Naujausios
GRYBŲ SEZONAS (2)
Į pintinę gali keliauti šimtai grybų rūšių
Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto lektorė daktarė Rita Mikaliūnaitė apie grybų karalystę galėtų kalbėti valandų valandas. Pasak mikologės, Lietuvoje auga apie 400 valgomų grybų rūšių, iš kurių į krepšį grybautojai paprastai įsideda tik apie 30.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Nuo pavasario iki šalnų
Lietuviški grybai, pasak R. Mikaliūnaitės, pagal dygimo laiką skirstomi į pavasarinius, vasaros ir rudens sezono, kuris prasideda rugpjūčio mėnesį.
Pirmieji pavasario grybai — briedžiukai ir bobausiai — dygsta gegužę. Briedžiukai auga Burbiškių dvaro parke (Radviliškio rajonas), tulpių žydėjimo metu jų galima aptikti beržynėlyje. Sudžiovinti išskiria malonų grybų skonį. Juos ruošiant, reikėtų porą kartų nuvirinti.
Šiemet pirmieji rudens grybai buvo pradėję dygti liepos mėnesį — greičiausiai dėl drėgno birželio. Bet jei vasaros viduryje vyrauja sausas periodas, grybai sustoja dygę.
Paskutiniai grybai renkami iki šalnų. Vėlai rudenį pjaunamos žaliuokės, kitaip vadinamos žalsvaisiais baltikais. Šalnų nebijo šalninė guotė.
Lietuvoje auga apie 400 valgomų grybų rūšių, maistui tinkamos yra apie 100— 120 rūšių. Kitos rūšys menkavertės, nes jų vaiskrūmiai itin smulkūs, retai randami arba auga mažais kiekiais. Įprastai Lietuvoje žmonės renka tik apie 30 rūšių — labai mažą kiekį grybų karalystės įvairovėje.
R. Mikaliūnaitė mano, kad žmones stabdo baimė apsinuodyti. Nes pagrindinio patarimo — rinkti tik tuos grybus, kuriuos grybautojas pažįsta — reikia laikytis.
Jei kyla bent menkiausia abejonė, grybo į krepšį nedėti. Arba turėti atskirą krepšį nepažįstamiems grybams, kurių rūšį bus galima pasitikslinti namuose, atsivertus žinyną. R. Mikaliūnaitė pataria įsigyti būtent lietuvių autorių žinynus, nes juose susistemintos žinios apie Lietuvoje augančias rūšis.
Mikologė pastebi, kad kartais žmonės spardo maistiniu požiūriu naudingus grybus: įvairių rūšių pievagrybius, guotes, gudukus, piengrybius, baltikus (tik reikia atkreipti dėmesį į nevalgomas ir nuodingas rūšis).
Mirtinai nuodingi
Lietuvoje auga 12 musmirių rūšių, iš jų 7 yra nuodingos, o dvi — mirtinai nuodingos. Itin pavojinga žalsvoji musmirė, kurioje nustatyta net 16 nuodingųjų medžiagų. Šią musmirę galimą atskirti iš žalios, pilkai ar gelsvai žalios, kepurėlės, jos išnara nesuaugusi su kotu. Vien 50 gramų žalsvosios musmirės pakanka, kad žmogų ištiktų mirtis.
Mirtinai nuodinga ir smailiakepurė musmirė, joje išskirtos 6 nuodingos medžiagos. Atidesni turi būti tie, kurie renka ūmėdes, kad jų nesumaišytų su musmirėmis.
Labai pavojingas ir nuodingasis nausėdis, eglinė kūgiabudė, rausvėjančioji plaušabudė, aršioji ir nuodingoji tauriabudės. Puode užtenka 2— 3 tokių grybų, kurie būtų pragaištingi visai šeimai.
Apsinuodijimo požymiai gali pasirodyti tik po dviejų parų, kai nuodai būna pakenkę kepenų, smegenų ląstelėms.
Jei stipriai pykina, vemiama, prasideda traukuliai, spazmai, jokiu būdu nedelsti ir kreiptis į medikus. Specialistų pagalbos prašyti, net ir kilus nedideliam įtarimui dėl apsinuodijimo — kad nebūtų per vėlu.
