Į išlikimą – per Rygą, Rusiją, Vidurinę Aziją

Į iš­li­ki­mą – per Ry­gą, Ru­si­ją, Vi­du­ri­nę Azi­ją

Rug­sė­jo 23 die­ną Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nė tra­di­ciš­kai pri­si­mins sa­vo tau­tos ge­no­ci­do au­kas. Šiau­lių žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Sa­nia Ker­be­lis sa­ko, kad nė­ra ša­ly­je nė vie­nos šei­mos ar gi­mi­nės, ku­ri ne­tu­rė­tų sa­vo iš­gy­ven­tų tra­ge­di­jų. Vie­ni vis dar ap­rau­da žu­vu­sius, ki­ti,  iš­gy­ve­nę pa­bė­gi­mą, su­grį­žo ir tar­si šei­mos ži­di­nį kū­re­na sa­vo tau­tos at­min­tį. Sa­vo is­to­ri­ją tu­ri ir jis.

Jū­ra­tė RAU­DU­VIE­NĖ

jurate@skrastas.lt

Spė­jo pa­si­trauk­ti po­gro­mų iš­va­ka­rė­se

S. Ker­be­lis pa­sa­ko­ja apie pla­čią ma­mos gi­mi­nę, ki­lu­sią iš Ža­ga­rės. Pro­se­ne­lių Ju­dit ir Eli­ja­chu Glei­ze­rių šei­mo­je užau­go 11 vai­kų. Da­lis jų jau tu­rė­jo sa­vo šei­mas, au­gi­no ma­žus vai­kus, kai ku­rie bu­vo iš­vy­kę gy­ve­ni į Urag­va­jų. Mo­čiu­tė Šei­na bu­vo su­kū­ru­si šei­mą su Jan­ke­liu Jo­se­lo­vi­čiu­mi, Ža­ga­rė­je tu­rė­ju­siu ba­tų dirb­tu­vę, ir au­gi­no 5 vai­kus. Ka­dan­gi ka­ras jau bu­vo pra­si­dė­jęs, žmo­nes pa­siek­da­vo ži­nios apie žy­dų po­gro­mus. Tau­tie­čiai pra­dė­jo kal­bė­ti apie tai, kad rei­kia trauk­tis iš Lie­tu­vos. Di­de­lė­je pro­se­ne­lių šei­mo­je bu­vo daug ma­žų vai­kų, to­dėl jie trauk­tis ne­ke­ti­no. Žmo­nės pa­pras­ti, šei­mos gau­sios, ko ten bėg­ti? Be to, tarp žy­dų gy­va­vo nuo­sta­ta, kad vo­kie­čiai – kul­tū­rin­ga ir in­te­li­gen­tiš­ka tau­ta.

„Per­se­kio­ji­mai žy­dams ne­bu­vo nau­jie­na, ta­čiau kad ims juos fi­ziš­kai nai­kin­ti tik dėl to, kad jie žy­dai, nie­kas ne­si­ti­kė­jo“, – sa­ko Sa­nia.

Jis pri­mi­nė žy­dų is­to­ri­ją, kaip dar pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais ca­ras bu­vo iš­lei­dęs įsa­ką, kad vi­si žy­dai tu­ri pa­si­trauk­ti nuo fron­to li­ni­jos, nes jų kal­ba pa­na­ši į vo­kie­čių ir ga­li su jais ko­la­bo­ruo­ti. Žy­dus bu­vo iš­vi­ję iš jų na­mų. Glei­ze­rių gi­mi­nę bu­vo iš­va­rę į Uk­rai­ną. Kai 1917 me­tais įvy­ko re­vo­liu­ci­ja, Uk­rai­no­je pra­si­dė­jo žy­dų po­gro­mai, ta­da jie grį­žo į Ža­ga­rę.

Li­kus die­nai iki vo­kie­čių atė­ji­mo šei­ma vėl svars­tė, ar ver­ta pa­lik­ti na­mus ir bėg­ti. Ini­cia­ty­vos ėmė­si 18-me­tis mo­čiu­tės bro­lis Na­ta­nas. Jis pa­reiš­kė: „Jei jūs pa­si­lie­ka­te, aš pa­sii­mu ve­ži­mą su ark­liu, su­si­so­di­nu vi­sus gi­mi­nės vai­kus ir iš­ke­liau­ju“. Tė­vai ne­no­rė­jo skir­tis su vai­kais, to­dėl va­ka­rė­jant vi­si pės­čio­mis pa­trau­kė į Ry­gą.

