Naujausios
Balto namo istorija
Voveriškių gatvėje prie Vijolės upės I. Žagrakalienė gyvena nuo vaikystės. Nors vaizdas pro langą per dešimtmečius pasikeitė, prisiminimuose viskas tebėra ryšku ir gyva. Maždaug 1961–1963 metai. Vijolės upė, vaiko akimis, ilgas lieptas. Su mama perėjusios per tiltą užsuka į sodą. Didžiulį, gražų, sutvarkytą. Jo viduryje telkšo tvenkinys.
Sodo apsuptame baltame name gyveno senyva Ališauskų šeima. Prisiminimuose ir namas, ir jo gyventojai I. Žagrakalienei atrodo tarsi iš pasakos. Aukštas, žilstelėjusiais plaukais, truputį pakumpęs ramaus būdo vyriškis ir skruzdėlytė moterytė – visą laiką su prijuoste, nuolat bėganti ir palaikanti tobulą tvarką.
Šiedu žmonės sugyveno penketą sūnų. Keturi dingo arba žuvo karo žiaurumuose. Vieno iš sūnų gyvenimą ištaškė sprogmuo savoje sodyboje, šalia tvenkinio. Maždaug toje vietoje buvo supiltas kapelis, labiau simbolinis, nes sprogmuo iš kūno paliko nedaug. I. Žagrakalienė ir dabar atsimena gražią metalinę tvorelę, nedidelį kryžių su pritvirtintu sūnaus portretu. Iki šiol šią vietą mena senas ąžuolas. Tvenkinio irgi seniai nėra nė ženklo: jo gyvavimas pasibaigė, kai Vijolės upė virto kanalu.
Keliukas pas Ališauskus vedė iš Tilžės gatvės. Įėjimą į sodą žymėjo labai gražūs metaliniai vartai. Sodu, tarsi didžiule alėja, abidvi su mama ateidavo prie baltojo namo.
„Man tas namelis išlikęs kaip idealių, prašmatnių baldų namai. Įeini į namus ir kažkas nerealaus. Mano dvylika metų vyresnė sesuo labai daug skaitydavo, jai tai buvo knygų namai – buvo labai daug knygų. Kaimynas, tuomet paauglys, su tėvu pas Ališauską eidavo klausytis „Amerikos balso“. Jis sakydavo: „Man tai – slyvų namai, nes ateini ir labai kvepia slyvomis.“
I. Žagrakalienės atmintyje iškyla dar vienas praeities epizodas. Nežinia, kelinti tai buvo metai, bet, dirbdamas Dviračių gamykloje, Vasario 16 dieną Ališauskas iškėlė vėliavą. Už tai buvo išvežtas į psichoneurologinį dispanserį. Grįžo pasikeitęs.
„Tėvelis sakydavo, nebe tas žmogus, – prisimena šiaulietė. – Iki ligos buvo labai sumanus.“
I. Žagrakalienė prisimena, kad Ališauskus ne kartą norėta iškeldinti, virš sodybos nutiesti aukštos įtampos laidai, bet namo gyventojai laikėsi savo: čia pabaigs gyvenimą.
Laikas ėjo. Paskutinysis Ališauskų sūnus, grįžęs iš armijos, parsivežė būsimą nuotaką – kazachę. Po vestuvių jaunavedžiai greit išvažiavo į žmonos tėvynę. Netrukus mirė mama Ališauskienė.
Mirus Ališauskienei, mirė ir Ališauskas. Greit pasiekė žinia, kad Kazachstane mirė ir paskutinysis sūnus. Kalendoriai skaičiavo maždaug 1970 metus.
„Mirus Ališauskui, gyvenimas pradėjo menkti. Tas grožis, Ališauskų pasakų pasaulis, tapo bešeimininkis. Sutrumpėjo sodas, pravestos šiluminės trasos, kita infrastruktūra. Trukdė aukšti medžiai – negrabiai apkirto. Į namelį pradėjo įleisti socialiai pažeistus žmones“, – sako I. Žagrakalienė. Toks namelis ir stovėjo iki šių metų vasaros pabaigos.
