Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Gyventi galima kitaip
25-erius metus Latvijoje gyvenantis Jūrmalos miesto meras Romualdas Ražukas gyvenimą dalija į dvi dalis: iki ir po Atgimimo. Latvijos liaudies fronto, vedusio šalį į nepriklausomybę, lyderis mano, kad ne krizė, o materialumo ir dvasingumo disproporcija yra didžiausia šių dienų problema. „Reikia leisti žmonėms patikėti, kad galima kitaip gyventi“, — tokią išeitį jis siūlo lietuviams ir latviams.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pažeistas valstybės pagrindas
— Pastaraisiais metais lietuviai guodžiami bent vienu dalyku — latviai gyvena dar blogiau. Kokia šiandieninė situacija Latvijoje?
— Ekonominė situacija Latvijoje sunki kaip ir Lietuvoje, šalies vystymasis yra sustojęs. Geriau ar blogiau — apie tai gali spręsti žmonės.
Kai kalbu su mama, draugais, giminėmis Lietuvoje, jų nuomonės yra tokios pačios, kaip ir Latvijoje. Jei makroekonominiai ar dar kiti tolimi nuo žmonių rodikliai kažkurioje šalyje yra geresni, žmonių tai nepaguodžia. Paprasti žmonės, ant kurių gula krizės našta, gyvena taip pat sunkiai ir Lietuvoje, ir Latvijoje.
Šių metų pradžioje pastebėjau, kad numatyta daugiau statybų, padidėjo eksportas: ledai po truputėlį pajudėjo. Tas pats pastebima ir Lietuvoje.
— Kokios žmonių grupės labiausiai nukentėjo nuo krizės?
— Inteligentija. Vidurinysis sluoksnis. Geri profesionalai — mokytojai, medikai, statybininkai buvo pradėję tvirtėti, planuoti savo gyvenimą, vaikų išsimokslinimą. Atėjusi krizė viską sugriovė, reikia galvoti, kaip gyventi nuo šiandien iki rytojaus, nuo rytojaus iki poryt.
Mūsų nepriklausomų valstybių ideologijai, tikėjimui, patriotizmui tai yra sunkiausias smūgis, nes buvo skausmingiausiai pažeisti žmonės, kurie yra valstybės pagrindas.
— Lietuvoje nuogąstaujama, kad lietuviai neišsivaikščiotų. Ar didelė grėsmė išsivaikščioti Latvijai?
— Išsivaikščiojimas latviams yra tiek pat skausmingas. Daug žmonių, ypač jaunų specialistų, išvažiavo dirbti bet kokį darbą Europoje.
Be galo skaudu klausytis kalbų, kad ši valstybė negali užtikrinti elementaraus, normalaus gyvenimo, todėl manęs čia niekas nebesieja, nebegrįšiu ir taip toliau.
Buvau kelių Jūrmalos vidurinių mokyklų išleistuvių ceremonijose — šviesūs, malonūs, išsimokslinę jaunuolių veidai. Savo šalies, miesto patriotai, gieda Latvijos himną ir kol kas nesiruošia niekur važiuoti. Mūsų kartos užduotis — kaip galima greičiau nugalėti krizės situaciją, sukurti jiems darbo vietas, galimybes gyventi ir kurti šeimas čia pat — Latvijoje.
Suspaustas dvasingumas
— Ekonominę krizę lydi korupcijos skandalai. Prieš jus buvęs Jūrmalos meras sulaikytas, įtarus jį kyšininkavimu. Plačiai nuskambėjo „Latvenergo“ darbuotojų areštas. Kovojama su korupcija?
— Prieš mane buvęs meras tebėra areštuotas. Mes norėjome pakeisti situaciją Jūrmaloje: 9 deputatai iš 15 pareiškė, kad jo, kaip politiko, laikas pasibaigęs. Jis mėgino papirkti vieną iš 9-ių deputatų, apie tai buvo pranešta kovos su korupcija biurui.
Nepraėjo nė dvi savaitės, visa „Latvenergo“ vadovybė — penki žmonės su prezidentu priešakyje — sulaikyti ir laikomi uždaryti dėl pasinaudojimo tarnybine padėtimi.
Vilties dar yra, bet padėtis tokia, kokia yra.
— Lietuvos Prezidentė metiniame pranešime pastebėjo, jog pernai už korupcines veikas Lietuvoje buvo pradėta per septynis šimtus ikiteisminių tyrimų, bet teismą pasiekė vos kas antra byla. O Latvijoje?
— Tas pats. Pasėdi keletą mėnesių, primiršta tą skandalą, paskui patyliukais, patyliukais... Mes irgi norėtume realių rezultatų. Jei nusikaltimo vietoje pagauna su įrodymais — kaip galima išsisukti?
Gal net ne krizė, o korupcija Latvijoje dabar yra didžiausia problema. Reikia leisti žmonėms patikėti, kad galima kitaip gyventi, kitaip tvarkyti reikalus. Jei bent dalis žmonių tuo patikės, bus valstybės, demokratijos, visuomenės vystymosi perspektyva.
— Ką turite omenyje sakydamas „gyventi kitaip“?
