
Naujausios
Įgulos kovojo su ugnimi ir karščiu
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (KOP) įgulos su sraigtasparniais Mi-8T skubėjo į pagalbą gesinti degančius Latvijos ir Švedijos miškus, durpynus. Staigūs nauji gaisro židiniai, pragariškas karštis ir nuoširdi vietinių pagalba – tokia buvo įgulų kasdienybė.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Skrido padėti
Lietuvos kariuomenės KOP sraigtasparniai Mi-8T Latvijai kovoti su ugnimi talkino nuo liepos 18 dienos. Švedijoje ugnį malšina nuo liepos 21 dienos.
KOP Aviacijos bazėje Šiauliuose prie žemėlapio stoja Latvijoje gaisrus gesinęs įgulos vadas kapitonas Kazimieras Lomanas, Švedijoje su ugnim kovojęs įgulos vadas kapitonas Rimantas Lidė ir įgulos gelbėtojas vyresnysis eilinis Saulius Rakauskas.
Dėl gaisrų R. Lidei ir S. Rakauskui teko paaukoti atostogas, K. Lomanui – suplanuotas pratybas Estijoje.
K. Lomanas pirštu beda į teritoriją tarp Talsų ir Stiklių, keliauja arčiau Estijos sienos – rodo Ramatą. Visur čia prasiautė ugnis.
R. Lidė žemėlapyje keliauja kone per pusę Švedijos. Įgula buvo dislokuota Vekšės (Växjö) bazėje.
Latvijai antroji lietuvių įgula talkino liepos 26–rugpjūčio 4 dienomis. Talsų ir Stiklių apylinkėse kartu su lietuviais ugnį malšino ir latviai, baltarusiai sraigtasparniais Mi-8MTV (Mi-17).
K. Lomano vadovaujamai įgulai priklausė antras lakūnas navigatorius kapitonas Rokas Pauliukaitis, borto technikas vyresnysis seržantas specialistas Vidmantas Zupka. Jau antrą kartą Latvijoje gaisrus malšinusį R. Pauliukaitį vėliau pakeitė kapitonas Robertas Kvedaras.
„Atskridę galvojome, gal porą dienų pagesinsime ir grįšime. Atrodo, jau ramu, bet ryte sužinai, kad kitur dega. Arba: skrendi kartą, antrą, nieko, o trečią kartą atsiranda atvira ugnis, vėjas įpučia“, – sako K. Lomanas.
K. Lomanas su įgula į Latviją atskrido, kai gaisras jau buvo aprimęs. Iš kolegų, gesinusių ugnį savaite anksčiau, išgirdo, kad vaizdas skyrėsi kaip diena ir naktis, dėl gaisro net buvo evakuotas Stiklių kaimas, esantis Puzės apygardoje.
Atskridus antrajai lietuvių įgulai, gyventojai jau buvo sugrąžinti, bet netrūko policijos, ugniagesių, intensyviai stebėtas judėjimas baiminantis, kad ugnis vėl neišplistų.
Lietuviai gesinti ugnies skraidė kiekvieną dieną. Kankino karštis: buvo sunku ne tik žmonėms, bet ir technikai, reikėjo įdėmiai stebėti, kad neperkaistų varikliai, nenukristų sraigtasparnio apsukos.
Nuo karščio šlapi tapdavo ir lakūnų kombinezonai: išlipę vyrai kiek apdžiūdavo ir vėl skrisdavo.
„Patirties ir praktikos tokie skrydžiai tikrai duoda“, – neabejoja K. Lomanas.
Lakūnas skaičiuoja: dvi valandos kurui užsipilti, dvi – skrydžiui ir beveik 20 išlietų vadinamųjų „bambių“ ("Bambi Bucket") – vandens kaušų. Buvo dienų, kai per dieną išliedavo apie šešiasdešimt kaušų. Vienu kartu pasemdavo ir išpildavo maždaug 2 tūkstančius litrų vandens.