Prieš gerą mėnesį Žagrakaliai išgirdo garsų spragsėjimą: senąjį namą laižė liepsnos.
„Iš didelio rūpesčio, grožio, sutvarkymo neliko nieko, visas gėris užsidėjo istorijos sluoksniu ir pasibaigė“, – sako I. Žagrakalienė. Ir kelia klausimą: ar reikalinga pagarba praėjusiam gyvenimui?
Šiemet I. Žagrakalienė iš istorikės profesorės Ritos Reginos Trimonienės sužinojo itin įdomų faktą: čia buvęs Zubovų palivarkas, o baltasis namelis – administratoriaus sodyba.
Idėja miestui
I. Žagrakalienė kviečia pasivaikščioti prie kanalu paverstos upės, kuri pamažu vėl graužia vagą.
„Čia galėtų būti Vijolės sodas. Galbūt galima atgaivinti upę. Nejaugi brangu bent vandenvardį pristatyti prie Tilžės gatvės, turime vandens gyslas ir visiškai negerbiame“, – svarsto I. Žagrakalienė.
Pačių Voveriškių gatvės gyventojų tvarkomą žaliąją zoną veikli moteris išbandė prasidėjus karantinui ir uždarius viešo naudojimo erdves – pakvietė projekto „Kelio žvaigždė“ mokymų ciklo „Pasiruošk kūrybinei savanorystei“ dalyvius. Vesdavo seminarus, tapė. Taip išaugo sumanymas visiškai sutvarkyti teritoriją ir pritaikyti ją kūrybinėms edukacijoms bei meninei raiškai.
Šiaulietė dalyvavo Šiaulių miesto savivaldybės skelbtame idėjų konkurse. Pasiūlė sutvarkyti senosios miesto dalies Žaliūkių mikrorajono pietinio pakraščio dalį nuo Vijolės upės prieigų su krantinėmis (nuo perėjos iki perėjos), žaliąją zoną gyvenamųjų namų link pritaikyti kūrybinių veiklų edukacijoms bei meninių objektų ekspozicijoms gamtoje. Nors pasiūlymas surinko beveik 800 balsų, bet nugalėtoju netapo.
I. Žagrakalienė ne kartą kreipėsi į Savivaldybę, bendravo su miesto vadovais, bet sumanymas nepajudėjo iš vietos: tik jaučiasi siuntinėjama nuo Ainošiaus pas Kaipošių. Visgi rankų nenuleidžia. Turi viziją, tarėsi su ne vienu architektu.
Siūlomoje tvarkyti teritorijoje prieš šešis dešimtmečius buvo pastatytos dvi vandens perpumpavimo stotelės, teritorija apsodinta įvairiais medžiais ir aptverta tvora, po žeme nutiestos pralaidos į pagilintą ir paverstą kanalu Vijolės upę, išvedžiotas komunikacijų tinklas, abiejose Vijolės upės pusėse nutiestos aukštos elektros įtampos linijos.
Pradžiai, svarsto I. Žagrakalienė, reikėtų pašalinti kelmus, menkaverčius, kenkėjiškus augalus, nes prisiveisė ir Sasnovskio barščių, išlyginti pievą. O tuomet idėjos plėtotųsi padedant menininkams.
I. Žagrakalienė prisimena, kad šia erdve labai džiaugdavosi šviesaus atminimo dailininkė Vita Žabarauskaitė. Todėl Vijolės sode galėtų atsirasti akcentas, skirtas dailininkei. I. Žagrakalienė bendravo su skulptoriumi Kaziu Bimba: jo idėja – po eglėmis sukurti metalo konstrukciją, skirtą Vitai. Sutvarkytoje erdvėje galėtų vykti plenerai.
Prie upės, sako I. Žagrakalienė, galėtų būti promenada pasivaikščiojimams. Ir dabar šią vietą yra pamėgę šunų augintojai.
Viziją I. Žagrakalienė vadina „5 E mieste“: estetiška, edukacinė, ekspozicinė, etiška ir ekologiška erdvė.
