Naujausios
Padeda mokėti gyventi
„Namų sienos tikrai gydo. Kaip kitaip...“ – sako 60-metė Violeta, ir pasidžiaugia savo pagalbininkėmis, ambulatorinę paliatyviąją pagalbą jai teikiančiomis Šiaulių rajono Gruzdžių ambulatorijos darbuotojomis.
Šios ambulatorijos paliatyviosios pagalbos komanda, kurią sudaro šeimos gydytoja, slaugytojos, slaugytojų padėjėjos, socialinė darbuotoja, kineziterapeutė, medicinos psichologė, kt., šiuo metu prižiūri kiek daugiau negu 100 ligonių, gyvenančių ir atokiuose Šiaulių rajono kaimuose, vienkiemiuose, taip pat Kuršėnuose, Šiaulių mieste.
„Kiek žmonių, tiek likimų – vienam labiau reikia socialinės pagalbos, kitam – medicininės, trečiam – psichologo konsultacijos, o dar kitam net ne vieno ar kelių specialistų pagalbos, o visos komandos“, – sako Gruzdžių ambulatorijos paliatyviosios pagalbos slaugytoja Audronė Kežienė.
Audronė, kaip ir jos kolegės, į pacientų namus skuba suteikti gydymo paslaugų arba atlikti medicininių procedūrų, kurios pacientams neretai būna svarbios ir skubios.
„Žmogus, grįžęs iš ligoninės, dažnai nepajėgus arba nemoka sau padėti. Užtat atvykstame mes – ne tik atliekame procedūras, bet kartu ir mokome, kaip su tuo, kas padaryta, gyventi, ir ką bei kaip reikia padaryti. Mokome ligonį arba jo artimuosius. Iš pradžių viską pačios darome, o jie tik stebi. Palaipsniui prieiname prie to, kad ligonis jau gali save prižiūrėti arba artimieji gali jam padėti“, – sako specialistė.
Onkologiniai ligoniai, pacientai, turintys širdies, lėtinį kvėpavimo takų, kepenų ar inkstų nepakankamumą, sergantys Parkinsono liga, Alzheimeriu, demencija, cerebriniu paralyžiumi, spinaline raumenų atrofija, centrinės nervų sistemos ligomis, kitomis sunkiomis, progresuojančiomis ligomis – tokie slaugytojos Audronės ir visos ambulatorinės paliatyviosios pagalbos specialistų ir aptarnaujančio personalo komandos pacientai.
„Sakykime, onkologine liga sergantis žmogus, praėjęs visus gydymo etapus, galiausiai parvežtas namo. Jam gali būti reikalinga ir seselės, ir seselės padėjėjos pagalba. Arba kraujagyslių ligos: demencija, Alzheimeris, Parkinsonas. Tokie atvejai gal net sudėtingesni negu onkologija. Sergantys tokiomis ligomis žmonės atsimena, kas buvo prieš 50 metų, bet neatsimena, kas buvo vakar ar prieš valandą. Va, tikina, kad gulėjo ligoninėje, bet paklausus, kada gulėjo, pasako, kad vaikystėje. Arba paklausus, ar pavalgė, ką valgė – nežino. o kartais pasako, kad išvis šiandien nevalgė.“
Ambulatorinės paliatyviosios pagalbos komandai tenka slaugyti ir sergančius išsėtine skleroze, kai žmogui atsisako rankos, kojos, jis nepaeina. Tokiam ligoniui teikiama visokeriopa pagalba, pradedant nuo medicininių paslaugų iki maisto nupirkimo, atvežimo, pagaminimo, maudymo, sauskelnių keitimo, kitų svarbių buities paslaugų.
„Neseniai buvo atvejis, kai sunkiai tik po butą judanti 65 metų moteris išvažiavo į ligoninę, kad pastiprėtų, bet sugrįžusi po trijų savaičių staiga pajuto nebejaučianti nei kojų, nei rankų – atimta viskas. Pasirodo, būdama ligoninėje susirgo kovidu, kuris atėmė rankas, kojas, uoslę, viską. Paprašė mūsų komandos. Tris kartus per dieną važiavome pas ją, keitėme sauskelnes, valgyti gaminome, kineziterapeutė masažavo, dėjo elektrinius impulsus. Palengva moteris vėl pradėjo vaikščioti“, – pacientės istoriją papasakojo slaugytoja A. Kežienė.
Maži ir dideli stebuklai
Gruzdžių ambulatorijos kolektyvui dabar tenka padėti 44 metų šiaulietei, nuo ankstyvos jaunystės sergančiai reta plaučių liga. Moters plaučių darbinis tūris šiuo metu yra vos 35 procentai. Dėl progresuojančios ligos pacientė visą likusį gyvenimą vaikščios su deguonies kauke, kuri ilga žarna sujungta su deguonies aparatu.
Pacientei nuo menkiausio kosėjimo, čiaudulio anksčiau lūždavo išretėję šonkauliai. Paskyrus ambulatorinę priežiūrą namuose, personalo iniciatyva moteris pasiųsta į Kauną ir puiki gydytoja Neringa Vagulienė pakoregavo gydymą. Metus gerdama naujai paskirtus vaistus, ji jau dėkoja Dievui, kad nebelūžta šonkauliai ir vien dėl to ji jau gali gyventi...
Anot A. Kežienės, kartais ligonę vis dėlto ištinka skausmas, dusulys. Deguonies balionas veikia dieną ir naktį.