Vietinių vaišės
K. Lomanas šypsodamasis pasakoja, kaip draugiškai lietuvius sutiko vietos gyventojai. „Vieną vakarą prekybose centre nusipirkome lengvai pavalgyti. Kitą dieną atvyko vyrukas ir atvežė du pilnus maišus maisto. Klausiame, iš kur nupirkai? O jis sako, kad parduotuvės personalas, kurioje buvome vakar, davė nemokamai! Kaip nemokamai?! Pasirodo, už tai, kad gesiname gaisrą!“
Vietinė degalinė vaišino kava. K. Lomanui iš pradžių net buvo sunku patikėti. Išgirdo tą patį atsakymą: už tai, kad gesinate.
Iš pradžių ugniagesiai nebuvo pasirūpinę geriamuoju vandeniu – jo atnešė vietiniai.
„Vietinis lakūnas, kuris mumis labai rūpinosi, sakė, kad tiek sraigtasparnių čia gyvenime nėra buvę“, – juokiasi K. Lomanas. Tad prisirinkdavo daug žiūrovų: mojuodavo, fotografuodavo, klausinėdavo, gal paskraidins? Vietiniams kartu buvo ir pramoga. Ypač didžiulis įspūdis – vaikams, į sraigtasparnius žiūrėjusiems didelėmis akimis.
Latvijoje ugnis siautė durpynuose, miškuose – viskas išdžiūvę, sudėtinga prieiti. Viename iš durpynų buvo kertami medžiai, kad galėtų privažiuoti sunkioji technika. Ir visi laukė, meldė lietaus.
„Talsų miestelyje sakė: Dievo užmirštas kraštas. Atrodė, jau debesys aplinkui vaikšto, bus lietaus, ryt bus gerai! Ten, kur stovėjo sraigtasparnis, nulijo, o kur gaisras – nė lašo!“ – pasakoja K. Lomanas.
Dėl sausros tik spėk suktis: išskrendant lietuviams baltarusiai jau buvo gavę žinių apie prasidedančius gaisrus savo šalyje, šeštadienį buvo užsidegęs miškas prie Ruklos. Nuo gaisro, sako K. Lomanas, niekas neapsaugotas. Ypač, kai tokie karščiai.
Vargas dėl vandens
Įgulos vadas kapitonas Rimantas Lidė, antras lakūnas kapitonas Valius Urbonas, kapitonas Vincas Chrapačas, vyresnysis eilinis Saulius Rakauskas gaisrus gesino Švedijoje. Į Šiaulius grįžo pirmadienį, rugpjūčio 6-ąją.
R. Lidės vadovaujama įgula budėdavo pagal iškvietimą, parengties laikas – 30 minučių.
„Keldavomės ketvirtą ryto, penktą jau būdavome aerodrome. Anksčiausiai išskridome be penkiolikos minučių šeštą valandą. Dar vėsu, ne taip karšta, dar gerai traukia sraigtasparnis“, – sako R. Lidė.
Lietuviai apsistojo Vekšės bazėje, jiems buvo parūpinta nakvynė, maistas. Iš pradžių Vekšėje stovėjo net šeši sraigtasparniai: lietuvių, trys vokiečių ir du austrų. Lietuviai buvo vieninteliai kariškiai. Vokiečiai, austrai atvyko su specialiai parengtais, palengvintais sraigtasparniais: jie keliauja gesinti gaisrų pagal iškvietimus po visą pasaulį.
Švedijoje koordinuojanti Civilinės saugos tarnyba nurodydavo gaisrų vietas bei kur turi skristi lietuviai, vokiečiai, austrai.
„Gauname užduotį, koordinates, žemėlapį, artimiausią aerodromą, kur būtų galima užsipilti kuro. Viską skaičiuoji: kiek iki taško, kad greitis būtų geras. Dūmus iš toli pamatai, ieškai aikštelės nusileisti, išsimeti „bambį“, skrendi, dairaisi vandens“, – apie gaisrų gesinimo operacijas pasakoja R. Lidė.
S. Rakauskas padėdavo įgulai pasikrauti, išsikrauti įrangą, stebėti, kad vanduo kristų kuo efektyviau, bei perimetrą aplink orlaivį, nes būdavo dirbama kartu su kitų šalių sraigtasparniais.
„Buvome pasirengę atlikti ir gelbėjimo darbus, evakuaciją, turėjome įrangą, ačiū Dievui, jos nereikėjo panaudoti“, – sako S. Rakauskas.