„Jie pa­te­ko tarp tų lai­min­gų­jų, ku­rie spė­jo Ry­go­je pe­rei­ti til­tą ir nu­ke­liau­ti į ge­le­žin­ke­lio sto­tį. Grei­tai til­tas bu­vo su­bom­bar­duo­tas ir ga­li­my­bės pa­si­trauk­ti ne­li­ko“, – šei­mos is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja S. Ker­be­lis.

Apie 300 Šiau­lių žy­dų su se­ne­liais, ma­žais vai­kais į Ry­gą atė­jo jau ta­da, kai til­tas bu­vo su­sprog­din­tas. Kur dė­tis? Aiš­ku, į si­na­go­gą. Čia pri­si­glau­dė dar ir pa­na­šus skai­čius Lat­vi­jos žy­dų. De­ja, vo­kie­čiai juos vi­sus už­da­rė si­na­go­go­je, ir ją su­de­gi­no kar­tu su žmo­nė­mis.

Gi­mi­nai­čių šei­ma li­ko Ža­ga­rė­je, nes su­si­rgo ma­žas vai­kas. Juos vi­sus atė­ję vo­kie­čiai su­šau­dė Na­ryš­ki­no par­ke Ža­ga­rė­je.

S. Ker­be­lis pri­si­me­na, kad Na­ta­nas Glei­ze­ris vi­sa­da bu­vo lai­ko­mas jų gi­mi­nės gel­bė­to­ju. Jis pa­ts su dar dviem bro­liais tar­na­vo 16-ojo­je lie­tu­viš­ko­je di­vi­zi­jo­je, bu­vo su­žeis­tas, ta­čiau iš­gy­ve­no. Pa­sit­rau­ku­si gi­mi­nė iš­gy­ve­no jo dė­ka, ki­taip bū­tų žu­vę Šiau­lių ge­te ar­ba su­šau­dy­ti Ža­ga­rė­je.

„Šei­ma spė­jo pa­siek­ti Ry­gą tik dėl to, kad tu­rė­jo ve­ži­mą ir ark­lį, ku­rio var­das, be­je, bu­vo Hit­le­ris“, – per­duo­da gi­mi­nės pa­sa­ko­ji­mus pa­šne­ko­vas.

Ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je sto­vė­jo ke­li eša­lo­nai ir Glei­ze­rių gi­mi­nės žmo­nės pa­si­trau­kė į Ru­si­jos gi­lu­mą, o vė­liau at­si­dū­rė Vi­du­ri­nė­je Azi­jo­je. Pa­ke­liui vo­kie­čiai bom­bar­da­vo trau­ki­nius. Sa­nia pa­sa­ko­ja, kad jo ma­ma Ra­che­lė tuo­met bu­vo 6-7 me­tų vai­kas, ta­čiau pri­si­me­na, kaip bom­ba pa­tai­kė į vie­ną va­go­ną ir vi­si ja­me va­žia­vę žu­vo. Tarp jų bu­vo ir gi­mi­nai­čių.

Ge­te žu­vo už ke­lias bul­ves al­ka­niems vai­kams

Pra­si­dė­jus po­gro­mams mo­čiu­tės bro­lis Chai­mas pa­te­ko į Pa­ne­vė­žio ge­tą ir žu­vo. Še­šio­lik­me­tė mo­čiu­tės se­suo Es­ter bu­vo iš­vy­ku­si iš Ža­ga­rės į Šiau­lius ap­lan­ky­ti ten gy­ve­nu­sio bro­lio Iz­rae­lio. Jie abu pa­puo­lė į Šiau­lių ge­tą ir ten bu­vo nu­žu­dy­ti. Jų pa­var­dės įra­šy­tos ge­to są­ra­šuo­se. Jau po ka­ro ge­te iš­gy­ve­nę pa­žįs­ta­mi tau­tie­čiai pa­sa­ko­jo, kad Iz­rae­lį pa­ga­vo iš dar­bo sa­vo al­ka­niems dviem vai­kams par­ne­šu­sį ke­lias bul­ves. Ka­li­no mies­to ka­lė­ji­me, vė­liau su­šau­dė, ma­no­ma, Pro­čiū­nų gat­vės ka­pa­vie­tė­je.

