Naujausios
SENOSIOS ŠIAULIŲ MIESTO GATVĖS
Ilgiausia miesto gatvė (1)
Dabartinė Tilžės gatvė Pirmojo pasaulinio karo metais buvo padalinta į dvi atkarpas: į Rygos pusę driekėsi Mintaujos, į Tilžės — Tilžės gatvė. Po karo padalijimas kurį laiką išliko, tik gatvės jau vadinosi Joniškio ir Tilžės. Pirmasis pasakojimas — apie Tilžės atkarpą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Driekiasi 11 kilometrų
Tilžės gatvė — ilgiausia mieste, jos trasa tęsiasi nuo Ginkūnų gyvenvietės iki Lieporių mikrorajono ir siekia apie 11 kilometrų.
Pasak istorikės Romos Baristaitės, XIX amžiaus viduryje tiestas Rygos— Tilžės plentas kirto Šiaulių miesto centrinę ašį, suformuotą dar 1783 metų plane. Taip miesto centre buvo suformuotos dvi statmenos viena kitai gatvės, kurias sudarė dabartinė Vilniaus gatvė ir Rygos— Tilžės plento atkarpa. Pastaroji buvo pavadinta Šoseinaja ulica (Plento gatvė). 1852 metų miesto plane jau užfiksuota Tauragenskaja ulica (Tauragės gatvė).
1867 metais, prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios iškilus cerkvei, gatvė pavadinta Sobornaja ulica (Soboro gatvė). Šis pavadinimas naudotas iki Pirmojo pasaulinio karo.
Gatvė miesto teritorijoje nebuvo ilga, bet vokiečiai nuo centrinės sankryžos padalijo ją į dvi dalis: į Rygos pusę ėjo Mitauer Strasse (Mintaujos gatvė), į Tilžės pusę — Tilsiter Strasse (Tilžės gatvė). Pasibaigus karui, gatvė liko padalina į dvi dalis, tik vadinosi Joniškio bei Tilžės.
1924 metais gatvė vėl tapo vientisa ir gavo Tilžės pavadinimą. Ji vis ilgėjo, keitėsi ir pavadinimai. Po Antrojo pasaulinio karo vadinta Tarybų, kiek vėliau — Lenino vardu, galiausiai grąžintas Tilžės pavadinimas.
1962 metais per geležinkelio pervažą, kertant šią gatvę, buvo pastatytas viadukas.
Gatvės įvairovė
Tilžės gatvė buvo ir kelias, jungęs Rygą su Karaliaučiumi, tad joje įvairiais laikotarpiais veikė ne vienas restoranas, viešbutis, parduotuvė, dirbtuvės. Čia savo atstovybę turėjo „Ford“ automobilių gamykla, degalų buvo galima įsipilti benzino automate “Shell“.
Tilžės gatvės 116 numeriu pažymėtame mediniame name (tarpukarinė numeracija — red. past.), priklausiusiame prekybininkui S. Chlebinskiui, 1936 metais įsikūrė autobusų stotis.
Dirbo ir įmonės: vilnų ir vatos karšykla „Lietuvat“, chemijos fabrikas “Milka“, tekstilės fabrikas “Globus“, duonos kepykla “Banga“, muilo ir parfumerijos fabrikas “Neptūnas“.
Dirbtuves buvo įsteigę skulptorius Jonas Mrozinskis, senosiose kapinėse sukūręs pagrindinį paminklą už nepriklausomybę žuvusiems Lietuvos kariams, ir menininkas Vladas Čižauskas.
Dabartinio „Tomo“ kavinės pastato senojoje dalyje veikė Pinchaus Rogalino odos fabrikas, įsteigtas 1894 metais. Fabrikui 1913 metais sudegus, dėl gaisro buvo apkaltintas pats savininkas. Prisiekusiųjų teismas Rogaliną dėl nepakankamų kaltės įrodymų išteisino. Bet prokuratūra iškėlė bylą dėl teismo papirkimo. Ją baigti sutrukdė prasidėjęs karas.
Tarpukariu šiame pastate yra veikęs akcinės bendrovės „Progresas“ odų fabrikas.
Senojoje dabartinės „Baltik vairo“ gamyklos dalyje (pastatas nugriautas prieš keletą metų) 1919 metais buvo įsteigtas brolių Choronžickių odos apdirbimo fabrikas, kuris, neprisitaikęs prie laikmečio sąlygų, 1927 metais bankrutavo. Tarpukariu čia veikė ir Kaco Jankelio vinių, vielos, šratų fabrikas.
Šalia fabriko buvo įrengtas „Makabi“ klubo stadionas. Viena iš seniausių sporto organizacijų mieste — žydų sporto ir gimnastikos sąjungos “Makabi“ Šiaulių skyrius — buvo įsteigta 1921 metais.
Seniausias saldainių fabrikas
1913 metais „Rūtos“ saldainių fabriką įsteigė A. Gricevičiaus, kuris patirties buvo įgavęs dirbdamas šokolado ir saldainių fabrike Vilniuje. Miesto centre jis nusipirko didelį sklypą su sodu bei namu, kuriame ir įsteigė saldainių dirbtuvę. Gamyklą įkūrė turėdamas tik 5 darbininkus. A. Gricevičius ir pats gamino saldainius, rūpinosi reklama.
