Gyvenimas, kur neturtas virsta turtais

Gy­ve­ni­mas, kur ne­tur­tas virs­ta tur­tais

Gab­rie­lė, My­ko­las, Ra­po­li­na, Jur­gis, Pran­ciš­kus ir Au­gus­ti­nas. Še­ši Li­nos ir Ža­no Ta­lan­džių iš Pa­du­by­sio kai­mo (Kel­mės raj.) vai­kai yra bran­giau­sias jų tur­tas, įgy­tas be pa­sko­lų ir ki­tų pa­ra­mos. Kar­tais ties­mu­kiš­ki že­mai­čiai jų klau­sia: „Ko­kia jums nau­da iš tų vai­kų? Ar bent pa­šal­pas gau­nat?“

Ne­gau­na. Nes ne­trūks­ta nei mais­to, nei dra­bu­žių. Pa­si­da­li­ja dar ir su ki­tais.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ža­ną Ta­lan­dį ran­da­me ato­kia­me se­na­me vien­kie­my­je Ski­ru­čių kai­me. Po kie­mą laks­to ba­sa­ko­jai ma­žie­ji jo sū­nūs pen­ke­rių Jur­gis ir dve­jų Pran­ciš­kus. Ga­ge­na žą­sų pul­kas. Spar­ną rė­žia sve­ti­mais žmo­nė­mis kie­me ne­pa­ten­kin­tas ka­la­ku­tas. Dien­dar­žy­je šil­do­si juo­dos ki­niš­kos kiau­lės. To­lė­liau ga­no­si ne­ma­žas bū­rys avių.

Tai dar ne vi­sas Ta­lan­džių ūkis. Kar­vės, ož­kos, asi­liu­kas, že­mai­tu­kų veis­lės ku­me­lai­tė.

Ža­nas spau­džia sū­rius. Anks­čiau kar­tu su juo so­dy­bo­je Ski­ru­čių kai­me dar­buo­da­vo­si ir žmo­na Li­na. Ta­čiau, kai gi­mė ma­žiau­sias sū­ne­lis Au­gus­ti­nas, ji dau­giau lai­ko pra­lei­džia Pa­du­by­sio kai­me.

Ta­lan­džių so­dy­bo­je Ski­ru­čių kai­me pri­si­glau­džia ir no­rin­tys pa­kil­ti bu­vę al­ko­ho­li­kai, ku­rie čia da­ly­vau­ja dvy­li­kos žings­nių pro­gra­mo­je. Šiuo me­tu gy­ve­na trys vy­rai.

Kar­tais pri­si­glau­džia ne­lai­mių iš­tik­tos, gy­ve­ni­mo var­gi­na­mos šei­mos. Dar ne­se­niai erd­via­me se­no­vi­nia­me na­me gy­ve­no šei­ma su pen­kiais vai­kais. Toks pa­t ne­tur­tė­lis Ta­lan­džių drau­gas pa­si­sko­li­no pi­ni­gų iš Ang­li­jo­je dir­ban­čio sa­vo sū­naus ir šei­mai nu­pir­ko kuk­lią so­dy­bė­lę.

Da­bar iš kai­my­ni­nio ra­jo­no tu­rė­tų at­va­žiuo­ti jau­na mo­te­ris su vai­ke­liu ne­tu­rin­ti kur ei­ti.

„Man prieš dau­ge­lį me­tų Pa­ku­tu­vė­nuo­se pa­dė­jo pa­kil­ti bro­liai pran­ciš­ko­nai. Ir aš pri­va­lau da­ry­ti tą pa­tį, – sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą pa­pras­tai ir lo­giš­kai aiš­ki­na Ža­nas Ta­lan­dis. – Ant­raip at­si­gul­čiau va­ka­re – ir są­ži­nė grauž­tų. Jaus­čiau­si blo­gai.“

Ža­nas ne­skai­čiuo­ja, kiek žmo­nių per aš­tuo­ne­rius me­tus, kai gy­ve­na Pa­du­by­sy­je, pa­bu­vo­jo jo so­dy­bo­je. Po­rą me­tų ve­dė sve­čių kny­gą, pa­skui nu­sto­jo juos re­gist­ruo­ti. Ne vi­siems čia pa­tin­ka. Ki­tas pa­bū­na die­ną ki­tą ir dings­ta. Ne­pa­tin­ka pa­slau­gos. Il­giau už­si­lie­ka tik tie, ku­rie rim­tai pa­si­ry­žę „pa­si­tvar­ky­ti gal­vas“, iš­mok­ti re­ži­mo, lai­ku kel­tis, praus­tis, pus­ry­čiau­ti, mels­tis, dirb­ti. Ki­ti mig­ruo­ja.