Jo vai­kai bu­vo su­šau­dy­ti per va­di­na­mąją „vai­kų ak­ci­ją“. S. Ker­be­lis pri­mi­nė, kad vo­kie­čiams rei­kė­jo dar­bin­gų žy­dų, o vai­kai jiems bu­vo naš­ta. To­dėl vie­ną die­ną, kai suau­gu­sie­ji bu­vo iš­va­ry­ti į dar­bą, vi­si vai­kai bu­vo su­rink­ti, nu­vež­ti į Ku­žius ir nu­žu­dy­ti.

„Vai­kų ak­ci­ją“ iš­gy­ven­ti pa­vy­ko vie­ne­tams. Kas nu­jau­tė, kad taip ga­li bū­ti, su­ge­bė­jo vai­kus pa­slėp­ti.

„Li­ko gy­vi tie, ku­riuos iš­gel­bė­jo lie­tu­vių šei­mos. Kai ku­riuos jų iš­ne­šė mai­še ir per­da­vė lie­tu­viams“, – is­to­ri­nę at­min­tį at­gai­vi­na pa­šne­ko­vas.

Jis pri­me­na Sa­lo­mit Le­vi is­to­ri­ją, ku­ri su ma­ma su­ge­bė­jo pa­bėg­ti iš Šiau­lių ge­to ir vi­są ka­rą slė­pė­si Pa­ne­vė­žy­je, vie­nuo­ly­ne. Jas per­ren­gė vie­nuo­lė­mis ir joms pa­vy­ko iš­gy­ven­ti.

S. Ker­be­lis sa­ko, kad su liūd­na ho­lo­kaus­to is­to­ri­ja su­si­ju­sios ir se­no­sios žy­dų ka­pi­nės ša­lia Žal­gi­rio gat­vės. Ge­te žmo­nės gy­ve­no an­ti­sa­ni­ta­ri­nė­mis są­ly­go­mis, sir­go, ba­da­vo. Mi­ru­sius vež­da­vo lai­do­ti į se­ną­sias ka­pi­nes. „Kai ke­lia­mas klau­si­mas, ka­žin, ar ten yra pa­lai­do­ta, no­riu pa­sa­ky­ti, kad ten bet kur ga­li bū­ti pa­lai­do­ti žmo­nės. Kai ge­te mir­da­vo, nie­kas ne­žiū­rė­jo, kaip juos tvar­kin­gai pa­lai­do­ti. At­vež­da­vo ir už­kas­da­vo“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Pir­ma­sis Šiau­lių ge­tas, dar va­din­tas Kau­ka­zo ge­tu, bu­vo įsteig­tas bū­tent prie se­nų­jų žy­dų ka­pi­nių. Kai ten žmo­nės jau ne­be­til­po, pra­dė­jo per­kė­li­nė­ti į ant­rą­jį ge­tą Eže­ro ir Tra­kų gat­vių kam­pe. Iš ten iš­kel­di­no vi­sus lie­tu­vius, ap­tvė­rė te­ri­to­ri­ją ir per­kė­lė žy­dus. Pir­ma­sis ge­tas bu­vo pa­vers­tas į kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą.

S. Ker­be­lis, pa­sa­ko­da­mas sa­vo gi­mi­nės is­to­ri­ją, pri­me­na, kad da­lį ge­te ap­gy­ven­din­tų žy­dų vo­kie­čiai iš­ve­žė į Ža­ga­rę. Bu­vo paaiš­kin­ta, kad čia trūks­ta vie­tos, ten nau­jas ge­tas, bus ge­riau. Su­so­di­no į sunk­ve­ži­mius, nu­ve­žė prie pa­ruoš­tų duo­bių Na­ryš­ki­no par­ke ir su­šau­dė. Su vai­kais ir se­ne­liais.

Vi­du­ri­nė­je Azi­jo­je – skur­das, li­gos, al­kis

S. Ker­be­lis pa­sa­ko­ja, kad pa­si­trau­ku­si Glei­ze­rių gi­mi­nė gy­ve­no Kir­gi­zi­jo­je, Uz­be­kis­ta­ne. Var­gin­gai, ta­čiau iš­gy­ve­no. Ma­ma pri­si­me­na, kaip iš pra­džių vaikš­čio­jo iš­ti­nę nuo ba­do. Pra­si­dė­jo ma­lia­ri­ja, žmo­nės sun­kiai sir­go. Di­des­ni šei­mos vai­kai, mo­čiu­tė dir­bo ko­lū­kiuo­se. Se­ne­lis pra­dė­jo tai­sy­ti ba­tus, ta­da ta­po kiek leng­viau.

