Naujausios
Gyvoji miesto istorija
Devyniasdešimt penkerių šiaulietė Paulina Varnaitė-Lešinskienė dar puikiai atsimena rūkstančius Ch. Frenkelio kaminus, pasitempusius karius tik pastatytame Zoknių aerodrome, Aleksandrijos dvarininkų Janavičių šeimą. Ilgą ir margą gyvenimą nugyvenusi senolė nenustoja šypsotis: tikina esanti laiminga ir gyvenime sutikusi tik gerus žmones.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Ilgaamžių giminė
P. Lešinskienės vaikystė bėgo Šimšėje — Salduvės gatvėje. Šeimoje augo keturios mergaitės: Ona, Antanina, Paulina ir Elzbieta. Iki šiol gyvos Paulina ir 90-ies sulaukusi jos jauniausioji sesuo Elzbieta. Dvi vyriausios seserys irgi nugyveno gražų amžių: Ona — 83-ejus, Antanina — 98-erius metus.
Mergaičių vaikystė buvo sunki: po Pirmojo pasaulinio karo, 1920 metais, siaučiant epidemijai, mirė mama.
Tėvelis vedė pamotę: dvi seserys liko jo šeimoje, kitos dvi — tarp jų ir Paulina — apsigyveno Aleksandrijoje pas mamytės mamą, babytę Oną Juodrienę, išgyvenusią iki 99 metų.
„Pirmas vaikystės prisiminimas — kaip šešerius metus bandą ganiau“, — šypsosi senolė. Paaugusi šešiolika metų ištarnavo pas ūkininkus.
Mokytis galimybių neturėjo: Išmoko tik skaityti bei parašyti savo pavardę.
„Babytė sakydavo: “Kad tik skaityt mokėtumėt. O rašyt... Moteriai niekur nereikia eiti pasirašinėt“. Ir tikėdavome“, — šypsosi senolė.
Padėdavo dvarininkaitė
P. Lešinskienės atmintyje atgyja senoji Aleksandrija: dvarininkų Janavičių šeima, didelis jų durpynas (dabar šioje vietoje — Švedės tvenkinys), kur babytė eidavo kasti ir džiovinti durpių, Janavičių plytų fabrikas, kuriame porą mėnesių dirbo ir Paulina.
„Aleksandrijos ponas Janavičius buvo labai geras. Mus, našlaites, pažinodavo. O Renė Janavičiūtė buvo mūsų globėja. Per šventes prikepdavo pyragų. Atvažiuodavo su arkliu, lineika, atveždavo dovanų“.
R. Janavičiūtė babytei sakydavusi: „Juodrien, ko trūksti, ateik pas mane. Kam tu tas mergaites išleidai tarnauti? Jos tau viską padeda“.
Paklausta, ar nebendraudavo su Janavičių vaikais, senolė tik ranka numoja: „Kur čia mes... Prie ponų babytė niekada neleisdavo, sakydavo: “Jūs — biednos, tai galvoj, kad einat kaip ubagai“.
Šypseną senolės akyse trumpam užgožia liūdesio šešėlis: „Nemoku apsakyti, kiek vargau. Ir kaip man dievas davė tokį šviesų protą?“
Naktigonė — dabartiniame aerodrome
Tarnavo Paulina aplinkinių kaimų ūkiuose: Žuvininkuose, Domantuose, Voveriškėse, Margiuose.
Iki aerodromo statybos trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Margiuose augo tankūs krūmynai.
„Smetonos laikais aerodromas buvo labai gražus. Tarnaudama Margiuose, į aerodromą naktimis jodavau arklių ganyti. O dienomis skraidydavo lėktuvai. Ateidavo Lietuvos kariai: pašnekindavo, bet neužkabinėdavo. Labai gražūs buvo — aukšti, nesudribę“.
Gražus senolės prisiminimuose išlikęs ir Zoknių dvaras. Pro jį, būdama maža, vesdavo ganyti ožkas į Pitmiškį. Pitmiškis, apaugęs aukštais karklynais, garsėdavo kaip nerami vieta — „kur žmones užstodavo“.
Dar viena „bjauri“ vieta — Pakartuvė. Pasak senolės, jei kokį žmogų sugriebė — tai ir pakabino Pakartuvėje.
P. Lešinskienė sako, kad nusikaltimų netrūkdavę ir Smetonos laikais: labiausiai jos atmintyje įstrigo Šapnagių Ratkus, kuris tėvui nukapojo kojas ir uždegė. „Vaikai tėvus apmušdavo, nes šimtines reikėdavo duoti, maitinti. O jei dar metai blogi? Pensijų niekas gi neduodavo“.
Senolės atmintyje iškyla ir tarpukario žydai, čigonai. Atsimena, kaip pro žydų namus į Kapų gatvę eidavo pas davatkėles poterių mokytis: „Žydai penktadienį vakarais kugelį kepdavo. Jiems — šventė, tad jie nebegali to kugelio išimti. Tai mūsų prašydavo“.
