Naujausios
Ne „žmogus su portfeliuku“
Ji ragina nebijoti kreiptis į draudimo konsultantus ir atsikratyti seno įvaizdžio, kad tai „žmogus su portfeliuku“, norintis parduoti paslaugą bet kokia kaina.
„Mes kalbamės su klientu, girdime jo poreikius ir tikrai nesiūlysime draudimo, jeigu jo nereikia. Norime suteikti išsamią informaciją, kad žmogus turėtų iš ko rinktis ir galėtų ramiai apsvarstyti.
Kol pati nedirbau draudimo srityje, ir aš maniau, kad man nieko netrūksta. Vėliau supratau, kad turėjau tik draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, kurį klaidingai laikiau gyvybės draudimu“, – pasakoja ji.
Pasak Sandros, klientai dažnai nežino, kuo skiriasi skirtingos draudimo rūšys, todėl visada verta pasikalbėti su vadybininku, kuris gali viską paaiškinti suprantama kalba.
„Nebijokite klausti – kiekvienas klausimas yra geras. Galbūt ne visada iš karto turėsime atsakymą, bet visada pasitikslinsime ir sugrįšime pas jus“, – pabrėžia S. Lukavičienė.
Nori aplenkti infliaciją
Pasak jos, žmonės vis labiau domisi investavimu – jie turi daugiau žinių ir siekia didesnės grąžos.
„Investicinis gyvybės draudimas leidžia rinktis iš įvairių investavimo tipų ir fondų bei ilgalaikėje perspektyvoje gali padėti uždirbti daugiau, atsižvelgiant į kliento norą ir galimybes prisiimti riziką“, – teigia vadybininkė.
Alternatyva – klasikinis kaupiamasis gyvybės draudimas, suteikiantis stabilią fiksuotą grąžą. Jis tinkamas žmonėms, kurie vertina stabilumą ir nori būti tikri, kad po 20 metų bus sukaupę konkrečią sumą. Vis dėlto, pasak S. Lukavičienės, šio draudimo populiarumas mažėja, nes klientai tampa išmanesni ir nori didesne grąža aplenkti infliaciją.
Žinoma, visada išlieka svarbios apsaugos mirties, sunkios ligos ar traumos atveju. Rizikinio gyvybės draudimo apimtys auga, o kai kurie žmonės netgi turi po kelias gyvybės draudimo sutartis skirtingose bendrovėse.
„Anksčiau žmonės ieškodavo, kur pigiau apsidrausti, tačiau praktika rodo, kad pigiau ne visada reiškia geriau. Net ir paprasto kaulo lūžio atveju žmogus mėnesį ar ilgiau negali dirbti, todėl svarbu, kad draudimo išmoka bent jau padėtų padengti pajamų skirtumą“, – aiškina S. Lukavičienė.
Išmoka leidžia susitelkti į gydymą
Paklausta, kokia turėtų būti gyvybės draudimo suma, S. Lukavičienė atsako, kad ji visada turi atitikti konkretaus žmogaus poreikius. Vis dėlto pati Sandra nesirinktų mažesnės nei 10-20 tūkstančių eurų sumos.
„Kritinių ligų atveju žmonės dažniausiai renkasi apie 10 tūkstančių eurų, tačiau aš pati rinkčiausi didesnę sumą. Kritinių ligų gydymas gali būti labai brangus, ypač jei reikalingi eksperimentiniai vaistai ar gydymas užsienyje.
Išmoka nuo ligos neapsaugos, tačiau ji leis susitelkti į gydymą, vaistus, šeimą, pokalbius, kovą su liga ar galbūt orų atsisveikinimą. Svarbiausia – nereikės galvoti, iš kur tam paimti pinigų“, – kalba vadybininkė.
Pirmiausia turi draustis tėvai
S. Lukavičienė teigia, kad žmonių, visiškai neturinčių gyvybės draudimo, sutinka vis rečiau. Tačiau neretai sutartys sudaromos ne sau.
„Vaikus draudžia nuo pat gimimo. Dar laukdamiesi kūdikio tėvai ar net seneliai domisi draudimu, skambina ir sako, kad netrukus gims vaikutis, kurį norės apdrausti. Net tetos kartais nori padovanoti draudimą sesers ar brolio vaikui. Labai dažnai tėvai skuba apdrausti vaikus, bet pamiršta save“, – pastebi ji.
Anot vadybininkės, draudimo specialistai kasdien susiduria su noru kaupti vaikui, investuoti jo ateičiai ir būtinai apdrausti nuo nelaimingų atsitikimų.
„Paklausiu: „O jūs?“ – „Ne, man nereikia.“ Bet jeigu kas nors nutiktų tėvams, kas mokėtų vaiko draudimo įmokas? Jei neliktų tėvų, kas tuo vaiku pasirūpintų? Tėvai yra pagrindiniai šeimos maitintojai ir lėšų kaupėjai vaikams, todėl pirmiausia turi būti apdrausti mama ir tėtis, o tik tada – vaikai. Nepamirškite savęs. Visada, sudarydami draudimo sutartį, pagalvokite ir apie save“, – sako S. Lukavičienė.
Užs. Nr. 587110
