Naujausios
Į Kryžių kryžkelę — prašyti malonės
Kelmės rajone, prie Svilės šaltinių (Šaukėnų seniūnija), esanti Kryžių kryžkelė mena baudžiavos laikus, kryžiai čia statomi iki šiol. Svilės kaimo gyventoja Vera Eidėnienė apie „kryžių kalniuką“ kalba pagarbiai ir su baime. Ši vieta — stebuklinga, tad baugu kokį žodį ne taip pasakyti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Persipynusios istorijos
„Šioje vietoje nuo XVIII amžiaus pradžios ir iki 1965 metų augo plačiašakė lauko pušis. Ant jos riestos šakos lenkų ponai korė jiems nepaklusnius baudžiauninkus. Pušiai-kartuvėms džiūstant, žmonės pradėjo statyti kryžius. Bolševikinių piktadarių vadeivų sprendimu 1982 metais kryžiai buvo sunaikinti“, — tokia istorija apie Kryžių kryžkelę iškalta akmenyje, pastatytame 1996 metais.
Pasakojimuose minima, kad baudžiavos laikais buvo pakarta apie du šimtus sukilėlių, plėšikų, arkliavagių.
Kita Kryžių kryžkelės atsiradimo versija — kadaise čia stovėjusi koplyčia, prie kurios pasimeldus, norai pildydavęsi. Koplyčios seniai neliko, bet žmonės, manydami, kad vieta yra šventa, pradėjo statyti kryžius.
Kalbama, kad šioje vietoje pirmieji kryžiai buvo pastatyti pakaruokliams, o vėliau statyti žmonėms, nespėjusiems susitaikyti su Dievu.
Dar iki pirmojo pasaulinio karo šiuose miškuose siautusi plėšiko Dužino gauja užpuldinėjusi vežimus, grįžtančius iš turgaus. Plėšikai atimdavę visą gerą, papjaudavę arklius. Galbūt kryžiai buvo pradėti statyti apsaugoti nuo „razbainininkų“ ir prakeiktai kryžkelei atminti.
Iki praėjusio amžiaus vidurio čia stovėjęs kryžius su 1812-ųjų data.
Pasakojimus girdėjo iš senolės
Vera Eidėnienė prie Svilės šaltinio gyvena penkis dešimtmečius. Jaunystėje moterį prie kryžių nuvedė kaimynystėje gyvenusi 96-erių senolė.
„Senutė pasakojo, kaip baudžiauninkus klojo. Kad žiauru buvę. Ponas pastatęs kryžių. Prie to kryžiaus pasmerktasis škaplierių užkabindavo, pasimelsdavo. Tada į kalną, ant pušies varydavę pakarti, — sako vietos gyventoja. — Pušis buvusi stora, 14 vyrų galėdavę apkabinti. Kai nuvirto, kas norėjo, galėjo vežtis, bet visi to kraujo bijojo. Taip ir liko pūti — kaip trys šuns būdos gabalai mėtosi.“
Neliko ir kryžiaus, kuris buvęs „kaip palapinė, sudėtas iš keturių dalių, o ant jo škaplierių — milijonas, daugybė. Visi melsdavosi: norėjo žmonės išsigelbėti.“
Sulaužė ir išvežė šį kryžių sovietmečiu. Kur? „Vienas Dievas žino. Buvo geležiai įstatyti, išvertė ir tuos geležius, — prisimena sviliškė. — Bijau ir šnekėti, tokia baisi vieta. Ką gali žinoti, dar kokį žodį pameluosiu. Dievui Garbė. Ypatingai stebuklinga vieta čia.“
„Išprašyk laisvę Lietuvai“
Tarp besikryžiuojančių kelių — kryžių salelės. Vieni jau baigiantys susmegti į samanas, kiti — neseniai statyti. Tarp tvirtų kryžių — tarsi pačios gamtos sutverti kryželiai: išdėlioti iš akmenų, surišti iš liaunų medžių stiebų ar šakų. Kryžiai išpjaustyti ir pušų kamienuose.