Du žydai prie Šimšės parduotuvę turėjo. Pamatę einančias sesutes pašaukdavo, kad ateitų: riestainių duodavo.
Našlaites mylėjo ne tik žydai, bet ir Šimšės čigonai. Per šv. Velykas, Sekmines čigonės užtepusios riekę ir duodavusios valgyti.
Šiauliai senolės prisiminimuose — labai „biednas“ miestas: “Kas tų Šiaulių tebuvo... Daugiausia — žydai. M. Iserlio, Ch. Frenkelio, Nurokų pastatai, kelios lininės. Didžiausi mūrai — Frenkelio fabriko, po tūkstantį žmonių eidavo.“
Tarp tarnystės pas ūkininkus, žiemą, po Kalėdų, Paulina eidavo dirbti ir į lininę — pas žydus. Už aštuonias valandas darbo gaudavusi 3 litus. Iki šiol senolė mini žydų gerumą ir prisipažįsta labai verkusi, kuomet jie pradėti naikinti.
Dirbdavo ir pas vokietį Hincę, Šiauliuose turėjusį šiltnamius. Pastarasis 3 litus už dvylika valandų darbo mokėdavęs. Per šventes duodavęs pomidorų, ridikėlių.
„Vokietis sakydavo: einat pietų, pasiraukit ridikėlių. Bet mes niekada neidavome. Tik jei savo ranka duodavo“.
Vaikus pakirto difteritas
P. Lešinskienė buvo be galo taupi: ką užsitarnaudavo, tuo pasirėdydavo, o ką užsidirbdavo, nešdavo į banką. Kai tekėjo, turėjo sutaupiusi 600 litų.
„Babytė sakydavo: ką užsidirbate, nesitaškykite. Biednos niekas prie Smetonos nežiūrėjo“.
Ištekėjo Paulina 1938 metais. Vestuvėms suknią nupirko ūkininkai Švambariai iš Sutkūnų, pas kuriuos tarnavo trejus metus. Čia ir susipažino su vyru Leonu Lešinsku — auksinių rankų meistru, staliumi, kalviu, kryždirbiu.
Įsikūrė Šiaulių rajone, Žeimiuose. Po poros metų — karas. Senolė iki šiol laiminga: per karą šeima nebuvo išdraskyta, išvežta.
Vienas po kito gimė penki vaikai. 1942 metais, padieniui, nuo difterito mirė dviejų metų mergaitė ir septynių mėnesių berniukas. Užaugo trys.
„Jau pradedu tingėti“
Dar vienas P. Lešinskienės gyvenimo etapas — 33-eji lauko darbų metai tuometiniame Ginkūnų tarybiniame ūkyje. P. Lešinskienės nuotrauka kabėjo Garbės lentoje, moteris ne kartą buvo apdovanota diplomais, pagyrimo raštais, porą kartų apie ją rašė laikraštis.
Iki šiol P. Lešinskienė negali ramiai kalbėti apie vyro mirtį, nuo kurios praėjo beveik penkiasdešimt metų. Prisimindama sutuoktinį, senolė apsiašaroja: vyrui mirus išsiblaškė visas gyvenimas. Jauniausiam sūnui tada buvo keturiolika.
Žeimiuose P. Lešinskienė išgyveno 50 metų, tik kai liko viena, sodybą pardavė ir išsikraustė pas vaikus. Pradžioje — pas sūnų Ginkūnuose, dabar — pas dukrą Šiauliuose.
„Mažai mano bendraamžių bėra — juk aš labai sena. Jau pradedu tingėti. Rodosi, dar galėčiau, bet tingiu ir nebesitaisau valgyti“, — šypsosi senolė ir į rankas ima mezginį. O mezga iki šiol be akinių.
Visą pokalbį kartojusi, jog yra laiminga, senolė prisipažįsta norų ir svajonių nebeturinti.
Laimės receptas pagal Pauliną:
— Reikia Dievo palaimos — daugiau nieko. Nevok. Nekabėk neteisingai. Nieko neapkalbėk. Kaip poteriuose — nieko nedaryk neteisingai. Ir būsi laimingas.
MEZGIMAS: 95-erių Paulina Lešinskienė per savaitę numezga dvi poras kojinių.
NUOTRAUKA: Vienintelė išlikusi Paulinos Lešinskienės nuotrauka iš ankstesnių laikų, kabėjusi Garbės lentoje.
LIKIMAS: „Gyvenimas ilgas, bet greit prabėgo. Du karai. Bet esu tokia laiminga, nes nereikėjo niekur bėgti, troba liko nesudeginta, vyro nevarė apkasų kasti“, — apie savo gyvenimą sako P. Lešinskienė.
