Išbandymus įveikė muzika ir malda

Iš­ban­dy­mus įvei­kė mu­zi­ka ir mal­da

Kai Die­vas duo­da žmo­gui di­de­lę lai­mę, kad įver­ti­nų jos sko­nį, siun­čia ir iš­ban­dy­mus. Šiau­lie­čiai Jur­gi­ta ir Vi­ta­lis Le­be­džiai šian­dien va­di­na sa­ve lai­min­gais žmo­nė­mis. Jie tu­ri svar­biau­sią – gra­žią šei­mą. Na­muo­se skam­ba pia­ni­no, uku­lė­lės, gi­ta­ros, klar­ne­to gar­sai, o kur dar ma­mos vo­ka­las, dvie­jų sū­nų „Da­gi­lė­lio“ cho­re iš­la­vin­ti bal­sai ir ma­žy­lės pa­gran­du­kės krykš­ta­vi­mas.

Jū­ra­tė RAU­DU­VIE­NĖ

jurate@skrastas.lt

Ka­lė­dų dva­sią pa­jau­čia sce­no­je

Su Jur­gi­ta ir Vi­ta­liu kal­bė­jo­mės ne apie mies­to sa­vi­val­dy­bės ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­to ar „Po­li­fo­ni­jos“ cho­ris­tės dar­bą. Po­kal­bis vy­ko apie kur kas svar­bes­nius da­ly­kus – di­de­lius iš­ban­dy­mus, šei­mą, bran­džią tė­vys­tę, mu­zi­ką sie­lai gy­dy­ti.

Šiau­lie­čiai Le­be­džių šei­my­ną ži­no iš dai­nuo­jan­čių šei­mų kon­cer­to „Man la­bai pa­ti­nka Ka­lė­dos“, kas­met vyks­tan­čio „Sau­lės“ kon­cer­tų sa­lė­je. Šį­met į sce­ną šei­ma li­po jau aš­tun­tą kar­tą.

„Tie kon­cer­tai lei­džia pa­jaus­ti ka­lė­di­nę dva­sią. Nors at­ro­do, ta­me šven­ti­nia­me bė­gi­me ir taip nė­ra lai­ko, o čia dar pa­pil­do­mas rū­pes­tis. Rei­kia su­sto­ti, pri­si­vers­ti, su­si­rink­ti, pa­dir­bė­ti“, – pri­si­pa­žįs­ta šei­mos gal­va. O Jur­gi­ta pa­si­džiau­gė, kad or­ga­ni­za­to­riai taip gra­žiai pa­pra­šy­da­vo su­da­ly­vau­ti kon­cer­te.

Šių me­tų pa­si­ro­dy­me Vi­ta­lis ir Jur­gi­ta kar­tu su dviem sū­nu­mis dai­na­vo gies­mę „Ma­ža­sis būg­ni­nin­kas“. Ant ran­kų nuo sce­nos pub­li­ką ste­bė­jo ir ma­žo­ji Jo­gai­lė Ma­ri­ja. Šian­dien ji be­veik pu­sant­rų me­tų, o kai pir­mą kar­tą pa­si­ro­dė sce­no­je, bu­vo jau­niau­sia da­ly­vė – dar ne­tu­rė­jo nė po­ros mė­ne­sių.

Try­li­ka­me­tis Kris­tau­tas pri­si­pa­žįs­ta, kad re­pe­tuo­ti at­si­bos­ta, bet pa­si­ro­dy­mo me­tu pa­tir­tos emo­ci­jos vis­ką at­per­ka. Pak­laus­tas, ar tuo me­tu jau­čia­si žvaigž­de, „žvaigž­diš­kai“ at­sa­ko: „Iš da­lies taip“.

Kris­tau­tas gro­ja for­te­pi­jo­nu, mu­ša­mai­siais, uku­lė­le. Ban­dė kaip tė­tis gi­ta­rą pri­si­jau­kin­ti, bet pa­si­ro­dė, kad jo­je per daug sty­gų.

Be­ne­dik­tas Jonas pu­čia klar­ne­tą.