Amžininkų teigimu, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, Kaune susideginus Romui Kalantai, jo minties tęsėjai, daugiausia — Kauno studentai, atvykdavo ir į šią atokią, toliau nuo žmonių akių esančią Kryžių kryžkelę.
Atkeliaudavo tuščiomis rankomis, o kryžius kurdavo iš miške esančios medžiagos. Surištus kryžius iškeldavo aukštai medžiuose, tarp šakų, arba tvirtindavo ant karties tarp dviejų medžių. Tokius kryžius naikintojams buvo nelengva pasiekti.
Jaunimas giedodavo. Vėjyje siūbuojantys kabantys kryžiai sukurdavo ypatingą atmosferą. Iki šiol rišami kryžiai — ko gero, anų laikų aidas.
„Širdie Švenčiausia, ačiū TAU už išmeldimą, 2010“, “Ačiū Viešpačiui ir šiai šv. vietai už išklausytas maldas ir išpildytas viltis...“, — apie patirtas malones kalba užrašai ant kryžių.
Centre — medinė koplytėlė, pastatyta Šiaulių urėdijos ir Šaukėnų seniūnijos. Greta Kristaus skulptūros, šventųjų paveikslų, nedidelių kryželių žmonės čia palikę ir smulkių centų.
Išsiskiriantis aukštas juodas kryžius mena Atgimimo laikus. „Dieve, globok mūsų Tėvynę Lietuvą! Praeivi, pasimelsk už Lietuvos kankinius! Šv. Dievo Motina, per savo sūnaus Jėzaus širdį išprašyk laisvę Lietuvai. 1990.“
Stebuklinga vieta
V. Eidėnienė žino, kad žmonės atvyksta tikėdamiesi stebuklų. Dažnas sustoja pasiklausti kelio.
Kas kojų neturi, kam skausmas nepakeliamas — visi prašo malonių. Dievulio skulptūrą apsižadėjęs žmogus pastatė. Neseniai geležinį, mėlyną kryžių iš Latvijos atvežė. Viena moteris prie kryžių verkė sumušta vyro.
„Aš irgi pripažįstu: ten tikrai “cūdauna“ (stebuklinga) vieta yra, — neabejoja V. Eidėnienė. — Vieną kartą, pasiėmusi dar mažus vaikus, Dievo prašiau: viskas išsipildė. Vyras ranką buvo pakėlęs, žiūriu, kad ir pats verkia, dejuoja.“
Dažniausiai atvažiuoja vestuvininkai: prie Svilės šaltinio sustoja ir prie kryžių nueina.
„Mano vaikai, kai tuokėsi, irgi ne į Kryžių kalną, o į savo kalniuką vežė kryžių padėti“, — sako V. Eidėnienė.
O kol atžalos mažos buvo, kartu eidavo pasimelsti, nes su mažaisiais į bažnyčią sunku būdavo nukakti.
„Dabar tankiai nueinu. Kai pareinu pasimeldusi, rodosi, kad smagiau“ — šypsosi moteris.
KRYŽKELĖ: Kryžkelėje kryžiai statomi iki šių dienų.
KRYŽIAI: Iš medžių šakų surišti kryžiai.
AKMENYS: Kryžiaus ženklas sudėliojamas ir iš akmenų.
KOPLYČIA: Kryžių kryžkelėje stovinti koplytėlė su prašymu: „Viltie, išsipildyk!“
INTENCIJA: Didysis juodas kryžius pastatytas meldžiant Lietuvai nepriklausomybės.
ŽENKLAS: Kryžiai išskaptuoti medžių žievėje.
LIKUČIAI: Garsiosios pušies likučiai.
TIKĖJIMAS: Netoli Svilės kryžių kryžkelės gyvenanti Vera Eidėnienė sako, kad ši vieta — stebuklinga.
Jono TAMULIO nuotr.