Įdomu, tai, kad viena iš musmirių — karališkoji — yra delikatesinis grybas. Ji aptinkama Prancūzijoje, Lietuvoje neauga. O nuodingas grybas yra ir baravykų karalystėje — šetoninis baravykas. Jis aptinkamas tik Vilniaus apylinkėse.
Įdomus grybas — mėšlagrybis, kuris, pavartotas su alkoholiu, kuriam laikui sukelia alergiją svaigalams. Anksčiau taip moterys vyrus bandydavo atpratinti nuo gėrimo.
Grybai — ilgaamžiai
Pasak R. Mikaliūnaitės, Šiaulių miškai yra grybingi. Tik kuo arčiau miesto, tuo grybai labiau išrinkti.
Mikologė nerekomenduoja rinkti grybų arti kelių ir augančių mieste, nes grybai linkę kaupti sunkiuosius metalus. Bet kasdienybė tokia: žmonės mieste turi daržus, tad renka ir grybus.
R. Mikaliūnaitė mokslinėje literatūroje nėra aptikusi žinių, kad grybus įtakoja mėnulio fazės. Grybauti ji pataria pirmoje dienos pusėje, nes grybai greitai augai ir vakarop gali būti labiau sukirmiję.
Grybai yra ilgaamžiai. Pasak mikologės, Vokietijoje buvo atliktas tyrimas: paimti grybų DNR iš skirtingų miško pakraščių. Nustatyta, kad tas pats grybas paplitęs per visą mišką, o jo amžius — 500 metų.
Bet jei pakinta miško sudėtis, atsiranda kirtavietės, medžius išnaikina kenkėjai, tam tikra rūšis grybų gali ir išnykti.
Grybai sugyvena su sumedėjusių ir kai kurių žolinių augalų šaknimis, tad jų ieškome po tam tikrais medžiais. Beržynuose renkame raudonikius, spygliuočius mėgsta kazlėkai, baravykai. Jaunuose miškuose vyrauja lakštiniai grybai. Kirtimuose galima aptikti baravykų, lepšiukų, gudukų. Lepšiai mėgsta ir pelkes. Musmirės mėgsta eglynus.
Grybai auga guotais, todėl radus vieną, reikia ieškoti aplinkui.
Patarimai grybaujant
Grybaujant negalima knisti samanų, ardyti miško paklotės. Grybus nupjauti prie pat žemės arba atsargiai nupjauti, tik nelaužti.
Nerinkti peraugusių, pažaliavusių, papelijusių, pašalusių grybų. Nerekomenduojama grybų rinkti į sandarią talpą: grybai turi daug vandens, todėl tokioje taroje greičiau sukaista, kirmija. Geriausiai dėti į plastmasines ir medines pintines.
R. Mikaliūnaitė pataria: jei turite sodybą ir joje augančių medžių, nemeskite nuvalytų grybų į šiukšliadėžę, o išpilkite po medžiais. Pievagrybių skyriaus grybai evoliucijos metu labai prisitaikė ir produkuoja daug sporų. Gali būti, kad turėsite savo grybų — sriubai.
MIKOLOGĖS PATARIMAI
Grybai vertingi dėl maistinių medžiagų, bet jie — sunkiai virškinami. Todėl reiktų vengti valgyti vėlai vakare ar didelį kiekį, jei žmogus turi skrandžio problemų.
Kai kurie grybai turi karčiųjų medžiagų, kurias galima pašalinti verdant.
Grybai ir džiovinami, ir verdami. R. Mikaliūnaitė pataria nuvirtus grybus pasidėti į šaldiklį. Žiemą bus galima skanauti šviežiais grybais, o marinuoti grybai dažniau linkę pagesti.
„Nėra ko lyginti skonio ir aromato pievagrybio, pirkto parduotuvėje, ir miške rinkto. Tik svarbu šaldiklio neatšildyti“, — pataria mikologė.