Ves­tu­vių nak­tį baž­ny­čio­je klau­sė­si var­go­nų

Jur­gos ir Vi­ta­lio šei­ma neat­si­tik­ti­nai to­kia mu­zi­ka­li. Jie abu tu­ri mu­zi­kos pe­da­go­gų dip­lo­mus. Drau­gėn su­ve­dė stu­di­jos. Nors Vi­ta­lis stu­di­ja­vo Šiau­lių uni­ver­si­te­te, o Jur­gi­ta – Klai­pė­dos. Ko­vo 13 die­ną jų pa­žin­tis su­lau­kė pil­na­me­tys­tės – su­si­pa­ži­no prieš 18 me­tų.

„Bū­da­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos gra­žios ko­le­gų die­nos, kai bū­si­mi mu­zi­kos mo­ky­to­jai iš vi­sos Lie­tu­vos su­si­rink­da­vo ir ste­bė­da­vo vie­ni ki­tų ve­da­mas pa­mo­kas. Mes ste­bė­jo­me Vi­ta­lio ve­da­mą pa­mo­ką, ku­ri pa­li­ko di­džiu­lį įspū­dį. Jis su mo­ki­niais gro­jo me­lo­di­ją iš fil­mo „Ti­ta­ni­kas“. Po to bu­vo bend­ras va­ka­ras. O ki­tą die­ną va­žia­vo­me į Kry­žių kal­ną. Vi­ta­lis ga­lan­tiš­kai pa­dė­jo per liep­te­lį pe­rei­ti. Iki šiol pri­si­me­nu, kaip skam­bė­jo vė­jy­je be­si­plaiks­tan­tys kry­že­liai, gie­do­jo vie­ver­sė­lis“, – da­li­ja­si ro­man­tiš­kais pri­si­mi­ni­mais jau­na mo­te­ris.

To­liau se­kė iš­skir­ti­nio gro­žio elekt­ro­ni­niai laiš­kai, ku­rie dar ir šian­dien sau­go­mi. Vitalis su cho­ru „Stu­dium“ iš­skri­do į Ame­ri­ką, Jur­gi­ta – į Ang­li­ją. Su­si­ti­ko po pus­me­čio – jau ru­de­nį.

Vi­ta­lis moks­lus bai­gė anks­čiau, o Jur­gi­tai dar rei­kė­jo tęs­ti stu­di­jas ma­gist­ran­tū­ro­je. Tad bu­vo nu­spręs­ta, kad jis kraus­to­si į Klai­pė­dą. My­li­mo­ji pa­dė­jo ieš­ko­ti dar­bo. Bul­ves be­ka­sant jam pa­skam­bi­no ir pa­kvie­tė po­kal­bio į Klai­pė­dos te­le­vi­zi­ją.

„Taip gra­žiai vis­kas su­si­dė­lio­jo. Mes fan­tas­tiš­kai gy­ve­no­me Meln­ra­gė­je, per nuo­mo­ja­mo bu­to lan­gą ma­ty­da­vo­me jū­rą. Dai­na­vo­me kar­tu cho­re „Au­ku­ras“, ke­liau­da­vo­me, Is­pa­ni­ją ap­lan­kė­me“, – pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta.

Po trejų pa­žin­ties me­tų pra­dė­jo kal­bė­ti apie vai­kus. Nusp­ren­dė tuok­tis. Šios šei­mos ves­tu­vės bu­vo ypa­tin­gos – šven­tė vy­ko Kal­ti­nė­nuo­se po baž­ny­čia esan­čio­je sa­lė­je. Sto­jus vi­dur­nak­čiui vi­si sve­čiai suė­jo į baž­ny­čią, o jau­nie­siems var­go­na­vo kle­bo­nas.

