Į Lietuvos istoriją – atviromis akimis

Į Lietuvos istoriją – atviromis akimis

Į Lie­tu­vos is­to­ri­ją – at­vi­ro­mis aki­mis

Nuo­ša­liuo­se, tik žvyr­ke­liais su ar­ti­miau­siais mies­te­liais jun­gia­muo­se Me­di­ko­niuo­se (Pak­ruo­jo ra­jo­nas, Ro­za­li­mo se­niū­ni­ja) gy­ve­nan­tis Vi­lius Tri­bu­las – ke­tu­rių kny­gų apie sa­vą­jį kraš­tą au­to­rius. Kraš­to­ty­ri­nin­kas ra­gi­na į Lie­tu­vos is­to­ri­ją žvelg­ti at­vi­ro­mis aki­mis, ne­nu­ty­lė­ti net skau­džiau­sių fak­tų. Kad vė­liau jie ne­bū­tų pik­ta­va­lių pa­nau­do­ti kaip įran­kis kir­šin­ti tau­tą.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Pas­lap­tin­go­ji kop­ly­čia ir Vis­mon­tai

Prieš ku­rį lai­ką V. Tri­bu­las me­di­nė­je XVIII am­žiaus Vis­man­tų kai­mo kop­ly­čio­je ieš­ko­jo, kaip ga­lė­jo bū­ti pa­lai­do­ti jos fun­da­to­riai, vie­tos dva­ri­nin­kai ka­ta­li­kai Ta­deu­šas Ja­sins­kis bei jo sū­nus Ado­mas, gal ir ki­ti šei­mos na­riai. Dar prieš po­rą me­tų lei­di­ny­je „Kas kny­gon ne­su­dė­ta“ V. Tri­bu­las ra­šė: "Yra ži­no­ma, kad dva­ri­nin­kai pa­lai­do­ti rū­sy­je po al­to­riu­mi."

Bet kiek kraš­to­ty­ri­nin­kas ap­žiū­ri­nė­jo grin­dis ap­link al­to­rių – nie­kur neap­ti­ko jo­kio įė­ji­mo pėd­sa­ko, ga­lė­ju­sio nu­ves­ti į pa­slap­tin­gą­jį rū­sį. Tai kaip į jį bu­vo įne­ša­mi dva­ri­nin­kų kars­tai?

„Be­vaikš­čio­da­mas pa­ju­tau silp­ną skers­vė­jį. Jis trau­kė nuo kop­ly­čios pa­ma­tų. Ati­džiai ap­žiū­rė­jęs tą vie­tą pa­ste­bė­jau, kad da­lis pa­ma­tų kaž­ka­da se­niai bu­vę išar­dy­ta, pa­skui vėl su­mū­ry­ta. Praė­ję il­gi de­šimt­me­čiai nau­jes­nį­jį mū­rą be­veik su­ly­gi­no su se­nuo­ju. Iš pir­mo žvilgs­nio skir­tu­mų pa­ste­bė­ti neį­ma­no­ma. Grei­čiau­siai įė­ji­mas į lai­do­ji­mo rū­sį ir yra kop­ly­čios pa­ma­tuo­se“, – da­ro prie­lai­dą V. Tri­bu­las.

Kraš­to­ty­ri­nin­kas svars­to ga­li­my­bes gau­ti lei­di­mus ir spė­ja­mą ka­pa­vie­tę ap­žiū­rė­ti šiuo­lai­kiš­ka tech­ni­ka – ma­žu­čiu zon­du su ge­ra fil­ma­vi­mo ka­me­ra.

Sa­vo kny­go­se V. Tri­bu­las ra­šo, kad Vis­mon­tai (taip se­no­vė­je va­din­tas kai­mas) bu­vo ypa­tin­ga da­li­mis iš­si­mė­čiu­si gy­ven­vie­tė su ke­tu­riais dva­rais, 60 va­la­kų že­mės ir še­šiais šim­tais žmo­nių. Be lie­tu­vių, vei­kė ir lat­vių liu­te­ro­nų ka­pi­nės, gy­ve­no ne­ma­ža lat­vių bend­ruo­me­nė. Vis­mon­tai anuo­met bu­vo skirs­to­mi į Ame­ri­ką (čia že­mės pirk­da­vo Ame­ri­ko­je už­si­dir­bę ir su­grį­žę so­die­čiai), Abi­si­ni­ją, Koš­lius, Pa­ši­lę...

