Harmoniją atranda dainuodami

Harmoniją atranda dainuodami

Har­mo­ni­ją at­ran­da dai­nuo­da­mi

Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro apei­gi­nio folk­lo­ro „Rė­da“ va­do­vai Jus­tė ir Do­vy­das Li­pins­kai no­ri, kad kuo dau­giau žmo­nių dai­nuo­tų. Va­sa­rio pra­džio­je Jus­tė pa­kvie­tė mo­te­ris į pa­dai­na­vi­mus „(Iš)dai­nuok sa­ve“, ko­vo 12 die­ną su vy­rais už­dai­nuos Do­vy­das. Abe­jo­jan­čius dėl bal­so ar klau­sos folk­lo­ris­tai nu­ra­mi­na: kiek­vie­nas paukš­tis tu­ri sa­vo bal­są, tad dai­nuo­ti ga­li ir gand­ras.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pir­mas kar­tas

„Pa­dai­na­vi­mus pir­mie­ji pra­dė­jo reng­ti Vil­niaus et­no­kul­tū­ri­nin­kai, ima­me pa­vyz­dį, bu­ria­mės į vie­ną kumš­tį, kad ne tik vil­nie­čiai už­dai­nuo­tų, bet ir vi­si re­gio­nai“, – sa­ko J. Li­pins­kie­nė.

Pir­mie­ji pa­dai­na­vi­mai „(Iš)dai­nuok sa­ve“ su J. Li­pins­kie­ne va­sa­rio 5 die­ną vy­ko Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Mu­zi­kos kam­ba­ry­je.

Pir­ma­jam su­si­ti­ki­mui Jus­tė ruo­šė­si il­gai, pus­me­tį bran­di­no ir pra­ti­no­si min­tį, kad dai­nuos Šiau­liuo­se. Var­tė dai­ny­nus, ieš­ko­jo teks­tų, ku­rie ir pa­čią už­pil­dy­tų, ir me­lo­di­ja bū­tų gra­ži.

Iš­rin­ko sep­ty­nias su­tar­ti­nes ir vie­ną liau­dies dai­ną, jų te­ma­ti­ka – mo­te­riš­ku­mas, mo­ti­nys­tė, san­ty­kis su vy­ru, any­ta, vai­kais.

Į pir­mą­jį su­si­ti­ki­mą atė­jo la­bai skir­tin­gos mo­te­rys: jau­nos ir vy­res­nės, dai­na­vu­sios ir ne.

Prieš už­dai­nuo­jant J. Li­pins­kie­nė sten­gė­si, kad mo­te­rys at­si­pa­lai­duo­tų, su­kū­rė jau­kią ap­lin­ką: už­de­gė žva­kių, pa­si­te­pė kvap­iaisiais alie­jais. Su­si­pa­ži­no, kal­bė­jo­si.

„Pir­mas kar­tas: ne­jau­ku vien atei­ti, o dar dai­nuo­ti! Kad dai­na­vi­mas duo­tų kaž­ką gi­les­nio, rei­kia pa­si­ruoš­ti, pa­si­steng­ti, iš­si­va­ly­ti sa­ve. Žmo­nės atei­na su sa­vo min­ti­mis, dva­si­niais po­ty­riais. At­mos­fe­ra, erd­vė taip pat su­tei­kia tam tik­rą pa­jau­ti­mą ir nuo­tai­ką“, – sa­ko J. Li­pins­kie­nė.

Dai­nuo­ti mo­te­rys rink­sis kiek­vie­no mė­ne­sio pir­mą­jį ant­ra­die­nį. Jei bus po­rei­kis, gal­būt dai­nuos ir daž­niau. Ant­ras kar­tas, ti­ki­si Jus­tė, bus ty­kes­nis, ra­mes­nis – pa­bu­vi­mas su­si­ka­bi­nus už ran­kų ir tie­sio­gi­ne, ir per­kel­ti­ne pra­sme. Nes drau­ge dai­nuo­jant ga­li­ma at­ras­ti vi­di­nę ra­my­bę, har­mo­ni­ją, pa­si­sem­ti tei­gia­mos ener­gi­jos.