Jur­gi­ta ki­lu­si iš Rad­vi­liš­kio, Vi­ta­lis – iš Jo­niš­kio. Trau­kė gim­ta­sis kraš­tas. Vi­ta­lis ga­vo dar­bo pa­siū­ly­mą iš te­le­vi­zi­jos Šiau­liuo­se. Šei­ma jau lau­kė pir­ma­gi­mio. „Ka­da, jei ne da­bar ju­dė­ti?“

Šiau­liuo­se Jur­gi­ta pra­dė­jo klau­sy­tis „Po­li­fo­ni­jos“ cho­ro. Taip su­si­klos­tė, kad jau 11 me­tų ja­me dai­nuo­ja. Kas rū­pi­na­si vai­kais, kai iš­vyks­ta kon­cer­tuo­ti?

„Ta­da bū­na tė­čio die­na“, – juo­kia­si jau­na mo­te­ris.

Ji pri­si­pa­žįs­ta, jau­čian­ti di­džiu­lį džiaugs­mą, kad vai­kai dai­nuo­ja ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­re „Da­gi­lė­lis“. Sa­ko ne­ver­čian­ti vai­kų tap­ti mu­zi­kan­tais.

„Mu­zi­ka gy­ve­ni­me – sie­lai nu­ra­min­ti, iš­mok­ti įsi­klau­sy­ti, iš­girs­ti. Mu­zi­ka tu­ri di­de­lę ga­lią pra­tur­tin­ti gy­ve­ni­mą“, – sa­ko mo­te­ris.

„Lai­min­gi, kad tu­ri­me Be­ne­dik­tą Jo­ną“

Kal­ban­tis su šian­dien lai­min­gais žvilgs­niais nuo­lat nu­glos­tan­čiais sa­vo vai­kus tė­vais sun­ku pa­ti­kė­ti, ko­kius skau­džius iš­ban­dy­mus jiems pa­tei­kė li­ki­mas.

Vy­res­nė­lis gi­mė Ka­lė­dų nak­tį, skam­bant Ber­ne­lių mi­šioms. 3 va­lan­dą nak­ties Vi­ta­lis gi­mi­nėms ir drau­gams iš­siun­ti­nė­jo ži­nu­tę: „Šią nak­tį mums gi­mė kū­di­kė­lis“. Jau to­liau de­ta­lės – kaip jau­čia­si ma­ma ir kū­di­kis. Drau­gai iš pra­džių pa­si­pik­ti­no, kad nak­tį siun­ti­nė­ja šven­ti­nius svei­ki­ni­mus ir tik vė­liau su­pra­to, apie ko­kį gi­mi­mą jiems pa­skel­bė bi­čiu­lis.

Dėl ypa­tin­gos gi­mi­mo die­nos ir var­das ber­niu­ko Kris­tau­tas – Kris­taus tau­ta.

Ta­čiau ant­ras vai­ke­lio lau­ki­mas ne­bu­vo toks džiaugs­min­gas. Jur­gi­ta ma­žy­lio lau­ki­mą skai­čia­vo vos 24 sa­vai­tę, kai vie­na die­ną su­pra­to, kad tuoj pra­si­dės prieš­lai­ki­nis gim­dy­mas. Tik jau li­go­ni­nė­je šei­ma su­ži­no­jo, kad į pa­sau­lį bel­džia­si ne vie­nas, o du ma­žy­liai. Ir sve­ria jie vos po 500 gra­mų. Vi­ta­lis pri­si­me­na, kad Kau­no kli­ni­ko­se gy­dy­to­jas ne­guo­dė: „Ga­li bū­ti, kad iš­va­žiuo­sit su abiem vai­kais, bet ga­li bū­ti, kad ir tuš­čio­mis ran­ko­mis“.

„Kai ma­žy­liai gi­mė, nuo­sta­bus mū­sų gy­dy­to­jas pa­sa­kė: vie­nam kri­ti­nė būk­lė, ki­tam – švie­sa tu­ne­lio ga­le. Iki šiol at­si­me­nu tuos žo­džius. Ėjo­me į tą švie­są. Bu­vo la­bai sun­ku“, – jau­ki­na­si liūd­nus pri­si­mi­ni­mus ma­ma.

Nors Be­ne­dik­tas Jonas bu­vo ma­žes­nis, jis iš­gy­ve­no. Bro­liu­kas iš­tvė­rė pa­rą. Spė­jo abu pa­krikš­ty­ti.

