešimt metų pamatė, kaip mane kirpykloje apkirpo, sukritikavo ir daugiau į kirpyklą nebeėjau. Visada mano ševeliūrą kirpdavo Tribandienė“, — prisiminė V. Rimkus.
Vytautas visada turėjo dvi dirbtuves. Vienoje — tapė, kitoje — remontavo automobilius, domėjosi radiotechnika. Ir dabar abiejose dirbtuvėse tvarkingai sudėlioti įrankiai — teptukai, replės, atsuktuvai.
„Jei pritrūkdavo kokio įrankio automobiliui remontuoti, tėvas jį pasidarydavo pats“, — prisimena Tumas.
Su „Žiguliais“ Tribandžiai važinėjo 25 metus. “Pamenu, atėjo Vytukas su Dalia pas mus pasitarti dėl savo žiguliuko. Senas, yra geresnių automobilių, bet juk dar važiuoja — gaila atsisakyti“, — juokėsi prisiminusi Česlava Rimkienė.
Ir pirmąjį žiguliuką ir visas kitus vėliau turėtus automobilius Vyteniui padėjo nusipirkti ir remontuoti Vytautas.
„Vytukas buvo velniškai darbštus. Kiek jį prisimenu, jis nebūdavo be darbo. Kai netapydavo, visada turėdavo kuo užsiimti. Viską darė pats: rengė butą, darė rėmus ir rėmino paveikslus. Kad matytumėt, kaip jie su Dalia buvo sutvarkę savo sodą“, — prisiminė V. ir Č. Rimkai.
Šiauliams reikėjo Tribandžių
Dalia ir Vytautas Tribandžiai susipažino mokydamiesi Kauno dailės mokykloje apie 1956— uosius metus. Drauge įstojo į Vilniaus dailės institutą.
1967 metais jauna dailininkų šeima atvažiavo į Šiaulius. V. Rimkus prisimena, kad Tribandžiai Šiauliuose buvo laukiami. Buvusiame Šiaulių pedagoginiame institute steigėsi piešimo, tapybos specialybė mokymas.
„Trūko naujoms meno specialybėms dėstytojų, institutas pakvietė Tribandžius, instituto atstovai juos kviesti specialiai važiavo į Vilnių, derėjosi“, — pasakojo V. Rimkus.
Dalia ir Vytautas įsitvirtino Šiaulių aukštojoje mokykloje. Dalia vadovavo dailės studentų pedagoginėms praktikoms, dirbo įvairiose miesto mokyklose dailės pedagoge. Vytautas iki 1992 metų dirbo tapybos dėstytoju, nuo 1992 metų tapo Tapybos katedros docentu.
Nuo 1980 metų Vytautas — Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 1997— 2004 metais buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku.
„Imtis vadovauti Šiaulių dailininkų reikalams — nelabai kas nori. Vytautas taip atsakingai, tiksliai ir tvarkingai dirbo. Nežinau, ar kas dar taip tvarkingai iš dailininkų galėtų sutvarkyti dokumentus. Vytautas buvo labai principingas ir dėl to su dailininkais kildavo gana rimtų, ilgalaikių konfliktų. Su daugeliu savo studentų Vytautas geruoju sugyvendavo, bet buvo ir tokių, kurie labai pykdavo ant Vytauto už griežtus reikalavimus“, — prisimena V. Rimkus.
Dalia, netrukus po to, kai atvažiavo į Šiaulius, įstojo į dailės aspirantūrą Maskvoje, bet disertacijos neužbaigė dėl konflikto su darbo vadovais. Grįžo į Šiaulius ir tyliai dirbo. Liejo akvareles, vėliau susidomėjo tekstile, batika.
„Dalia iš pradžių gana dažnai dalyvaudavo su savo akvarelėmis parodose, o vėliau kažkodėl nutilo. Ji buvo labai perspektyvi tapytoja, bet nespėjo realizuoti savo talento. Tai moters menininkės likimas — ji negalėjo visos savęs atiduoti kūrybai, nes jai labai svarbi buvo šeima, Tumas, namai“, — prisiminė V. Rimkus.
Iš rūko ir medžių gražumo
Kambaryje, kuriame Vytautas tapė, ant molberto tebestovi paskutiniai jo darbai. Keturi nedideli, nebespėti įrėminti peizažai. Jie tapyti sodriomis, V. Tribandžio kūrybai nebūdingomis spalvomis.