Tarpukariu, fabrikui išaugus, metinė konditerijos gaminių gamyba siekė 50— 60 tonų, kurių vertė sudarė 150— 500 tūkstančių litų. Fabrike dirbo 160 darbuotojų, buvo gaminama net 300 pavadinimų saldainių.
Saldainių gamybai naudotos vietinės ir atsivežtinės žaliavos, o produkcija realizuota 3 parduotuvėse: viena veikė fabriko teritorijoje, dvi — Laisvės alėjoje Kaune. Gaminiai eksportuoti į JAV, Prancūziją, pelnė aukštų apdovanojimų ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse parodose užsienyje.
Šiaulietis poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras produkcijos reklamai net buvo sukūręs eilėraštį „Rūtos“:
Rūtų šakelės širdį ramina,
Saldžius saldainius rankos gamina.
Rūtų lapeliai yra žaliausi,
„Rūtos“ saldainiai yra skaniausi.
Dainos jaunimo meilę pasėjo...
„Rūta“ saldainiais jėgas auklėja.
Rūtų vainiką linksma nešioti,
„Rūta“ saldainius sveika vartoti.
„Rūtos“ fabrikas atlaikęs pasaulinę ekonominę krizę, didino gamybą. Nuo 1940 iki 1993 metų pabaigos fabrikas buvo tapęs valstybine įmone, o po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo senieji “Rūtos“ pastatai buvo grąžinti A. Gricevičiaus įpėdiniams.
Berniukų gimnazija
Gimnazijos steigimu Šiauliuose pradėta rūpintis 1838 metais. Buvo nupirkti du sklypai, o statybai panaudotos už maždaug 30 kilometrų stovėjusios apleistos Pašiaušės jėzuitų bažnyčios plytos.
1845 metais caro valdžia leido netoli Gardino buvusią Svisločės gimnaziją perkelti į Šiaulius. 1851 metais Šiaulių berniukų gimnazija (dabartinė J. Janonio gimnazija) buvo iškilmingai atidaryta. Ji buvo išlaikoma valstybės lėšomis ir mokinių mokesčiais. Dėl per didelio mokinių antplūdžio į šią gimnaziją buvo ribotas priėmimas.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse gimnazija pradeda veikti kaip lietuviška, bet, prasidėjus karui, iškelta į Rusijos gilumą.
1920 metais ji tampa Šiaulių valstybine gimnazija, po aštuonerių metų pavadinama Šiaulių valdžios berniukų gimnazija.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sudeginti gimnazijos rūmai buvo atstatyti po trejų metų. Gimnazija perorganizuota į vidurinę mokyklą, jai suteiktas J. Janonio vardas.
Knygynai ir kioskai
Šalia gimnazijos tarpukariu veikė net du knygynai: mokytojų profesinės sąjungos kooperatyvinis knygynas „Spaudos fondas“ ir knygynas— kioskas “Knyga“. Iš viso mieste buvo 14 spaudos kioskų.
Kioskas „Knyga“ stovėjo Tilžės-J. Ralio (ši gatvė užstatyta) gatvių kampe ir priklausė inžinieriui Ivanui Vladimirovui. Apyvarta klestintis kioskas lenkė rimčiausius miesto knygynus. I. Vladimirovas kioske buvo įsteigęs rusų emigrantų literatūros ir periodikos bei rusiškų leidinių agentūrą, čia buvo galima gauti vokiečių literatūros kūrinių, žurnalų.
L. Lipšicas atsiminimuose rašo, kad patikimi klientai galėdavę nusipirkti net užsienio pornografinės literatūros.
Vilniaus— Tilžės gatvių kampe, dabartinio „Gaidžio“ laikrodžio vietoje, stovėjo dviejų aukštų mūrinis namas, kuriame 1898— 1940 metais veikė žydų Brevdų knygynas. Knygos buvo ne tik parduodamos, bet ir superkamos. Iki Pirmojo pasaulinio karo Brevdai turėjo savo spaustuvę, kurioje spausdintas knygas, atvirukus parduodavo savo knygyne.
GATVĖ: Tilžės gatvė iki šiol yra išlikusi pagrindine miesto ašimi.
FABRIKAS: Dabartinio „Tomo“ kavinės pastato senojoje dalyje skirtingais laikotarpiais yra veikę Pinchaus Rogalino ir akcinės bendrovės “Progresas“ odų fabrikai.
SALDAINIAI: „Rūtos“ saldainių fabrikas veikia nuo 1913 metų.
REKONSTRUKCIJA: Tilžės gatvės dalis link viaduko buvo rekonstruota ir išplėsta 2005 metais.
Jono TAMULIO nuotr.
BANKAS: Buvęs Lietuvos komercijos banko Šiaulių skyrius veikė Tilžės gatvėje. Pastatas išlikęs, dabar čia — Šiaulių darbo birža.
GIMNAZIJA: Buvusi Berniukų, dabartinė J. Janonio gimnazija, XX amžiaus pradžioje.
KARAS: Degantys Šiauliai Pirmojo pasaulinio karo metais: dabartinė Tilžės gatvė nuo Vilniaus gatvę į pietų pusę.
Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus fondų