R. Mikaliūnaitė mėgsta mėsos patiekalus, įdarytus grybais, grybų padažus. Ragavo baravykų, konservuotų savo sultyse: skonis buvo įstabus, bet recepto nepavyko sužinoti. Vaikystėje valgydavo sūdytus grybus. Pačios skaniausios mikologei — keptos ruduokės. Jų net nereikia apvirti — pakanka kepurėles apkepti su sviestu.
BAIMĖ: Mikologė Rita Mikaliūnaitė mano, kad žmonės apsiriboja tik keliomis dešimtis rūšių valgomų grybų dėl baimės apsinuodyti. Jei abejojama — geriau grybo į krepšį nedėti arba pasiieškoti informacijos žinyne.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SUSIPAŽINKIME
GUOTĖ: Šalininė guotė — labai skani šviežia ir verta grybautojų dėmesio. Dažna. Auga viena netoli kitos, bet dažnai nemažomis grupėmis pušynuose. Auga vėlai rudenį, dažnai po šalnų. Suaugę vaisiakūniai rudai geltoni.
BALTEKLĖ: Pavasarinė balteklė — dar vadinama avižėle, jurgiaguote, greitgrybiu. Valgoma šviežia, sūdyta, džiovinta. Dažna, jos savybėmis domisi medikai. Vienas vertingesnių pavasarinių valgomų grybų.
PIEVAGRYBIS: Valgomasis pievagrybis — vertingas, valgomas grybas. Dažnas. Auga grupėmis, pavieniui, mėgsta trąšią dirvą, auginamas ir dirbtiniu būdu. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens auga pievose, ganyklose, soduose, parkuose, pamiškės laukuose, dirvonuose. grybas valgomas pievagrybis.
PIENGRYBIS: Juosvasis piengrybis, dar vadinamas juoduoju grūzdu, bjauriuoju piengrybiu. Auga grupėmis, retai pavieniui, mėgsta žolėtas, drėgnas vietas, eglės, beržo kaimynystę. Labai dažnas, valgomas, pavirus sūdytame vandenyje kartumas pranyksta.
GUDUKAS: Raukšlėtasis gudukas, dar vadinamas guduku, niemčiumi, kupkute, vištele. Auga grupėmis, dažniausiai pušynuose, eglynuose. Labai dažnas. Geras, valgomas.
ŽVYNABUDĖ: Skėtinė žvynabudė — vienas iš didžiausių lakštabudinių grybų. Vaisiakūniai mėsingi, žvynuoti. Auga tik spygliuočių miškuose, dažniau pušynuose. Dygsta pavieniui, grupelėmis. Noriai renkama. Ypač skani kepta svieste. Nerenkama pakelėse, nes galima apsinuodyti joje susikaupusiais teršalais.
Mirtinai nuodingi grybai:
MUSMIRĖ1: Žalsvoji musmirė, dar vadinama blyškiąja. Auga pavieniui, grupėmis, dažnesnė lapuočių miškuose. Mirtinai nuodingas grybas, kuriame nustatyta 16 nuodingųjų medžiagų.
MUSMIRĖ2: Smailiakepurė musmirė — mirtinai nuodinga, išskirtos 6 nuodingos medžiagos. Nuodingumu nenusileidžia žalsvajai musmirei. Auga daugiausia pavieniui, tarp samanų, sengirėse. Kepurėlė balta, kūgiška, nežvynuota, kotas su nepriaugusia išnara.
PLAUŠABUDĖ: Rausvėjančioji plaušabudė — mirtinai nuodinga, muskarino 20 kartų daugiau nei paprastoje musmirėje. Panašus į dirvinį, valgomąjį pievgrybius, bet šie neraudonuoja ir jų lakšteliai šokoladinės spalvos, kotas su žiedu, taip pat panašus į pavasarinę balteklę, tik ji paspaudus ar perpjovus neparaudonuoja.
KŪGIABUDĖ: Rudeninė kūgiabūdė — nedažna, bet mirtinai nuodinga. Jos vaiskrūmiai oranžiškai rudi, auga rudenį. Dygsta pavieniui, grupelėmis, miškuose, parkuose, atvirose vietose.