Ski­ru­čiuo­se, pa­sak Ža­no, pa­bu­vo­jo pu­sė Lie­tu­vos. Dau­gu­ma atė­jo ne gy­dy­tis, o pa­dė­ti, paau­ko­ti gy­vu­lių ar­ba pi­ni­gų. Vi­sas „svie­tas“ prie tos so­dy­bos pri­si­dė­jo.

„Iš čia pa­bu­vu­sių­jų pu­sė pri­si­kė­lė, – pa­sa­ko­ja Ža­nas. – Treč­da­lis mi­rė. Ki­ti dar te­be­vargs­ta. Ne aš jiems pa­de­du pri­si­kel­ti. Die­vas pa­de­da. Ne­sa­kau, kad vi­si jie man la­bai ma­lo­nūs ir pa­to­gūs. Ir aš ne vi­siems pa­to­gus ir ma­lo­nus. Bet dau­ge­lis jų man la­bai daug duo­da. Pa­ma­ty­tu­mėt, kaip jie bend­rau­ja tie in­ter­na­ti­niai žmo­nės, pa­gim­dę ir au­gi­nan­tys sa­vo vai­kus. Iš jų mo­ky­tis ir mo­ky­tis.“

Į so­dy­bą „pa­tar­nau­ti pa­var­gu­siems žmo­nėms“ at­vyks­ta ir sa­va­no­riai. Šią va­sa­rą dviem sa­vai­tėm at­vyks nor­ve­gų, pa­skui vo­kie­čių gru­pės.

„Jie dir­ba juo­džiau­sius dar­bus. Mo­ka žo­lę pjaut, mal­kas skal­dy­ti ir ne­št, ne­bi­jo iš­si­tep­ti mėš­lu,"– ste­bi­si so­dy­bos šei­mi­nin­kas.

Ža­nas Pa­ku­tu­vė­nuo­se iš­si­gy­dė prieš ke­tu­rio­li­ka me­tų. Ku­rį lai­ką gy­ve­no Klai­pė­do­je. Sa­vo dvie­jų kam­ba­rių bu­te abu su žmo­na Li­na vie­ną kam­ba­rį skir­da­vo pa­var­gu­siam žmo­gui.

„Su žmo­na mes bu­vo­me la­bai skir­tin­gi. Ji mo­kė­si Vil­niaus uni­ver­si­te­te, o aš bu­vau sė­dė­jęs Si­bi­ro ka­lė­ji­me. Nu­si­žen­giau bū­da­mas 24-erių. Pas­kui įni­kau ger­ti. Nie­ko ne­ga­lė­jau jai pa­ža­dė­ti. Tik, kad liūd­na su ma­ni­mi ne­bus.“

Li­na, stu­di­ja­vu­si so­cia­li­nius moks­lus, ne­pas­mer­kė Ža­no. Pro ne­šva­rią ofi­cia­lios jo biog­ra­fi­jos šir­mą su­ge­bė­jo įžvelg­ti ge­rą­sias vy­ro cha­rak­te­rio pu­ses.

Pa­lai­ko ir da­bar, kai jis mo­ko pa­kly­dė­lius dvy­li­kos žings­nių pro­gra­mos. Pa­lai­kė ir tuo­met, kai nu­spren­dė pa­trauk­ti į kai­mą, pa­si­tei­si­nęs, jog že­mė yra ge­riau­sias darb­da­vys. Ji nie­kuo­met neat­leis iš dar­bo. Net ir po mir­ties.

Kai at­si­kė­lė į Pa­du­by­sio kai­mą, ne­ke­ti­no lai­ky­ti gy­vu­lių. Ne­bent dvi avis. Bet se­ni žmo­nės, pa­sak Ža­no, pa­ro­dė jiems pa­vyz­dį. Vai­kai ma­ži. Pie­ną pirk­da­vo iš kai­mo gy­ven­to­jų. Vie­nas se­nu­kas pa­sa­kė: „Tau rei­kia kar­vės. Vaikš­tai po kai­mą kaip uba­gas su puo­du­ku.“

Ža­nas ti­ki­no, jog žmo­gus tu­rė­tų džiaug­tis, už pie­ną jam mo­ka pi­ni­gus. „Man ta­vo pin­igų ne­reik. O tau kar­vės reik,“ – at­rė­žė se­no­lis.

