Naujausios
SENOSIOS ŠIAULIŲ MIESTO GATVĖS
Ilgiausia Šiaulių gatvė (2)
„Šiaulių kraštas“ tęsia pasakojimą apie Tilžės gatvę. Antroji dalis — apie atkarpą, einančią į Rygos pusę. Kaizerinės Vokietijos metais ši dalis vadinta Mintaujos, vėliau, iki 1924 metų, — Joniškio gatve.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Vyko intensyvi prekyba
Istorikė Roma Baristaitė sako, kad antroji Tilžės gatvės atkarpa buvo ne mažiau judri nei besidriekianti į Tilžės pusę.
Gatvėje vyko prekyba elektros prekėmis, siuvimo mašinomis, kolonialinėmis prekėmis, juvelyriniais dirbiniais, statybos ir technikos reikmenimis, maistu, buvo galima įsigyti „AVON“ firmos automobilių ir motociklų dalių.
Prie tuometinės turgavietės B. Stankus krautuvėje parduodavo dešras ir mėsą. Netoli pašto buvo ir Šiaulių muzikos centras, vienintelis specialus įvairių rūšių muzikos instrumentų ir jų dalių sandėlis mieste.
Šioje atkarpoje buvo įsikūrusi mieste gerai žinoma Petro Šuto ginklų ir galanterijos krautuvė, kurioje buvo gausus įvairių firmų šaunamų ginklų pasirinkimas, pirkėjai galėjo įsigyti galanterijos, bažnytinių reikmenų ir įvairių priedų uniformoms.
Gatvėje dirbo siuvyklos, dirbtuvės, restoranai, kepyklos, žaliavų supirktuvės.
Knygynas ir bankas
Kampiniame Vilniaus ir Tilžės gatvių kampe 1933 metais įsikūrė spaudos fondo knygynas. Jame buvo galima įsigyti naujausių lietuviškų ir užsienio leidinių, užsisakyti „Lietuvišką enciklopediją“.
Pastate yra veikęs ir Šiaulių smulkaus kredito bankas, 1937 metais turėjęs 666 narius. Bankas teikė paskolas ir priėmė indėlius, mokėdamas 5 procentų metines ir 4 procentų pusmečio palūkanas.
Nauji teatro rūmai
Šiaulių dramos teatro kolektyvas dabartiniuose rūmuose įsikūrė 1941 metais. Teatrą statė akcinė bendrovė „Pastogė“. Darbų vykdytoju, akcininku ir pirmuoju teatro direktoriumi buvo Antanas Ulpis.
1944 metais, traukdamiesi iš miesto, vokiečiai pastatą padegė. Rūmai buvo greit atstatyti ir 1945 metais kovo 28 dieną šiauliečiai pamatė pirmąją pokario premjerą — J. Grušo pjesę „Tėvas ir sūnus“.
Garsūs knygynai
Tilžės 159 (tarpukario numeracija — red. past.) veikė Felikso Maksvyčio „Žiedo“ knygynas, įsteigtas 1933 metais. “Žiedas“ ne tik parduodavo, bet ir leido knygas. Per 10 metų knygynas išleido per 420 tūkstančių egzempliorių įvairių knygų.
Tragedija knygyną ištiko 1948 metais, kai sovietų valdžia Salduvės kalne sudegino knygas, kalendorius, žodynus ir kitus retus leidinius.
Šalia „Žiedo“ knygyno po Pirmojo pasaulinio karo įsikūrė grįžusio iš Rygos Liudviko Jakavičiaus knygų ir kalendorių leidimo įmonė “Lietuvanis“, atidarytas knygynas “Lietuva“.
Per 1918— 1938 metus L. Jakavičius išleido 1 milijoną 237 tūkstančių egzempliorių spaudinių. Jis buvo stambiausias privatus leidėjas Lietuvoje.
Traukdamasis iš aktyvios veiklos, 1937 metais žymiausias Šiaulių knygynininkas perleido savo knygyną ir leidybines teises F. Maksvyčiui.
Karvelių kiemas
Šiaulių kolegijos bendrabučio vietoje tarpukariu buvo įsikūręs Karvelių užvažiuojamasis kiemas. Šiaurės Lietuvos valstiečiai čia apsistodavo ir pavalgydavo.
Kiemą nupirkus amerikiečiui Ramonui, Karvelių vardas išliko, nors ankstesni savininkai seniai nebegyveno Šiauliuose.
Paštas ir telegrafas
Pirmoji pašto kontora Šiauliuose įsteigta 1843 metais. 1865 metais jau veikė telegrafo stotis. Jos personalą sudarė tik viršininkas ir telegrafistas.
1890 metais miesto dūma leido statyti telefono stulpus pirkliui O. Kaganui, norinčiam nutiesti telefono ryšį tarp savo namų (prie turgaus aikštės) ir jo ratų tepalo įmonės prie geležinkelio stoties.