„Pacientė atkakliai kabinasi į gyvenimą. Kaimynai padeda nusinešti deguonies aparatą į automobilį ir ji vairuoja, veža sūnų į treniruotes, važiuoja į parduotuvę. Deguonies balionas važiuoja kartu... Namuose ji turi du deguonies balionus: vienas didžiulis, o kitas – mažesnis, visąlaik stovi miegamajame, kad mažiau būtų garso ir pavyktų bent kiek pamiegoti.“
Šiemet buvo pirma vasara, kai šiaulietė po daugelio metų išvažiavo prie jūros. Nuvyko į Latvijos pajūrį. Ir ten išsinuomoto būsto šeimininkai surado tiek ilgintuvų, kad ji su savo deguonies balionu galėjo nueiti prie jūros ir įmerkti kojas į vandenį...
„Net šaltis nupurtė, kada pirmą kartą pas ją nuvažiavau. Ji pati į mus kreipėsi. Jai būtinos ne tik medicininės, bet ir psichologo paslaugos. Visąlaik gyvenusi dideliu tempu, dabar mokosi viską daryti iš lėto, po truputį“, – pasakoja A. Kežienė.
Tarp pacientų – ir moteris, serganti pūliniu bursitu. Nuvažiavusios ir pamačiusios šitos moters sveikatos būklę, darbuotojos manė, kad ji niekada nevaikščios.
„Bendrų jos ir mūsų pastangų dėka šiandien ji vaikšto po kambarį su vaikštyne, sau pietus pasigamina. Gal kažkada uždegimas vis dėlto išnyks ir bus galima atlikti kelio sąnario keitimo operaciją...“
Gruzdžių ambulatorijos paliatyviosios pagalbos namų slaugytojos padėjėja Lilija Rimdeikienė įsitikinusi, kad kai kurių pacientų sėkmė priklauso ne tik nuo ligos eigos, bet ir nuo paties žmogaus valios.
„Turim 90 metų pacientą po stuburo lūžio – aštuonis mėnesius prasėdėjo lovoje ir niekas nebetikėjo, kad jis kada nors atsistos. O mums pavyko! Šiandien su vaikštyne pereiname visus kambarius ir netgi sugrįžtame.“
Bet sutikusi žmonių, kurie tik ir nori, kad už juos viskas būtų padaryta, o patys jie visiškai nesistengia.
Pirmi kartai
Kamilė Nekytė, Gruzdžių ambulatorijos socialinė darbuotoja, sako, kad diagnozių, kurioms numatytas ambulatorinės paliatyviosios pagalbos sąrašas ganėtinai ilgas.
Ligoniui, pasak K. Nekytės, reikia kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertina, ar paliatyvioji pagalba priklauso ir išrašo siuntimą jai gauti. Pacientui belieka kreiptis į kokią nori įstaigą – tiek aplinkui Šiaulius, tiek visoje šalyje medicinos įstaigų, teikiančių tokias paslaugas, gausu.
Pirmą vizitą paciento namuose organizuoja specialistų komandos gydytojas, kuris įvertina paciento sveikatos būklę ir sudaro paliatyviosios pagalbos teikimo planą. Kitą dieną į paciento namus atvyksta komandos nariai – specialistai, padėjėjai. Prasideda darbas.
Slaugytojos A. Kežienės žodžiais, aptarnaujant ligonį, kiekvienas pagalbininkas pirmiausia orientuojasi į savo pareigas.
„Aš, kaip slaugytoja, sužiūriu vaistus – vienam sudedu dviem dienoms, kitam – visai savaitei. Seku, kad vaistai nesibaigtų ir kada juos reikia prasitęsti, nupirkti. Kartais pasiskirstome pacientus – jei žmogui reikia daugiau medicininių paslaugų, tai aš nuvažiavusi stengiuosi suteikti ne tik jas, bet ir atlikti reikalingus buities darbus. Jei kitam pacientui reikia daugiau, pavyzdžiui, socialinių paslaugų, tai nuvykusi socialinė darbuotoja ir apiperka, ir valgyti pagamina.“
Pasak slaugytojos padėjėjos Lilijos, pažinties pradžioje pacientai dažnai turi visokių baimių – bijo eiti į lauką, bijo griūti, gėdijasi maudytis.
„Bet vis tiek į lauką einame. Jei nedrįsta, kad padėčiau maudytis, pirmais kartais tenka tik padėti įlipti į vonią, palieku, kad nusipraustų patys. O tada jau padedu išlipti“, – dienos rutiną pristato L. Rimdeikienė. Ji yra tas komandos narys, kuris atlieka visą bendrą nespecializuotą pagalbą: jei reikia, deda sauskelnes, atlieka ligonio higienos procedūras, keičia patalynę, išneša šiukšles, valo, tvarko patalpas ir t. t.
„Bandome pritaikyti ligoniams įvairias priemones – vaikštynes, funkcines lovas, kad namuose jie būtų kuo savarankiškesni ir galėtų bent kiek pajudėti. Atvežame įrangą į namus, surenkame, apmokome, kaip naudotis. Jau pirmo vizito metu įvertiname, kokios ligonio gyvenimo sąlygos, kokių priemonių jam reikėtų palengvinti buitį“, – pasakoja socialinė darbuotoja.
O kartais pacientams net procedūrų nereikia, bet reikia bendravimo.
Tačiau paliatyviosios pagalbos namuose priežiūros gali tikėtis nebūtinai vieniši žmonės. Neretai suteikti pagalbą artimam žmogui prašo jo vaikai, kurie daug dirba arba gyvena užsienyje, arba tik mokosi sunkų ligonį prižiūrėti.
„Jauniausiam mūsų pacientui – metukai. Jam cerebrinis paralyžius. Tėvus stengiamės apmokyti, kaip jam padėti“, – sako A. Kežienė.