Iš­li­ku­si le­gen­da, kaip to­li nuo Lat­vi­jos pa­sie­nio ga­lė­jo at­si­ras­ti lat­viš­ka bend­ruo­me­nė. Pa­sak jos, kaž­ku­ris iš Vis­mon­tų dva­ri­nin­kų Bia­lo­za­rų pro­tė­vių Lat­vi­jo­je iš te­nykš­čio po­no iš­lo­šė dva­rą su vi­sais bau­džiau­nin­kais. Lai­mė­tuo­sius vals­tie­čius Bia­lo­za­ras per­kraus­tė į sa­vo dva­rą, kaip sa­ko­ma, „su vios mant“ (su vi­su jų tur­tu). Iš to ir ki­lęs kai­mo pa­va­di­ni­mas.

Is­to­ri­ja – be nu­ty­lė­ji­mų

Prieš ku­rį lai­ką V. Tri­bu­lo dė­me­sį pri­kaus­tęs se­nas fak­tas – 1944 me­tų lie­pos 22 nak­ties įvy­kiai – Duk­to miš­ke tarp Ty­ru­lių ir Rė­ky­vos bu­vo su­šau­dy­ta dvi­de­šimt (ki­tais duo­me­ni­mis – aš­tuo­nio­li­ka) žmo­nių. Nu­žu­dy­ti žiau­riai: su­šau­dy­ti iš kul­kos­vai­džio, spyg­liuo­ta vie­la su­riš­to­mis ran­ko­mis, ant dau­gu­mos kū­nų – de­gi­ni­mo žy­mės...

Kraš­to­ty­ri­nin­ko ži­nio­mis, eg­ze­ku­ci­ją su­ren­gė Rad­vi­liš­kio (tuo me­tu kai­mas pri­klau­sė Rad­vi­liš­kio vals­čiui) po­li­ci­nin­kai, pa­smerk­tuo­sius ap­kal­ti­nę ko­mu­nis­ti­ne veik­la. V. Tri­bu­las su­si­ra­ši­nė­ja su vie­no iš bu­vu­sių pa­smerk­tų­jų my­riop anū­ku, gy­ve­nan­čiu Kau­ne.

Kraš­to­ty­ri­nin­kas su­ži­no­jo, kad tas žmo­gus bė­go iš ka­lė­ji­mo, kur suim­tie­ji bu­vo lai­ko­mi prieš su­šau­dy­mą. Sar­gy­bi­niai bėg­lį per­šo­vė, o ap­žiū­rė­ję žaiz­dą, „nu­ra­šė“ – nuo to­kio sun­kaus su­žei­di­mo vis­ tiek ne­tru­kus mirs. Su­žeis­tą­jį lei­do pa­siim­ti na­miš­kiams. O už ke­tu­rių die­nų Rad­vi­liš­kio apy­lin­kes užė­mė Rau­do­no­ji ar­mi­ja. Ir pa­si­tai­kė ge­ras ka­ro chi­rur­gas, iš­gy­dęs vis­man­tie­tį...

„Tarp su­šau­dy­tų­jų – jau­na vis­man­tie­tė Mil­da Lau­ce­vi­čiū­tė. Jos vi­sa kal­tė te­bu­vo per pir­mą­ją Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją su­ra­šy­tas rin­ki­mų pro­to­ko­las. M. Lau­ce­vi­čiū­tė į rin­ki­mus tik nuė­jo už­dirb­ti pi­ni­gų ne­leng­vai be­si­ver­tu­siai sa­vo šei­mai. Tas pro­to­ko­las neužk­liu­vo apy­lin­kes val­džiu­siems vo­kie­čiams – de­ja, už­kliu­vo tau­tie­čiams“... – sa­kė V. Tri­bu­las.