Tais metais buvo duotas ir leidimas telefono linijai Gubernija— Ginkūnai N. Zubovui ir pirkliui L. Gocui. Tai buvo vietinis telefonas. Tik 1911 metais ėmė veikti telefono stotis, turėjusi 63 abonentus.
Šiaulių paštininkai nuo 1920 metų pradėjo burtis į kultūrinę draugiją „Žinia“, kuri organizavo paskaitas, vaidinimus, sporto varžybas, įkūrė biblioteką, užsiėmė labdara.
Šiaulių centrinės ryšių įstaigos paštas, telefonas ir telegrafas veikė dviejų aukštų mūriniame name miesto centre, kol 1940 metais pašto darbuotojai persikėlė į naujuosius pašto rūmus Aušros alėjoje. Ilgamečiu pašto įstaigų vadovu buvo Petras Naidionovas.
Senasis paštas nugriautas sovietmečiu, statant dabartinį Tilžės 170 pastatą.
Planuota statyti pirtį
Tarpukariu prie Tilžės ir Gluosnių gatvės buvo planuojama pastatyti modernią pirtį. Atlikti parengiamieji grunto tyrimo, vandens paieškų darbai, pasirūpinta kreditais.
Planus nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Dabar čia stovi daugiaaukščiai gyvenamieji namai.
Brolių Nurokų fabrikas
Miesto pakraštyje, kur dabar stovi laisvalaikio ir prekybos centras „Tilžė“, 1898 metais buvo įkurtas brolių Nurokų odų fabrikas, antrasis pagal dydį mieste. Šio fabriko pastatas tebėra prekybos centro viduje.
Fabrike buvo gaminami padai bei vidpadžiai batams, juchto bei chromo odos. Nurokų fabriko gaminiai nė kiek nenusileido Ch. Frenkelio fabriko odų apdirbimo kokybei.
1930 metais metinė fabriko apyvarta siekė 4 milijonus litų, jame dirbo apie 100 darbininkų. Bet Nurokų fabriką palietė ketvirto dešimtečio ekonominė krizė. 1940 metų pradžioje sunkiai besiverčiantį fabriką nupirko monopolinis susivienijimas „Maistas“.
Sovietmečiu ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę, čia veikė odos perdirbimo gamykla „Šiaulių stumbras“.
Brolių Nurokų odų fabriko neužimtose patalpose 1926 metais buvo įkurtas A. Sorenseno skardinių dėžučių ir konservų fabrikas. Jame buvo gaminamos dėžutės konservams ir konservai iš mėsos, žuvies ir daržovių.
Senosios liuteronų kapinės
Prie rytinio Talkšos ežero kranto esantis kalnelis vadinamas Vingaudo— Šaulio kalneliu.
Manoma, kad šis pailgas žvyro liežuvis buvo supiltas ledynmečiu. Vieta buvo strategiškai patogi, todėl čia galėjo įsikurti dabartinio miesto pirmoji gyvenvietė. Bet kalnelis nėra tyrinėtas.
LDK rūmų iždininkui, ekonomijų administratoriui A. Tyzenhauzui kuriant manufaktūras Šiauliuose ir pasikvietus specialistus iš Rygos, Silezijos, Vakarų Europos, XVIII amžiaus pabaigoje ant kalnelio įkurtos liuteronų kapinaitės.
Šiose kapinėse buvo laidojami latviai, vokiečiai, o kalnelio papėdėje — savižudžiai, nekrikštai.
Tarpukariu į kitoje kalniuko pusėje latvių parapijos lėšomis statytą namą atsikėlė gyventi latvis Rovė, kuris buvo kapinių prižiūrėtojas ir šventikas. Be Rovės sutikimo niekas į kapus neįeidavo. Prižiūrėtojo iniciatyva buvo nukastas griovys, užtverta tvora. Rovė prie kapinių gyveno iki sovietų okupacijos.
Oficialiai paskutinis palaidojimas šiose kapinėse užfiksuotas prieš Antrąjį pasaulinį karą. Karo metais į šalia iškastus griovius laidoti vokiečių belaisviai.
GATVĖ: Joniškio plentas — dabartinė Tilžės gatvė nuo šiaurės pusės Katedros link.
TEATRAS: Šiaulių dramos teatras dabartinėje vietoje įsikūrė 1941 metais.
KALNELIS: Liuteronų kapinaitės ant kalnelio buvo įkurtose XVIII amžiaus pabaigoje.
FABRIKAS 2: Brolių Nurokų fabriko pastatas prieš „Tilžės“ prekybos centro statybą. Fotografuota 2007 metais.
FABRIKAS 3: Integruotame į prekybos centrą brolių Nurokų fabriko pastate veikė restoranas.
Jono TAMULIO nuotr.
FABRIKAS 1: Brolių Nurokų fabrikas Pirmojo pasaulinio karo metais.
PAŠTAS: Senasis pašto pastatas carinės Rusijos laikmečiu. Nugriautas statant Tilžės 170 pastatą.
Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus fondų
