Naujausios
Ir dainomis, ir širdimi – už Lietuvą
Šį rudenį nustojo oficialiai egzistuoti vienas garsiausių Radviliškio krašto kolektyvų – etnografinis ansamblis „Šeduva“, o jo įkūrėja ir vadovė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalininkė, etnografė Emilija Brajinskienė – Šeduvos baba baigia savo oficialią veiklą. Šviesuolei skauda širdį dėl Lietuvos, dėl to, kad lietuvišką dainą girdi vis rečiau.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Paskutinė Dainų šventė
Šią vasarą E. Brajinskienė su savo kolektyvu paskutinįkart dalyvavo Dainų šventėje. Nors su nedidelėmis pertraukomis Dainų šventėse šviesuolė dalyvavo nuo 1946 metų.
Šiemet Dainų šventėje „Šeduvos“ kolektyvas atstovavo aukštaičiams, o E. Brajinskienė sveikino Dainų šventės dalyvius. „Paprašė tris sakinius pasakyti. Kalbėjau tūkstantinei miniai apie laimę. Pasakiau taip: „Laimė, jeigu valgai duoną, Motinos rankom keptą. Laimingas tas žmogus, katras valgo duoną Tėvo rankom riektą. Laimingas tas, kuris turi savo Tėvą, Motiną, savo namus ir savo Tėvynę. Kur jūs bebūtumėt, kur begyventumėt, žinokit, kad visuomet turit teisę grįžti ir mes jūsų laukiam“, – prisiminė pasveikinimą Dainų šventės dalyviams E. Brajinskienė.
Tuos E. Brajinskienės žodžius išgirdusi Londono lietuvių ansamblio vadovė apsipylė ašaromis, dėkojo šviesuolei, atvėrė jai savo ilgesį.
„Daugiau aš jau nebenuvažiuosiu į dvasios puotą – Dainų šventę“, – sakė 84 metų garsiausia Šeduvos dainininkė, nuo 1978 metų subūrusi ir vadovavusi etnografiniam ansambliui „Šeduva“ – aukščiausios kategorijos kolektyvui, apdovanotam „Aukso paukšte“.
„Nutarėme garbingai užgesinti Šeduvos etnografinio ansamblio aukurą, kurstytą 36 metus. Etnografinis ansamblis liks istorija, nors padainuoti mano seklyčioje tikrai susirinksime, bet ant scenos nebelipsiu“, – sakė Šeduvos baba.
Ansamblio nariai neišsiskirstys, o bursis į šeduvių dainos klubą, kuriam sutiko vadovauti mokytoja Danutė Briedienė.
Premjerui dovanų – apsauga
Emilija Brajinskienė varto svarbiausias savo nuotraukas: Baltijos kelio 25–metis, Šeduvos miesto garbės piliečio regalijų teikimas, koncertai su „Šeduvos“ ansambliu. „Tai – sąskaitos su gyvenimu“, – sako šeduvė.
Birželį Šeduvoje Premjerui Algirdui Butkevičiui suteikus miesto garbės piliečio vardą, prie jo priėjusi E. Brajinskienė įteikė ne rožių, o Devintinių vainikėlį. „Kas tos rožės?... Devintinių vainikas turi prasmę ir teikia apsaugą žmogui“, – pasakojo E. Brajinskienė.
Devintinių puokštę moteris skynė pati. Dėjo rūtos, mėtos, balto dobilėlio, baltosios dilgynės, kiečio, raskilos, dagio.
„Dagys su spygliais, bet jis reikalingas apsiginti nuo pikto, – pasakojo Devintinių tradicijas Šeduvos baba. – Devintinių puokštės nereikia išmesti. Ją sudžiovinus gali apsiginti nuo perkūno pasmilkius žolelę. Labiausiai ji neša žmogui ramybę, išdegina visą blogumą iš namų“.
Ramybės E. Brajinskienė linkėjo ir Premjerui, kilusiam iš Šeduvos: „Sakau, saugok tą puokštelę, neišmesk, ji tau padės. Susidžiovink ir jeigu tau bus kada labai sunku, dūmu paleisk“.
Trūksta atsidavusiųjų
„Man skauda širdį dėl Lietuvos, dėl to, kaip ji valdoma. Nematau Lietuvoje daug stiprių lyderių ir protingų, bet dorų žmonių, kurie galėtų vesti mūsų šalį. Gal užtektų protingų, bet trūksta atsidavusių. Reikia didelės meilės darbui, kurį dirbi, o ne godumo“, – susimąsto šviesuolė.