„Mes lai­min­giau­si žmo­nės, kad tu­ri­me Be­ne­dik­tą Jo­ną. Ne­bu­vo ka­da rau­do­ti, dep­re­suo­ti, rei­kė­jo au­gin­ti sū­ne­lį. Tė­tis ve­žė bro­liu­ką lai­do­ti, o aš li­kau prie Be­ne­dik­to. Kris­tau­tas au­go pas mo­čiu­tes“, – pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta ir pri­si­me­na, kad į Kau­no kli­ni­kas at­vy­ko ko­vo pa­bai­go­je su kai­li­niais ir žie­mi­niais ba­tais, o pa­li­ko li­go­ni­nę lie­pos pra­džio­je.

Be­ne­dik­tą Jo­ną par­si­ve­žė į na­mus 1,7 ki­log­ra­mo svo­rio. Kai ki­ti aik­čio­jo iš šo­ko, koks jis ma­žy­tis, tė­vams jis to­kiu vi­sai ne­beat­ro­dė.

„Sun­ku žo­džiais ap­sa­ky­ti tuos iš­gy­ve­ni­mus. Bū­na, kad šei­mos neat­lai­ko. Mus be ga­lo su­stip­ri­no. Kai pa­ma­tai, kad ta­vo žmo­gus ne­pa­bū­go, bet at­rė­mė pe­tį ir ši­tiek stip­ry­bės su­tei­kė... Jei bū­čiau vie­na, ne­ma­nau, kad vis­kas ne­bū­tų taip lai­min­gai“, – pri­si­pa­žįs­ta Jur­gi­ta ir at­vi­rau­ja, kad tuo me­tu iš­mo­ko kar­tu su vy­ru mels­tis, dė­ko­ti, pra­šy­ti.

Į gy­ve­ni­mą be­si­ka­bi­nan­čiam vai­kui – mal­da ir mu­zi­ka

Vi­ta­lis žmo­nai ant­ri­na, kad to­kiu mo­men­tu su­pran­ti, jog vis­kas Aukš­čiau­sio­jo ran­ko­se, kaip ba­na­liai tai be­skam­bė­tų. Vien ži­no­ti ir mo­kė­ti baž­ny­čio­je elg­tis, ne­reiš­kia, kad tu šir­di­mi ei­ni į ti­kė­ji­mą.

Už Be­ne­dik­to Jono svei­ka­tą ir gy­ve­ni­mą dar te­ko pa­ko­vo­ti – kad ma­žy­lis iš­mok­tų kvė­puo­ti, kad at­lai­ky­tų šir­dies la­ta­ko už­da­ry­mo ope­ra­ci­ją, įveik­tų bak­te­ri­ją... Po dve­jų me­tų pa­ti­kė­jo – vis­kas bus ge­rai.

Tė­vai įsi­ti­ki­nę, kad ber­niu­kui iš­gy­ven­ti pa­dė­jo ir... mu­zi­ka. Vi­ta­lis sa­ko, kad Kau­no kli­ni­kų per­so­na­las ne­pri­si­me­na vi­sų ma­mų var­dų, bet tą ma­mą, ku­ri nuo­lat dai­nuo­ja vai­kams prie in­ku­ba­to­rių, vi­si ži­no­jo.

„Vi­są re­per­tua­rą, koks tik įma­no­ma, iš­dai­nuo­da­vau. Ir vėl pa­kar­to­da­vau. Se­su­tėms išūž­da­vau gal­vą“, – šian­dien juo­kia­si Jur­gi­ta.

Ta­čiau tuo me­tu tik taip ga­lė­jo pa­lai­ky­ti ry­šį su sa­vo vai­ku. No­rė­jo­si, kad vai­kas gir­dė­tų ma­mos bal­są. Tė­tis nu­pir­ko te­le­vi­zo­rių, į ku­rį įdė­da­vo kom­pak­ti­nę plokš­te­lę ir leis­da­vo kla­si­ki­nę mu­zi­ką, kad jos vib­ra­ci­jos pa­dė­tų vai­kui aug­ti, vys­ty­tis. Be­si­lauk­da­mi vi­sų sa­vo vai­kų, kai jie dar bū­da­vo ma­mos pil­ve­ly­je, ant jo dė­da­vo au­si­nes ir leis­da­vo mu­zi­ką – spe­cia­lius nau­ja­gi­miams skir­tus mu­zi­kos rin­ki­nius su Mo­car­to mu­zi­ka.