J. Li­pins­kie­nės tiks­las nė­ra išau­gin­ti nau­ją ko­lek­ty­vą. Ji no­ri, kad pa­dai­na­vi­mai bū­tų vien­kar­ti­niai išė­ji­mai iš na­mų: ga­li­my­bė trum­pam iš­trūk­ti iš šei­mos, bui­ties, kad su­grįž­tu­mei į sa­ve, kad sa­ve iš­dai­nuo­tu­mei. Ne „ati­dir­bi­nė­ji­mas“, o sa­vo gel­mės ieš­ko­ji­mas.

„Pa­si­dai­na­vi­mus ren­gia­me ne dėl to, kad žmo­nes įtrauk­tu­me į veik­lą, kur įsi­pa­rei­go­tu­mei kas­kart atei­ti. Tie­siog no­ri­me, kad kuo dau­giau žmo­nių dai­nuo­tų be jo­kių są­ly­gų, įpa­rei­go­ji­mų“, – ant­ri­na D. Li­pins­kas.

Dai­na­vi­mas, ma­no Jus­tė, kaip drus­ka mais­tui. Ga­li mais­tą val­gy­ti ir prės­ką, bet kai už­si­bars­tai drus­kos, sko­nis jau ki­tas.

„No­riu dai­nuo­ti, no­riu, kad žmo­nės dai­nuo­tų“, – sa­ko et­ni­nės kul­tū­ros spe­cia­lis­tė.

Vi­si tu­ri sa­vo bal­są

D. Li­pins­kas su vy­rais pra­dės dai­nuo­ti ko­vo 12 die­ną. Folk­lo­ris­tui re­per­tua­re no­ri­si skam­bių, lau­ko dai­nų: to­kių, kai ant kal­no at­si­sto­ję vy­rai trau­kia iš vi­sų plau­čių.

„At­si­pa­lai­duo­ju dai­nuo­da­mas. Ne­daž­nai ten­ka dai­nuo­ti vy­rų bū­ry­je, daž­niau­siai per ka­len­do­ri­nes šven­tes. Sus­to­ja bū­rys vy­rų ir už­trau­kia: vi­sai ki­tas jaus­mas nei miš­rio­je kom­pa­ni­jo­je ar kur vy­rau­ja mo­te­rys. Ki­ta jė­ga“, – vy­riš­ku dai­na­vi­mu ža­vi­si Do­vy­das.

Ko­dėl vy­rai ir mo­te­rys dai­nuo­ja at­ski­rai? Pa­sak D. Li­pins­ko, dėl ki­to­kios spe­ci­fi­kos. Mo­te­rys tu­ri mo­te­riš­kų te­mų, aša­rų, iš­si­šne­kė­ji­mų. Do­vy­das ti­ki: at­ski­rai vy­rai su­ge­bės už­dai­nuo­ti pil­nais plau­čiais!

„Po to­kių dai­nų taip leng­va pa­si­da­ro ant šir­dies! Stre­sas su­ma­žė­ja, ku­rio kas­die­ny­bė­je ne­trūks­ta“, – dai­na­vi­mą gi­ria folk­lo­ris­tas.

Jus­tė pri­ta­ria: dai­nuo­da­mas at­si­pa­lai­duo­ji. O kai iš­girs­ti bend­rą skam­be­sį, kai vi­sos mo­te­rys su­ku­ria bend­rą gar­są, api­ma pa­si­gro­žė­ji­mas, pa­si­gė­rė­ji­mas sa­vi­mi, mo­te­riš­ko temb­ro, są­skam­bių bend­rys­tės pa­jau­ti­mas.