„Vytautas buvo ištikimas Lietuvos koloristinės tapybos, kurios pagrindinė raiškos priemonė — spalva, atstovas. Vytauto kūrybos pagrindas — peizažas, kraštovaizdis. Vytukui, kaip Dzūkijos vaikui, būdingos kalvelės, miškeliai, vandeniukai ir medžiai. Medis — labai svarbus Vytauto paveikslų herojus“, — sakė V. Rimkus.
V. Tribandžio paveikslų spalvos — pastelinės, tylios, lyg iš rūko.
„Užėjau pas Vytautą, žiūriu, kad jis tokiomis tamsiomis spalvomis tapo paveikslą. Pagavo mano nuostabą: “Mano dabar toks gyvenimas“, — prisiminė Vytauto žodžius D. Stasiūnienė. Vytautas jau tada žinojo apie savo ir žmonos ligą.
Tumas prisimena, kad tėvo kišenėje visada būdavo fotoaparatas. Tapytojas į namus visada parsiveždavo fotografuotų gamtos vaizdų, eskizų.
„Vytautas buvo produktyvus dailininkas. Jis dalyvavo visose šiauliečių dailininkų metinėse parodose. Surengė daugybę personalinių parodų, bet jos būdavo nedidelės. Nemažai parodų yra surengęs savo tėviškėje — Dzūkijoje. O didžiosios respublikinės ir užsienio parodos jo nelabai traukė, jo gyvenimo uždavinys buvo tylios, nedidelės erdvės“, — pasakojo V. Rimkus.
V. Tribandis yra sukūręs ir monumentalią freską Šiaulių „Tauro“ sporto rūmuose, kūrė suvenyrines emblemas, plakatus, oficialius šventinius kvietimus.
Pastaraisiais metais Vytautas buvo įnikęs į kūrybą kompiuteriu — kūrė vaizduojamosios dailės darbus ir net buvo surengęs kompiuterinės tapybos parodą.
Palikimas
Kūrybinėse Vytauto Tribandžio dirbtuvėse paliktas tik siauras praėjimas. Nuo grindų iki lubų pririkiuota daugybė paveikslų.
„Vytauto darbų yra gana plačiai pasklidę po Lietuvą. Pilna jo paveikslų miestų ir rajonų valdžios įstaigose. Šiaulių savivaldybėje neretame kabinete rasi Vytauto paveikslų. Pamenu, Linkuvoje einame pietauti po plenero į restoraną, ir ant sienos žiūriu — Tribandis. Vytautas net užmiršdavo, kur iškeliavo jo paveikslai“, — pasakojo V. Rimkus.
V. Rimkus žino, kad daugeliui dailininkų iškyla kūrybos palikimo problema.
„Kol kas paveikslai lieka ir liks ten, kur juos sudėjo tėvas. Žinau, kad tikrai bus tėčio 70— mečio paroda. Tiksliai žinau, kad teks išleisti tėvo kūrybos knygą, kurios jis pats nespėjo“, — sakė Tumas.
Tumas tvirtai žino ir tai, kad visada pats keps iš tėvo išmoktą tortą „Napoleonas“, kurį visada tėvas iškepdavo anūkų Luko, Liudo ir Ugnės gimtadieniams.
CITATA: Jie susirgo abu ta pačia liga ir taip greitai, beveik kartu išėjo irgi tik todėl, kad visada buvo kartu, nemokėjo ir negalėjo vienas be kito
IŠĖJIMAS: Tapytojas Vytautas Tribandis išėjo tyliai, susitaikęs su likimu.
VALIA: Dalios Tribandienės valia — išbarstyti jos pelenus mariose buvo įvykdyta.
PRISIMINIMAI: Artimiausi Dalios ir Vytauto Tribandžių šeimos draugai (iš kairės) Vytenis Rimkus, Česlava Rimkienė ir Danutė Stasiūnienė Tribandžių namuose prisiminė išėjusių draugų gyvenimą.
SŪNUS: Tumas Tribandis ištuštėjusiuose tėvų namuose. Dalios Tribandienės nuotrauką su kriaukle ir žvakele ant lentynos tuoj po jos mirties pastatė Vytautas, vos po pusės metų pats iškeliavęs į amžinybę.
PRADŽIA: Vytautas ir Dalia apie 1956— uosius Kauno dailės mokykloje. Nuo to laiko jie niekada nebeišsiskyrė.
PALIKIMAS: Vytauto Tribandžio dirbtuvėje — nuo grindų iki lubų sukrauti jo viso gyvenimo kūriniai.
PEIZAŽAI: Paskutiniai Vytauto Tribandžio peizažai.
TAPYBA: Vytauto Tribandžio peizažas, kabantis jo bute, būdingas visai jo kūrybai — ramus, pastelinis.
Jono TAMULIO nuotr.