— Pirmiausia — be korupcijos ir visų kitų negražių dalykų. „Latvenergo“ šefo atlyginimas buvo kokie 5 tūkstančiai latų (25 tūkstančiai litų) per mėnesį. Ko jam trūko? Jis yra aukšto lygio profesionalas, galėjo daryti ką pageidauja: nuo profesoriaus universitete iki darbo tarptautiniame koncerne.
Visko į kapą nusinešti neįmanoma. Materialinis, utilitarinis požiūris į gyvenimą, į darbą jau peržengė normalią proporciją. Dvasingumo, be kurio neįmanoma gyventi, dalelė paliko mažytė ir suspausta. Netgi tarybiniais metais dvasingumas, kuriame mes slėpėmės nuo priespaudos, buvo gana didelis. Mes susitikdavome, kalbėjomės, priešinomės. Ėjome į teatrą, skaitėme knygas — tarp eilučių ar uždraustas.
Dabar, kai pilnos kišenės pinigų, žmogus negali sustoti. Su kažkokiu niūriu pasiryžimu jis eina toliau, nors vaikų vaikai, vaikaičiai jau aprūpinti. To aš negaliu suprasti. Čia ne tik pinigų klausimas, bet dvasinio ir materialinio balanso, lūžio visuomenėje klausimas. Tai pirmas dalykas, apie kurį reikėtų kalbėti su mūsų kūrybine inteligentija, dvasininkais, intelektualais.
Vyriausybės išeina, valstybės lieka
— Lietuvoje dažnai išsakomas nusivylimas: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“. Ar latviai irgi taip kalba?
— Kalbėjo. Situacija pasikeitė šį pavasarį. Gegužės 4-ąją šventėme Nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos metines: prie Laisvės paminklo pirmą kartą vietoje priekaištų išgirdau padėkas už tai, ką Liaudies frontas, kurio antruoju pirmininku buvau, padarė.
Galbūt žmonės suprato, kad krizės praeina, o valstybė — palieka. Kad nereikia sutapatinti vyriausybės ir valstybės kaip instituto. Daugėja žmonių, kurie nėra abejingi Latvijai kaip valstybei, kaip idėjai, kaip tautai. Estai jau pasikeitė. Beje, ir Lietuvoje Kovo 11-ąją 20-mečio šventėje įspūdis buvo triuškinantis. Nežiūrint į sunkius laikus, Gedimino prospektas buvo pilnas žmonių su vėliavėlėmis, visi už Lietuvą.
— Sąjūdis buvo stiprus asmenybėmis. Kur jos dabar?
— Nežinau. Pavyzdžiui, pirmosios nepriklausomybės metais kiek knygų, paveikslų, muzikos kūrinių Latvijoje ir Lietuvoje sukurta! Jie dabar sudaro mūsų tautos klasikinio kultūros paveldėjimo pagrindą.
Per pastaruosius 20 metų (aš neseku taip gerai Lietuvos literatūros) labai nedaug kas padaryta. Neteisinga materialumo ir dvasingumo proporcija yra labai pakenkusi kūrybinėms galimybėms. Ir menininkai dažnai stengiasi daryti tai, ką galima greitai realizuoti, daug negalvojant apie meno ir kultūros, kaip mūsų tautos pagrindų, vystymąsi.
Reikia atvirai apie tai kalbėti. Tie, kas gali — valstybė, savivaldybė — turi paremti menininkus, kad šie sugalvotų, patartų, kaip paplatinti tą dvasinį „elementą“.
Rodo Lietuvos pavyzdį
— Kokią matote Jūrmalos viziją?
— Strategija remiasi trimis banginiais: kurortas, Jūrmalos gyventojas ir verslas. Norime pasiekti oficialų kurorto statusą. Jo neturime, todėl pas mus neateina Europos fondai, kaip, tarkim, į Druskininkus. Tai — Lietuvos pavyzdys. Esame išvertę Lietuvos turizmo įstatymą — labai didelis argumentas pasakyti, jog lietuviai gudresni.
Per 100 sezono dienų koncertų salėje „Dzintari“ vyksta 90 didelių renginių. Suteiksime nekilnojamo turto mokesčio lengvatas verslininkams, kurie parems gastroliuojančius menininkus.
— Koks nedarbo lygis Jūrmaloje? Ar sumažėjo poilsiautojų?
— Nedarbas svyruoja nuo 16 iki 18 procentų. Vasarą, sezono metu, kavinės, viešbučiai stengiasi uždirbti visiems metams. Antra — esame per 20 kilometrų nuo Rygos, mus veikia bendra Rygos situacija.
Miesto svečių skaičius pernai buvo sumažėjęs. Daugiau pasirodė lietuvių ir estų, mažiau — tolimų užsieniečių iš Vakarų, nebuvo daug ir iš Rusijos.
PASIŪLYMAS: Romualdas Ražukas sako, kad šiandien reikia atvirai kalbėti apie neteisingą materialumo ir dvasingumo proporciją, pasitelkti kūrybinę inteligentiją, dvasininkus, intelektualus.
POŽIŪRIS: „Žmonės jau atskiria vyriausybes, kurios ateina ir išeina, ir Lietuvą — valstybę, kuri jau tūkstantį metų buvo ir toliau bus“, — sako Jūrmalos meras Romualdas Ražukas.
Jono TAMULIO nuotr.