„Kai pa­vyks­ta su­tar­ti­nės, bū­na taip ge­ra! Iš­si­lie­ji, iš­si­bū­ni ir dar gir­di gro­žį! – sa­ko Jus­tė. – Dai­na ku­ria bend­ruo­me­nę. Ne prie kiek­vie­no iš­drį­si dai­nuo­ti. Bet kai suei­na į bū­rį su tuo pa­čiu tiks­lu ir iš­drįs­ta, lie­ka gro­žė­tis ir gė­rė­tis.“

Ar vi­si ga­li dai­nuo­ti? „Vie­nas iš­min­tin­gas žmo­gus sa­kė: ne vi­si gi­mę vy­tu­riais ar vie­ver­siais. Vie­nas gi­męs bū­ti šar­ka, ki­tas var­na, ki­tas gand­ru. Ir vi­si tu­ri sa­vo bal­są. Tik rei­kia tu­rė­ti kant­ry­bės, iš­min­ties iš­bū­ti ša­lia to gand­ro – ši­taip au­ga­me pa­tys, o ir lei­džia­me aug­ti ša­lia dai­nuo­jan­čiam“, – sa­ko J. Li­pins­kie­nė.

Do­vy­das įsi­ti­ki­no: daž­nai žmo­gus tu­ri ir klau­są, ir bal­są – tie­siog jo ne­nau­do­ja ir ne­la­vi­na.

„Bū­na, kad į an­samb­lį atei­na žmo­gus ir iš pra­džių at­ro­do: ką tu čia vei­ki, ar dai­nuo­ti su­si­ruo­šei? Bet jis de­ga to­kiu no­ru! Dai­nuo­ti ne­la­bai ge­rai su­ge­ba, bet ap­jun­gia žmo­nes, yra ly­de­ris, su ku­riuo ki­tiems links­ma. Po tru­pu­tį ir bal­sas la­vė­ja, paaiš­kė­ja, kad ir klau­są tu­ri, tik rei­kia dau­giau pa­dir­bė­ti, dau­giau pa­dai­nuo­ti, kol ga­liau­siai tam­pa ga­na ne­blo­gas an­samb­lie­tis“, – šyp­so­si D. Li­pins­kas.

Dai­na jun­gia kar­tas

Vai­kys­tė­je Do­vy­dui lop­ši­nes dai­nuo­da­vo ma­ma, iki da­bar dai­nas te­be­dai­nuo­ja greit 97-erių su­lauk­sian­ti mo­čiu­tė. Vy­ras iki šiol su­lau­kia mo­čiu­tės skam­bu­čių: „At­si­mi­niau dar vie­ną dai­ną, ku­rią bū­ti­nai tu­ri iš­mok­ti!“ Do­vy­dą api­ma fan­tas­tiš­kas jaus­mas, kai jo vai­kai dai­nuo­ja pro­se­ne­lės iš­mo­ky­tas dai­nas.

D. Li­pins­kas pra­dė­jo dai­nuo­ti, kai Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke bu­vo suor­ga­ni­zuo­ta Ža­lio­ji mo­kyk­la. Įsi­jun­gė į klu­bą „Au­ku­ras“, pra­dė­jo švęs­ti ka­len­do­ri­nes šven­tes, su­si­do­mė­jo folk­lo­ri­niu ju­dė­ji­mu, pa­vel­du, dai­no­mis.

D. Li­pins­kas gro­ži­si kuo se­no­viš­kes­nė­mis, mi­to­lo­gi­nę pra­smę tu­rin­čio­mis dai­no­mis, ku­rių už­ko­duo­tų sim­bo­lių iš pir­mo žvilgs­nio ne­sup­ra­si, kai dai­no­je ga­li iš­skai­ty­ti ko­ne pa­sau­lio su­tvė­ri­mą.