Kraš­to­ty­ri­nin­kas tei­gia, kad api­bend­ri­ni­mus apie šiuos įvy­kius da­ry­ti dar anks­ti – de­ta­les­nė in­for­ma­ci­ja te­be­ren­ka­ma. Nes­lė­pė, kad ėmu­sį šia is­to­ri­ja do­mė­tis, jį kai ku­rie pa­žįs­ta­mi pra­dė­jo ly­gin­ti su skan­da­lin­gą­ja ra­šy­to­ja Rū­ta Va­na­gai­te. V. Tri­bu­las iš­gir­do abe­jo­nių, ar rei­kia to­kius se­nus fak­tus kel­ti į vie­šu­mą ir kaip tai ga­li da­ry­ti jis, trem­ti­nių šei­mos pa­li­kuo­nis.

„Bū­ti­na ži­no­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ją be nu­ty­lė­ji­mų – net pa­čius skau­džiau­sius da­ly­kus. Ma­nau, kad is­to­ri­jos pa­gra­ži­ni­mai pa­gal ko­kią nors ideo­lo­gi­ją da­ro mū­sų tė­vy­nei di­džiu­lę ža­lą, kir­ši­na vi­suo­me­nę. Kai įvy­kiai ver­ti­na­mi be kri­tiš­ko ir sa­vik­ri­tiš­ko po­žiū­rio, tuo­met nu­ty­lė­ji­mais ir pa­si­nau­do­ja pia­rą sau ku­rian­tys ar pik­ta­va­liš­ki as­me­nys“.

V. Tri­bu­lo per tre­je­tą de­šimt­me­čių su­kaup­tuo­se įra­šuo­se yra liu­di­ji­mų, kad žmo­nės nu­ken­tė­ję ne tik nuo stri­bų, bet ir nuo par­ti­za­nų: bū­ta ir nu­žu­dy­mų, ir iš­prie­var­ta­vi­mų. Kraš­to­ty­ri­nin­ko ži­nio­mis, nu­si­kal­tė­lius teis­da­vo ir baus­da­vo pa­tys ko­vo­to­jai, bet bū­rių va­dai ne vi­sa­da kont­ro­liuo­da­vo si­tua­ci­ją.

„Gar­bin­giau­sia bū­tų pri­pa­žin­ti, kad bu­vo to­kių įvy­kių. La­bai ma­žai kas ži­no apie par­ti­za­nų bui­tį, kas­die­nę pa­dė­tį – ir jiems rei­kė­jo val­gy­ti. Toks bu­vo lai­kas.“

Kraš­to­ty­ri­nin­ko šei­ma pa­lai­ko ry­šius su bu­vu­siu par­ti­za­nu Leo­nu Čelutka–Nemunėliu, ku­rį Tri­bu­lų gi­mi­nė Miš­kad­va­rio kai­me slė­pė po kros­ni­mi įreng­ta­me bun­ke­ry­je. Jie ir slau­gė su­žeis­tą po pa­sku­ti­nio mū­šio ko­vo­to­ją 1951-ai­siais. Iš par­ti­za­nų bū­rio vie­nas gy­vas li­kęs L. Če­lut­ka ne­tru­kus ga­vo do­ku­men­tus sve­ti­ma pa­var­de, ku­ria gy­ve­no še­šio­li­ka me­tų. 2014-ai­siais L. Če­lut­ka bu­vo ap­do­va­no­tas Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi už tai, kad Ant­ro­jo pa­sau­li­nio me­tais kar­tu su tė­vais slė­pė nuo mir­ties šiau­lie­čio žy­do Ka­co ma­žą sū­nų bei bro­lį su žmo­na.

O anuo­met, su­nai­ki­nus par­ti­za­nų bū­rį, bu­vo išaiš­kin­ti ir suim­ti, tar­dy­ti juos rė­mę Tri­bu­lai. Vi­liaus ma­ma, dė­dė ir te­ta bu­vo nu­teis­ti 20, 25 me­tams la­ge­rių. Bet tiek il­gai varg­ti jiems ne­te­ko – baus­mių lai­ką su­trum­pi­no Sta­li­no mir­tis.

Svar­bu išau­go­ti sa­vo šak­nis

Kraš­to­ty­ri­nin­ku V. Tri­bu­las ta­po 1987-ai­siais, pa­kvies­tas tal­ki­nin­kau­ti ofi­cia­lio­se kraš­to­ty­ros eks­pe­di­ci­jo­se. Pro­fe­sio­na­lus in­ži­nie­rius tu­rė­jo aniems lai­kams ge­rą fo­to apa­ra­tą, mag­ne­to­fo­ną. Šim­ta­me­čių Pak­ruo­jo ra­jo­no gy­ven­to­jų pa­sa­ko­ji­mai, dai­nuo­ja­mos dai­nos V. Tri­bu­lą už­krė­tė vi­sam lai­kui. Se­nuo­sius, iki šiol iš­sau­go­tus įra­šus kraš­to­ty­ri­nin­kas per­ke­lia į skait­me­ni­nes laik­me­nas, kad jie iš­lik­tų ir vė­liau.