Dar vie­na lai­mė­ta ko­va už gy­ve­ni­mą

Ma­tyt, Die­vas nu­spren­dė, kad šio sun­kaus iš­ban­dy­mo Le­be­džių šei­mai ne­pa­ka­ko. Po ke­le­rių me­tų smo­gė dar vien bė­da. Jur­gi­ta pa­žas­ty­je už­čiuo­pė gum­be­lį. Abu su Vi­ta­liu ra­mi­no­si, kad nie­ko čia to­kio, iš­sio­pe­ruos ir vis­kas baig­sis. De­ja, jau­nai mo­te­riai su dviem ma­žais vai­kais te­ko ko­vo­ti su on­ko­lo­gi­ne li­ga.

Jur­gi­ta va­di­na sa­ve pa­siu­tu­sia ir pa­sa­ko­ja, kad die­ną, kai Šiau­liuo­se tu­rė­jo pra­si­dė­ti che­mo­te­ra­pi­ja, ji pa­li­ko li­go­ni­nę su mai­šais vais­tų.

„Dū­šia sa­kė – ne dar. Grį­žau na­mo vi­są nak­tį ne­mie­go­jau, dė­lio­jau daug min­čių, o ry­te pa­skam­bi­no gy­dy­to­jas ir sa­ko: su­ruo­šiau do­ku­men­tus, va­žiuo­kit į Vil­nių. Ten diag­no­zę pa­tvir­ti­no“, – dės­to sa­vo ne­pap­ras­tą pa­tir­tį tri­jų vai­kų ma­ma.

„Šian­dien leng­va kal­bė­ti, kai jau praė­jo še­še­ri me­tai. Tai bu­vo ver­ty­bių per­kai­na­vi­mas. Žmo­nės dėl smulk­me­nų pyks­ta­si, ne­pa­si­da­li­ja kaž­ko. Iš­moks­ti ki­taip ver­tin­ti. Pri­si­me­nu, kai pa­kliu­vau į li­go­ni­nę, išė­ju­si į lau­ką kiek­vie­ną iš­si­sklei­du­sį la­pe­lį čiu­pi­nė­jau, ne­pra­bėg­da­vau pro ša­lį, no­rė­jau pa­si­džiaug­ti. Iš­mo­kau įsi­klau­sy­ti sa­vo šir­dies, ma­žiau kreip­ti dė­me­sį į ki­tų nuo­mo­nę – be ga­lo daug da­ly­kų iš­mo­kau“, – tę­sia sa­vo pa­sa­ko­ji­mą.

Ir vai­kus iš­mo­kė. Kar­tu su jais ei­na į mo­te­rų krū­ties pa­tolo­gi­jos aso­cia­ci­ją „Sal­vi­ja“. Vai­kai ma­to vė­žiu per­si­rgu­sias fan­tas­tiš­kas mo­te­ris. Jur­ga įsi­ti­ki­nu­si, kad jos vai­kai jau ži­no, jog ši li­ga nė­ra nuo­spren­dis. Gy­ve­ni­me su­ti­kę žmo­gų su to­kia bė­da, jie tu­rės pa­tir­tį, ne­nu­ra­šys ser­gan­čio­, nes vi­so­kių yra reak­ci­jų.

„Diag­no­zė iš­gąs­di­no. Da­bar jau daug ži­no­me apie šią li­gą, bet ta­da ją priė­mė­me kaip di­džiu­lę grės­mę“, – sa­vo iš­gy­ve­ni­mais da­li­ja­si Vi­ta­lis.