Pa­si­bai­gus ka­rui Glei­ze­rių gi­mi­nės šei­moms ki­lo klau­si­mas, kur grįž­ti. Ti­kė­jo­si į Ža­ga­rę, bet grei­tai pa­ma­tė, kad ten nie­ko neiš­li­ko. Pa­žįs­ta­mi žy­dai pa­ta­rė va­žiuo­ti į Vil­nių, ten bu­vo leng­viau pra­gy­ven­ti. Mo­čiu­tė S. Ker­be­liui pa­sa­ko­jo, kad grį­žo vi­si iš Azi­jos skur­džiai ap­si­ren­gę, kaip čia da­bar taip at­ro­dy­da­mi va­žiuos į Vil­nių? Nusp­ren­dė ap­si­sto­ti Šiau­liuo­se. Šiau­liai bu­vo su­bom­bar­duo­ti, ne­bu­vo kur gy­ven­ti. Kur da­bar yra ka­vi­nė-val­gyk­la „So­džius“ Sto­ties gat­vė­je, prieš ka­rą bu­vo si­na­go­ga. Ten ir ap­si­gy­ve­no daug grį­žu­sių žy­dų, tarp jų ir Glei­ze­rių gi­mi­nė. Ten Sa­nios ma­ma Ra­che­lė su­ti­ko jo tė­vą Tėv­ją Ker­be­lį, su­si­tuo­kė, gy­ve­nant ta­me bu­vu­sios si­na­go­gos pa­sta­te gi­mė ir pir­mus me­tus au­go ir vie­nin­te­lis jų vai­kas – Sa­nia.

Po ka­ro ten dar bu­vo li­kę ir re­li­gi­nės li­te­ra­tū­ros, žy­dai rink­da­vo­si rū­sy­je mels­tis. Bet su­ži­no­ju­si val­džia vis­ką už­drau­dė, kny­gas iš­ve­žė. Žy­dai ten gy­ve­no iki 1968 me­tų.

So­vie­tai ne­lei­do bū­ti žy­dais

Sa­nia nuo vai­kys­tės gy­ve­no su ho­lo­kaus­to tra­giš­kų is­to­ri­jų pri­si­mi­ni­mais ir gi­liu ne­tei­sy­bės jaus­mu. Gi­mi­nė­je bu­vo priim­ta kiek­vie­ną rugp­jū­tį rink­tis į Ža­ga­rę pa­gerb­ti žu­vu­sių­jų. Taip pat ir Bir­žuo­se, iš kur ki­lu­si tė­vo gi­mi­nė.

„Kiek aš sa­ve at­si­me­nu, nė­ra to­kių me­tų, kad ne­bū­tu­me ten vy­kę“, – sa­ko Sa­nia.

Jis pa­sa­ko­ja, kad so­vie­tai ne­to­le­ra­vo mal­dų prie žu­vu­sių­jų ka­po. Žy­dai bi­jo­da­vo ir ki­pą už­si­dė­ti. Ant ma­si­nių žu­dy­nių ka­pa­vie­čių pa­mink­lų ne­bū­da­vo ženk­lo, kad ten su­šau­dy­ti žy­dai, tie­siog – ta­ry­bi­niai pi­lie­čiai. „Vo­kie­čiai žy­dus nai­ki­no fi­ziš­kai, so­vie­tai – mo­ra­liai. Mums tie­siog ne­lei­do bū­ti žy­dais“, – sa­ko Sa­nia.

Už­da­ry­tos mo­kyk­los, už­draus­ta spau­da, or­ga­ni­za­ci­jos. Jie ne­bu­vo­me nei žy­dai, nei lie­tu­viai. Sa­nios mo­čiu­tė šei­mo­je pa­lai­kė bend­ra­vi­mą ji­diš kal­ba. „Kai kas nors pa­pra­šo iš­vers­ti ko­kį už­ra­šą ji­diš kal­ba, nu­stem­ba man paaiš­ki­nus, kad ne­pa­vyks. Kal­bė­ti ja mo­ku, ta­čiau ra­šy­ti ar skai­ty­ti – ne. Tie­siog ne­bu­vo kur mo­ky­tis“.

Sa­nia pri­me­na, kad so­vie­tų val­džios nu­ro­dy­mu Šiau­liuo­se bu­vo griau­na­mi žy­dų ant­ka­piai ir iš jų da­ro­mi laip­tai mies­to cent­re. So­vie­ti­nė san­tvar­ka bu­vo an­ti­se­mi­ti­nė. Tik Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, pra­dė­jo steig­tis žy­dų bend­ruo­me­nės, or­ga­ni­za­ci­jos.