Ji mintimis nusikelia į Jono Basanavičiaus laikus, į caro nualintą, vyžotą, dūminių gryčių Lietuvą. „Argi J. Basanavičiui reikėjo apsauginių, turto? Manau, kad Lietuva išliko tik todėl, kad tuometė valdžia buvo atsidavusi šaliai“, – svarstė E. Brajinskienė.
Baltijos kelio 25–mečio minėjime E. Brajinskienė pasakė kalbą, kurioje su širdgėla kalbėjo apie šalies ateitį. „Gauti nepriklausomybę yra viena, bet išsaugoti ją – visai kas kita“, – sakė E. Brajinskienė.
Šviesuolė svarsto, kad globalizmo mūsų šalis negali visiškai išvengti, reikia laikytis su kitomis Europos šalimis išvien.
„Man keista, kai Europos Sąjungos įstatymai tampa viršesni už Lietuvos įstatymus“, – stebisi etnografė.
Dainininkei keista, kad retai per radiją begirdi lietuvišką dainą, tik angliškas.
„Kai dešimt dienų gyvenau Prancūzijoje, neteko girdėti ten dainos jokia kita kalba – tik prancūzų. Kodėl lietuviai taip neturi išdidumo? Atėjo lenkmetis, visi puolė kalbėti lenkiškai. Juk patys lietuviai sakydavo, kad Dievas neišklauso maldos, jeigu meldiesi lietuviškai. Užėjo sovietmetis – visi rusiškai. Vokietmečiu kiek lietuvių užsirišo baltus raiščius?! Lietuviai visada ant slenksčio gyveno, kas tik ėjo per mūsų šalį, su tais ir mes“, – svarstė E. Brajinskienė.
Jaunystė – užsieniui, senatvė – Lietuvai
„Juk ir dėl stojimo į Europos Sąjungą žmonės balsavo vien todėl, kad galėtų laisvai išvykti gyventi į turtingesnes šalis, todėl manęs tokia didelė emigracija visiškai nestebina“, – sakė E. Brajinskienė.
Artimoje E. Brajinskienės aplinkoje yra žmonių, kurie emigravo ir į Lietuvą grįš gyventi tik tada, kai užsidirbs užsienietišką pensiją.
E. Brajinskienė primena, kad šių laikų emigracija – ne pirmoji Lietuvos istorijoje.
„Juk kiek žmonių bėgo nuo sovietinės santvarkos, vargo, badavo, sunkiai dirbo, kol užsidirbo gerą gyvenimą, o numirti ir pasilaidoti nori Lietuvoje“, – sako E. Brajinskienė.
Jono TAMULIO nuotr.
DAINOS: Emilija Brajinskienė net ir išsiskirsčius ansambliui tiksliai žino, kad ir toliau dainuos.
TURTAI: Emilija Brajinskienė per gyvenimą surinko tomus tautosakos, kuri yra labai vertinga etnografams.
SPRENDIMAS: Emilija Brajinskienė, 36–erius metus vadovavusi etnografiniam ansambliui „Šeduva“, nutarė užpūsti tą aukurą.
VEIKLA IR APDOVANOJIMAI
Emilija Brajinskienė 1949–1952 metais studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1952–1954 metais Šiupylių (Šiaulių r.) septynmetės mokyklos mokytoja, 1954–1958 metais – Šeduvos vidurinės mokyklos mokytoja, o 1958–1966 metais – kultūros namų direktorė, 1970–1986 metais – Šeduvos kultūros namų direktorė, 1986–1989 metais – Raudondvario kultūros namų direktorė. Nuo 1978 metų etnografinio ansamblio „Šeduva“ įkūrėja ir vadovė, sukūrė ir vadovavo vaikų ir jaunimo etnografiniams ansambliams „Vieversėliai“, „Žvirbliukai“. Futbolo ir krepšinio populiarintoja, Šeduvos kultūros namų futbolo komandos „Vienybė“ (1973) organizatorė.
Nuo 1978 m. renka tautosaką: surinko apie 1000 Šeduvos krašto dainų, išleistos aštuonios šeduvietiškų dainų kompaktinės plokštelės, daug dainų įrašyta Lietuvos radijuje, televizijoje, Lietuvos liaudies kultūros centre. Sukurti Lietuvos televizijos filmai „Šeduvių vestuvės“, „Šeduvių sekminės“, „Šeduvių krikštynos“, Aukštaitijos televizijos filmas „Šeduva“, išleista tautosakos knyga šeduvių tarme „Tetervins subilda“.
1998 metais apdovanota Kultūros ministerijos diplomu ir premija „Už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą“. 2004 metais apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, Radviliškio rajono savivaldybės diplomu ir angelo statulėle „Gerumo šviesa“. Radviliškio rajono kultūros darbuotojų konkurse nominuota Metų etnografe (2004).