Pats V. Tri­bu­las su žmo­na In­ga, vai­kais me­tų me­tais kau­pia me­džia­gą apie Me­di­ko­nius bei ap­lin­ki­nius kai­mus – Me­di­ko­nių se­niū­nai­ti­ją. Iš tos me­džia­gos pa­sau­lį iš­vy­do kraš­to­ty­ri­nin­ko pa­reng­ti lei­di­niai „Miš­kad­va­ris“, „Mū­sų Žal­gi­ris“, „Kas kny­gon ne­su­dė­ta“, „Der­ve­lių mo­kyk­lai – 80 me­tų“. O Tri­bu­lų šei­mos ar­chy­vuo­se dar yra me­džia­gos bū­si­moms.

„Tos kny­gos – kaip pa­mink­las čia gy­ve­nu­siems žmo­nėms. Juk kiek iš­tuš­tė­ju­sių so­dy­bų, iš­ny­ku­sių kai­mų! Kai iš­lei­dau „Miš­kad­va­rį“, su­si­bū­rė­me jau ne­be­san­čio kai­mo išei­viai, pa­sta­tė­me pa­mink­lą sa­vo tė­viš­kei. „Mū­sų Žal­gi­ris“ – se­niū­nai­ti­jos kai­mų is­to­ri­jos ap­žval­ga iki pa­sta­rų­jų me­tų. Mū­sų apy­lin­kės Žal­gi­riu va­di­na­mos nuo se­no­vės (ra­dau tai pa­tvir­ti­nan­čių ca­ro lai­kų do­ku­men­tų), var­dą joms da­vė Žal­gi­rio miš­kas, ply­tin­tis link Ro­za­li­mo“, – sa­ko V. Tri­bu­las.

Kraš­to­ty­ri­nin­kas kvie­čia vi­sus pa­si­steng­ti iš­sau­go­ti au­ten­tiš­ką is­to­ri­ją. La­bai daug ži­nių pra­ran­da­ma, kai mi­rus ko­kiam se­no­liui ar­ti­mie­ji iš­me­ta jo ar­chy­vą – nuo­trau­kas, do­ku­men­tus. O juo­se ga­li bū­ti la­bai svar­bios in­for­ma­ci­jos. Kaip tar­pu­ka­rio lai­kų nuo­trau­ko­se ir pla­ka­te, skel­bian­čia­me apie Lie­tu­vos cir­ko „Ka­ra­do“ ar­tis­tės Her­tos Briš­kai­tės at­lie­ka­mus nu­me­rius. Iš Vis­man­tuo­se gy­ve­nu­sių lat­vių šei­mos ki­lu­si Her­ta bu­vo gar­si oro ak­ro­ba­tė. Ta­čiau stai­ga nu­trau­kė kar­je­rą (ma­no­ma, kad pa­ty­rė trau­mą) ir grį­žo į Vis­man­tus. Po ka­ro Her­ta tė­viš­kė­je iš­te­kė­jo, nu­gy­ve­no pa­pras­tos so­die­tės gy­ve­ni­mą.

V. Tri­bu­lo ar­chy­ve esan­čio­je 1966 ar 1967 me­tais da­ry­to­je lai­do­tu­vių nuo­trau­ko­je matomas vie­nin­te­lis ži­no­mas Vis­man­tų ma­lū­no vaiz­das. Šis ma­lū­nas Pak­ruo­jo ra­jo­ne bu­vo uni­ka­lus, tu­rė­jęs pa­pil­do­mą spar­nuo­tę, ku­ri ke­pu­rę pa­suk­da­vo au­to­ma­tiš­kai, pa­si­kei­tus vė­jo kryp­čiai.