Paš­ne­ko­vas džiau­gia­si, kad jo pa­se įra­šy­ta tau­ty­bė „žy­das“, taip pat ir jo tė­vo. Ta­čiau iš Ru­si­jos at­vy­ku­sių tau­tie­čių do­ku­men­tuo­se ties tau­ty­bės gra­fa sto­vė­jo brūkš­niu­kas ar­ba žo­dis „ru­sas“. No­rė­da­mi, ko nors pa­siek­ti, ten žmo­nės keis­da­vo var­dus, pa­var­des. Sa­nia sa­ko, kad Lie­tu­vo­je į jų tau­ty­bės žmo­nes žiū­rė­jo li­be­ra­liau. Į Lie­tu­vą at­vyk­da­vo stu­di­juo­ti tau­tie­čių iš Bal­ta­ru­si­jos, nes ten jiems aukš­tų­jų mo­kyk­lų du­rys bu­vo už­ver­tos.

Kvies gi­mi­nės su­si­ti­ki­mą

S. Ker­be­lis daug me­tų da­ly­va­vo Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės veik­lo­je, o pa­sta­ruo­sius me­tus va­do­vau­ja šiai or­ga­ni­za­ci­jai. Paš­ne­ko­vas pa­tvir­ti­na, kad žy­do tau­ty­bė yra nu­sta­to­ma pa­gal ma­mos li­ni­ją.

„Mū­sų bend­ruo­me­nė yra vi­suo­me­ni­nė, su­bur­ta ne re­li­gi­niu pa­grin­du. Mū­sų na­riai ga­li bū­ti ir lie­tu­viai, daž­nai tai žy­dų žmo­nos ar vy­rai. Pas mus nė­ra žy­do pa­gal mo­ti­ną kri­te­ri­jaus“, – pa­sa­ko­ja Sa­nia, ta­čiau primena, kad yra mo­men­tų, kai šis kri­te­ri­jus vei­kia. Pa­vyz­džiui, žmo­nės su­si­ren­ka skai­ty­ti mal­dą už žu­vu­sius. Pa­gal tra­di­ci­ją tam rei­kia 10 žy­dų vy­rų. Tik tų, ku­rių mo­ti­nos yra žy­dės. Anot Sa­nios, žy­dų bend­ruo­me­nė yra at­vi­ra, ren­gia daug vi­suo­me­ni­nių ren­gi­nių, nors šven­čia ir re­li­gi­nes šven­tes.

Pats Sa­nia yra ve­dęs lie­tu­vai­tę, užau­gi­no du sū­nus. Ka­dan­gi jų mo­čiu­tė su anū­kais daug bend­ra­vo ji­diš kal­ba, vai­ki­nai ją su­pran­ta. Sa­nia juo­kia­si, kad daug me­tų pra­gy­ve­nus kar­tu ir žmo­na tą kal­bą su­pran­ta. Juo­lab, kad ir­gi da­ly­vau­ja bend­ruo­me­nės veik­lo­je.

S. Ker­be­lis pa­sa­ko­ja, kad ho­lo­kaus­tą iš­gy­ve­nę pla­čios Glei­ze­rių gi­mi­nės žmo­nės pa­skli­do ne tik Lie­tu­vo­je, bet gy­ve­na ir ki­to­se ša­ly­se, da­lis iš­vy­ko į Iz­rae­lį. Ki­tų me­tų va­sa­ros pla­nuo­se – su­kvies­ti vi­sus į Šiau­lius ir su­reng­ti su­si­ti­ki­mą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Sa­nia Ker­be­lis pa­pa­sa­ko­jo, kaip ho­lo­kaus­tas pa­kei­tė pla­čios jo gi­mi­nės gy­ve­ni­mą.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Aš­tuo­nio­lik­me­tis Na­ta­nas Glei­ze­ris iš­gel­bė­jo Ža­ga­rė­je gy­ve­nu­sius gi­mi­nai­čius, įkal­bė­jęs juos po­gro­mų iš­va­ka­rė­se bėg­ti į Ry­gą. Ša­lia – se­suo Es­ter, nu­žu­dy­ta Šiau­lių ge­te.

Po ka­ro bu­vu­si žy­dų si­na­go­ga Sto­ties gat­vė­je (da­bar ka­vi­nė-val­gyk­la „So­džius") ta­po žy­dų šei­mų prie­bė­ga.