„Ma­nau, kad dau­gė­ja no­rin­čių mo­ky­tis dai­nuo­ti. Bu­vo lai­kas, kai liau­dies dai­nos pri­mi­nė se­no­vę, gal­būt kai kam sun­kią vai­kys­tę, var­gą, skur­dą. Da­bar užau­go nau­ja kar­ta be išanks­ti­nės nuo­mo­nės. Ob­jek­ty­viai pa­žiū­ri ir pa­ma­to, kad dai­nuo­ti sma­gu, įdo­mu, sa­vi­ta“, – sa­ko D. Li­pins­kas.

Jus­tę dai­nos ly­di nuo vai­kys­tės: ma­ma pri­ra­šė pil­nas ka­se­tes, kaip dai­nuo­ja vi­si trys vai­kai. Mo­ters gi­mi­nė – dai­nin­ga. Tė­vai spe­cia­liai va­ži­nė­da­vo iš Šiau­lių į folk­lo­ro ko­lek­ty­vą Kel­mė­je, kad pa­dai­nuo­tų ir pa­šok­tų. No­ras bu­vo toks di­džiu­lis!

„Vis­kas atei­na iš tė­vų, iš se­ne­lių. La­bai na­tū­ra­lu ir taip tu­rė­tų bū­ti. Jei tė­vai ne­skai­to kny­gų, ne­no­rėk, kad ir vai­kai skai­ty­tų. Ne­da­ry­si, ko sa­vi ne­da­ro – no­ri bū­ti pa­na­šus į ar­ti­miau­sią žmo­gų“, – sa­ko Jus­tė.

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te J. Li­pins­kie­nė yra bai­gu­si et­no­lo­gi­jos ir folk­lo­ris­ti­kos stu­di­jas, Kau­ne va­do­va­vo folk­lo­ro an­samb­liui „Goš­tau­ta“. Spe­cia­ly­bę įgi­jo, kad ga­lė­tų pa­grįs­ti, gi­liau su­vok­ti liau­dies dai­nų teks­tus, me­lo­di­jų spe­ci­fi­ką. Tu­rė­da­ma ži­nių, jau­čia­si ant tvir­tes­nio pa­ma­to.

Li­pins­kų šei­mo­je au­ga ket­ve­riu­kė: 7-erių Jo­nas, 5-erių Po­vi­las, 3-ejų Do­mi­ce­lė ir 8 mė­ne­sių Mo­tie­jus. Dai­nas jie gir­dė­jo dar bū­da­mi įsčio­se. Jus­tė džiau­gia­si, kad pir­mak­la­sis sū­nus, spe­cia­liai ne­mo­ko­mas, tė­vų dai­nuo­ja­mas dai­nas trau­kia min­ti­nai – nuo pra­džios iki pa­bai­gos.

„Vai­kas ma­to, gir­di ir su­ge­ria į sa­ve. Nuos­ta­bus jaus­mas! No­ri­si dar dau­giau dai­nuo­ti“, – džiau­gia­si J. Li­pins­kie­nė.

Jus­tė ir Do­vy­das daž­nai už­dai­nuo­ja dvie­se. „Do­vy­do la­bai gra­žus temb­ras, – gi­ria žmo­na. Man ap­skri­tai vy­rų dai­na­vi­mas tai – oho­ho! Gro­žiuo­si, gė­riuo­si, kai vy­rai dai­nuo­ja.“

„Kas ga­li bū­ti gra­žiau ne­gu dai­nuo­jan­čios mo­te­rys?“ – re­to­riš­kai klau­sia vy­ras. Ir su­lau­kia žmo­nos at­sa­ky­mo: „Dai­nuo­jan­tys vy­rai!“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Jus­tė ir Do­vy­das Li­pins­kai no­ri, kad kuo dau­giau žmo­nių dai­nuo­tų.

Jus­tė Li­pins­kie­nė sa­ko, kad drau­ge dai­nuo­jant ga­li­ma at­ras­ti vi­di­nę ra­my­bę, har­mo­ni­ją, pa­si­sem­ti tei­gia­mos ener­gi­jos.

Jus­tės ir Do­vy­do Li­pins­kų šei­ma au­ga dai­nuo­da­ma.