Jur­gi­ta pri­si­me­na, kad la­biau­siai iš pra­džių bu­vo gai­la pra­ras­ti sa­vo pa­si­di­džia­vi­mą – il­gus veš­lius auk­si­nės spal­vos plau­kus. Bet vė­liau su­pra­to, kad jų rei­kia ma­žiau­siai gai­lė­tis.

Kai tik Vil­niu­je pa­si­jaus­da­vo ge­riau, vaikš­čio­da­vo po mies­tą. Su­si­ra­do psi­cho­lo­gi­nę gru­pę, ku­rią ve­dė spe­cia­lis­tai. Mo­te­ris sa­ko ban­džiu­si su­si­drau­gau­ti su che­mi­ja, nes su­pra­to, kad jei­gu jai prie­šin­sis, tai ši ir ne­ga­lės jai pa­dė­ti.

„Be Vi­ta­lio pa­lai­ky­mo gal ne­be­bū­čiau ant šio svie­to. Neį­ma­no­ma ki­taip. Sun­ku žo­džius su­ras­ti“, – su­si­jau­di­na mo­te­ris.

Už drą­są – pa­gran­du­kė

Ge­ra ži­nia – li­ga at­si­trau­kė. Kaip sa­ko su­tuok­ti­niai, iš­drį­so pra­dė­ti sva­jo­ti apie pa­gran­du­ką. Ži­no­ma, tai bu­vo drą­su.

„Mums bu­vo pa­sa­ky­ta, kad 5-erius me­tus ne­ga­li­me pla­nuo­ti vai­kų. Kai jau tas lai­kas praė­jo, pa­si­klau­sė­me gy­dy­to­jų. Jie tru­pu­tį su nuo­sta­ba iš­klau­sė, ta­čiau nė vie­nas ne­pa­sa­kė ne. Pa­li­ko mums pa­tiems at­sa­ko­my­bę už mū­sų spren­di­mą. Ir mes ri­zi­ka­vo­me. Man bu­vo di­džiu­lis džiaugs­mas, kad Vi­ta­lis dar no­rė­jo ma­žy­lio. Mū­sų vi­si trys vai­kai bu­vo su­pla­nuo­ti ir la­bai lau­kia­mi. Ma­nau, kad man gy­ve­ni­me se­kė­si dėl to, kad, nors au­gau vie­na, bu­vau la­bai ma­mos lauk­ta ir my­lė­ta“, – kal­ba Jur­gi­ta.

Nes­pė­jo per­spė­ti gy­dy­to­jos, kad ne­no­rė­tų iš anks­to ži­no­ti vai­ko ly­ties, ir me­di­kė pra­ne­šė, kad bro­liai su­lauks se­sės. Už ri­zi­ką bu­vo at­ly­gin­ta.

„Min­tys at­gims­ta, la­bai tei­gia­mai dė­lio­ja­si, ne­lie­ka vie­tos liū­de­siui. Bran­di tė­vys­tė – fan­tas­ti­ka. Po­žiū­ris ki­tas. Pir­mą au­gi­nant esi su­si­kaus­tęs, kiek­vie­nas krepš­te­lė­ji­mas ke­lia ne­ri­mą. Da­bar mes ra­mūs ir at­si­pa­lai­da­vę ir vai­kas tai jau­čia“, – Vi­ta­liui jau bu­vo per ke­tu­rias­de­šimt, kai gi­mė duk­ra, Jur­gi­ta ke­leriais me­tais jau­nes­nė.

Jau­ni tė­ve­liai at­ra­do po­ty­rį, kad vai­kas tar­si pa­ts au­ga. No­ri­si ne­truk­dy­ti jam aug­ti su vi­sais iš­gy­ve­ni­mais ir bai­mė­mis dėl jo. Kuo ma­žiau iš­gy­ve­ni, tuo jis lais­ves­nis au­ga.

Vi­ta­lis pa­ts au­go su dviem bro­liais ir anks­čiau pa­gal­vo­da­vęs, kad šei­ma su trimis vai­kais ano­kia čia dau­gia­vai­kė. Da­bar jau gal­vo­ja ki­taip – tris vai­kus au­gi­nan­ti šei­ma pel­ny­tai va­di­na­ma dau­gia­vai­ke, nes veik­los yra daug. Bet Jur­gi­ta įsi­ti­ki­nu­si, kad kuo dau­giau žmo­nių šei­mo­je, tuo la­biau var­ge­lį pa­si­da­li­na ir jis la­biau su­si­trau­kia.