Iki gaisro vietos Švedijoje lietuviams tekdavo skristi ir dvi valandas. Diena praeidavo labai greit.
„Jei Lietuvoje miškai suskirstyti aiškiais kvadratais, ten to nėra, vien eglės ir pušys, vietovė akmenuota. Skrendi ir galvoji, kur aikštelė, negali nusileisti, akmenys. Švedams vėliau sakiau, kad pas mus kiekvienas didesnis akmuo turi savo vardą, o pas jus puntukai iš ežerų kyšo! Atrodo, ir žmonių nėra, vien miškai, viena kita trobelė – kaip robinzonų. Galiausiai randi kokį ūkininką, ganykloje ir nutūpi“, – pasakoja R. Lidė.
Nors ežerų Švedijoje daug, dauguma jų seklūs. „Bambis“ nukrisdavo ant šono ir neprisisemdavo. Pasak R. Lidės, vokiečiai semdami į akmenis suplėšė ne vieną savo „bambį“.
Kai pasisekdavo rasti tinkamą ežerą, įgula sukdavo tą patį ratą – „važiuodavo karusele“.
R. Lidės įgula dalyvavo gesinant aštuonis gaisrus. Vieną itin didelį gaisrą gesino dvi dienas.
Vargino kaitra
Dėl kaitros ir sausros Švedijoje sugriežtintos saugos taisyklės, neleidžiama kepti kepsnių net ir specialiai įrengtose laužavietėse.
„Didžiausias iššūkis buvo karštis. Įsivaizdavau, kad Švedijoje bus vėsiau, buvau net šiltesnius rūbus įsidėjęs. Nuvažiavęs pamačiau, kad ten dar karščiau nei Lietuvoje“, – juokiasi S. Rakauskas.
Kasdien kepino 28–32 laipsnių kaitra. Žolė, R. Lidės akimis, Lietuvoje žalia, o Švedijoje aerodromas toks geltonas, kaip Ispanijoje po vasaros.
Rytais pasitarimuose gaisrų vietas įgula matydavo žemėlapyje – jos būdavo labai skirtingose vietose. Atkreipė dėmesį, kad dažnai miškas degdavo prie aukštos įtampos laidų.
„Saulė dieną svilina, miškas tarsi nei iš šio, nei iš to užsidega. Kai sraigtasparnis užskrenda virš ugnies, karšta tampa ir kabinoje. Iš pradžių skrendi nedrąsiai, tik kampuką užkabini. Kai pamatai, kad viskas gerai, lendi giliau. Užpiltas vanduo sučirškia kaip akmenys pirtelėje – žinoma, negirdime, bet taip įsivaizdavome“, – šypsosi R. Lidė.
Spygliuočiai ypač degūs, ugnis šokdavo akimirksniu. Medis sudegdavo kaip degtukas, išmesdamas juodą dūmą.
Iš viršaus buvo matyti Švedijos gaisrininkų išvedžiotos gesinimo žarnos, bet giliau link gaisravietės jie neidavo. „Geriau žiūrėti, kaip dirbame“, – juokiasi lakūnas.
Dar viena Lietuvos įgula Švedijoje budi iki rugpjūčio 13 dienos.
Sauliaus RAKAUSKO nuotr.
Vandens pliūpsnis ant degančių Švedijos miškų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Įgulos vadas kapitonas Kazimieras Lomanas (centre) gaisrus gesino Latvijoje, įgulos vadas kapitonas Rimantas Lidė (dešinėje) ir gelbėtojas vyresnysis eilinis Saulius Rakauskas – Švedijoje.
Įgulos vadas kapitonas Kazimieras Lomanas sako, kad dėl karščio buvo sunku ne tik žmonėms, bet ir technikai.
Asmeninės nuotr.
Sraigtasparnis, pasisėmęs vandens, skubėdavo į gaisro vietą Latvijoje.
Virš Latvijos miškų – ne rūkas, o gaisro dūmai.
Sauliaus RAKAUSKO nuotr.
Įgulos gelbėtojas vyresnysis eilinis Saulius Rakauskas Švedijoje, prie sraigtasparnio Mi-8T.
Degantys Švedijos miškai.