„Kiek­vie­nas ga­li pri­si­dė­ti, sau­go­da­mas is­to­ri­ją. Se­nus pa­vel­dė­tus, ne­rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus, nuo­trau­kas pir­miau­sia pa­ro­dy­ki­te is­to­ri­kams ar kraš­to­ty­ri­nin­kams. Gal­būt pa­dė­si­te at­skleis­ti ko­kią dar ne­gir­dė­tą is­to­ri­ją. Štai per­nai va­sa­rą ar­ti­mie­ji ati­da­vė mi­ru­sios rad­vi­liš­kie­tės mo­ky­to­jos Al­do­nos Ja­ne­lio­nie­nės la­ga­mi­ną su krū­va nuo­trau­kų, ant ku­rių kruopš­čiai su­ra­šy­ta, koks įvy­kis, ko­kie žmo­nės nu­fo­tog­ra­fuo­ti. Pe­da­go­gė do­mė­jo­si sa­vo gi­mi­nės is­to­ri­ja, jos abu se­ne­liai bu­vo ki­lę iš Vis­man­tų. Kraš­to­ty­ri­nin­kams to­kios do­va­nos – lo­bis!“

Kraš­to­ty­ri­nin­kas pa­ta­ria iš­sa­miai ap­si­ra­šy­ti ir šiuo­lai­ki­nes fo­tog­ra­fi­jas. Nes praeis me­tai, de­šimt­me­čiai, ir žiū­rint į jas liks ne­ži­no­ma, ko­kie žmo­nės yra ša­lia se­ne­lių, ką jie vei­kia... Taip ir skur­dės is­to­ri­ja.

„Kai­mai vis la­biau nyks­ta, se­nie­ji žmo­nės, is­to­ri­jos liu­dy­to­jai, išei­na. Iš­sau­go­ti do­ku­men­tai, nuo­trau­kos, su­rink­tos gi­mi­nių is­to­ri­jos ir iš­leis­tos kny­gos apie vie­ną ar ki­tą vie­to­vę ga­li lik­ti ko­ne vie­nin­te­liai liu­di­ji­mai, kaip vis­kas bu­vo“, – sa­ko V. Tri­bu­las.

Is­to­ri­nę at­min­tį kraš­to­ty­ri­nin­kas su žmo­na gai­vi­na, Me­di­ko­nių lais­va­lai­kio cent­re rengda­mi fo­tog­ra­fi­jų apie praė­ju­sius lai­kus pa­ro­das. Vie­na­me kam­ba­ry­je įren­gė au­di­mo eks­po­zi­ci­ją: is­to­ri­jos sau­go­to­jams sa­vo stak­les pa­do­va­no­jo gar­siau­sia apy­lin­kių au­dė­ja, Der­ve­lių kai­me gy­ve­nan­ti Ade­lė Dum­šie­nė. Čia bu­vo ren­gia­mos au­di­mo edu­ka­ci­jos moks­lei­viams.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kraš­to­ty­ri­nin­kas pa­ta­ria sau­go­ti in­for­ma­ci­ją ir apie šias die­nas – jos taip pat taps is­to­ri­ja.

Au­ten­tiš­ka me­džia­ga apie Me­di­ko­nių se­niū­nai­ti­jos is­to­ri­ją su­gu­lė į ke­tu­rias kny­gas.

Vi­lius Tri­bu­las į kny­gas dar ne­su­dė­jo vis­ko, ką su­ži­no­jo per de­šim­tis kraš­to­ty­ri­nin­ko veik­los me­tų – ne vie­na is­to­ri­ja te­bė­ra už­ra­šuo­se.

Me­di­ko­nių lais­va­lai­kio cent­re vei­kian­čio­je apy­lin­kių nuo­trau­kų eks­po­zi­ci­jo­je – pir­ma­sis po­ka­rio pa­šti­nin­kas Pra­nas Va­lan­ti­nas, spau­dą ir laiš­kus iš pra­džių ga­ben­da­vęs rai­tas.

„Čia iš­sau­go­tas pa­ts tik­riau­sias ma­te­ria­lus se­no­jo lie­tu­viš­ko kai­mo pa­vel­das – stak­lės, ku­rio­mis aus­tais dra­bu­žiais, pa­ta­lais mo­te­rys ap­rū­pin­da­vo šei­mas“, – au­di­mo kam­ba­ry­je džiau­gė­si Vi­lius Tri­bu­las.