Nie­ko nė­ra svar­biau

Jur­gi­ta ir Vi­ta­lis ne­ma­no, kad iš­lai­ky­ti dar­nią šei­mą pa­pras­ta. Jie ug­dė sa­ve ne vie­nuo­se kur­suo­se. Bet vie­nas pa­si­rin­ki­mas gy­ve­na su jais jau ant­rą de­šimt­me­tį. Be­si­lauk­da­mi pir­ma­gi­mio va­ži­nė­jo į bū­si­mų tė­vų kur­sus Vil­niu­je pas gy­dy­to­ją Ro­mual­dą Še­me­tą.

„Mums neat­ro­dė, kad už­ten­ka to, jog vi­si pa­gim­do ir užau­gi­na, tai ir mes užau­gin­sim. No­rė­jo­me ži­no­ti dau­giau ir ne tik iš mo­čiu­čių. Aiš­ku, tai mo­ka­mi da­ly­kai, rei­kia to­lo­kai va­žiuo­ti. Yra dau­gy­bė prie­žas­čių, to ne­da­ry­ti, bet kai to no­ri...“, – sa­ko Vi­ta­lis.

Šie kur­sai juos at­ve­dė į šei­mos klu­bą „Ma­ma, tė­tis ir AŠ“, ku­ris kiek­vie­nais me­tais lie­pą ren­gia dvie­jų sa­vai­čių šei­mų sto­vyk­las.

Jur­gi­ta sa­ko, kad ne­daž­nai kur ga­li sto­vyk­lau­ti kar­tu su vai­kais. Čia jie jau­čia­si sau­gūs ir tu­ri dau­gy­bę įdo­mios veik­los, lais­vą erd­vę.

Tė­vai veik­las or­ga­ni­zuo­ja pa­tys. Pa­vyz­džiui, kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jai ve­da mankš­tas, ae­ro­bi­ką, šo­kė­jai mo­ko šo­kių. Jur­gi­ta pa­sa­ko­ja, kad Vi­ta­lis va­ka­rais su­bu­ria sto­vyk­lau­to­jus ant eže­ro kran­to, gro­ja gi­ta­ra, vi­si sė­di, pa­ly­di sau­lę, dai­nuo­ja.

Bai­giant po­kal­bį Jur­gi­ta sa­ko, kad jau­čia­si la­bai lai­min­ga mo­te­ri­mi, įsi­ti­ki­no, kad su Vi­ta­liu yra dvi vie­no obuo­lio pu­se­lės.

„Daž­nai esa­me įpra­tę sa­ky­ti, kad šei­ma – svar­biau­sias da­ly­kas. Gal kar­tais pa­sa­ko­me tai neiš­jau­tę, neį­si­gi­li­nę. Da­bar, tu­rė­da­mas tam tik­rą pa­tir­tį ga­liu drą­siai už kiek­vie­ną žo­dį pa­si­ra­šy­ti. Vi­sa ki­ta tik­rai nė­ra svar­bu. Nei dar­bai, nei tam tik­ri rū­pes­čiai, gy­ve­ni­mo iš­šū­kiai nė­ra tiek svar­bu, kiek svar­būs pa­tys ar­ti­miau­si žmo­nės. Tai la­bai di­de­lė de­da­mo­ji, nuo ku­rios pri­klau­so lai­mės in­dek­sas“, – su­dė­lio­ja Vitalis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Jur­gi­tos ir Vi­ta­lio Le­be­džių šei­mos vai­kai au­ga ap­sup­ti mu­zi­kos ir mu­zi­ki­nių inst­ru­men­tų.

Vi­ta­lis Le­be­dis sa­kė įsi­ti­ki­nęs, kad tris vai­kus au­gi­nan­ti šei­ma pa­grįs­tai lai­ko­ma dau­gia­vai­ke.