Da­bar Tal­ana­džiai tu­ri ne vie­ną, o tris kar­ves ir 30 ož­kų. Iš kar­vių ir ož­kų pie­no Ža­nas ga­mi­na fer­men­ti­nius sū­rius. Mai­ti­na sa­vo šei­my­ną, ap­da­li­ja drau­gus, iš­mai­no į me­dų, o kar­tais ir par­duo­da.

Ka­dan­gi Ža­nas anks­čiau tu­rė­jo dar­bą, jis da­bar išė­jęs tė­vys­tės ato­sto­gų. Gau­na šio­kią to­kią pa­ra­mą iš vals­ty­bės. Pa­šal­pų ne­pra­šo. „Pui­kiai gy­ve­nam, – ne­si­skun­džia še­šių vai­kų tė­vas. – Val­gom tik­rą mė­są, tik­rą varš­kę, tik­rus sa­vo ga­my­bos jo­gur­tus, ge­riam tik­rą pie­ną. Jei­gu aš dirb­čiau ir gau­čiau po­rą tūks­tan­čių eu­rų, ne­su­ge­bė­čiau mo­kė­ti pa­sko­lą už na­mą, ir nu­pirk­ti vai­kams tiek eko­lo­giš­ko, ko­ky­biš­ko mais­to, su­teik­ti jiems svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą ir tiek lai­ko bū­ti drau­ge, leis­ti jiems sa­ve pa­žin­ti, ge­rai pa­žin­ti juos.“

Ke­lis kar­tus per die­ną ei­na prie Du­by­sos mau­dy­tis. Į ve­ži­mai­tį pa­kin­ky­tas asi­liu­kas par­ve­ža nuo mau­dy­nių pa­var­gu­sius ma­žy­lius ir šla­pius rankš­luos­čius. Vai­kai ka­da pa­no­rė­ję jo­di­nė­ja ant že­mai­tu­kės ku­me­lai­tės. Ge­ria svei­ką ož­kos pie­ną, ku­rio lit­ras kai­nuo­tų apie du eu­rus.

„Mies­to vai­kai apie to­kius da­ly­kus ga­lė­tų tik pa­sva­jo­ti. Jų tė­vai už to­kias pra­mo­gas tu­rė­tų mo­kė­ti di­de­lius pi­ni­gus,“ – pri­du­ria ir še­šių vai­kų ma­ma Li­na.

Pa­sak Ta­lan­džių, skur­dą ga­li­ma su­pras­ti įvai­riai. Pa­vyz­džiui, šve­das lai­ko skur­du, jei ne­tu­ri met­ro įstri­žai­nės te­le­vi­zo­riaus. Lie­tu­viams skur­dūs ga­li pa­si­ro­dy­ti Ta­lan­džių na­mai, ku­riems pra­vers­tų re­mon­tas. Kar­tais tur­tin­ges­nie­ji jiems pa­do­va­no­ja ko­kį nau­do­tą bal­dą. Bet jiems jau­ku sė­dė­ti ant me­di­nio suo­lo, prie pa­pras­to me­di­nio sta­lo.

„Pi­ni­gų ne­tu­riu. Bet sa­ky­kit ko man trūks­ta? – klau­sia Ža­nas. – Ar val­gy­ti nė­ra ko? Ar su­ply­šu­siais dra­bu­žiais vaikš­tau? Ar žmo­nos ne­tu­riu prie šo­no? O svar­biau­sia, kad esu pa­ts sa­vo lai­ko šei­mi­nin­kas. Lai­kas bran­giau už auk­są. Taip, ūke­ly­je rei­kia dirb­ti. Ta­čiau ry­tą mes ga­li­me be sku­bos pa­lai­min­ti vai­kus, su­sės­ti bend­rai va­ka­rie­nei ir bend­rai mal­dai. Lie­ka lai­ko ir poil­siui, ir po­kal­biams su vai­kais, ir šuns pa­glos­ty­mui. Na ir kas, kad mū­sų dra­bu­žiai iš „Hu­ma­nos“ par­duo­tu­vių. Bet kai su­si­du­riam su daug var­go ma­čiu­siais ir daug kan­čių pa­ty­ru­siais žmo­nė­mis, pa­si­jun­tam ir lai­min­gi, ir tur­tin­gi.“

Au­to­rės nuo­tr.

TĖ­VAS: Ža­nas Ta­lan­dis su mo­kyk­los dar ne­lan­kan­čiais sū­ne­liais Jur­giu ir Pran­ciš­kumi dar­buo­ja­si so­dy­bo­je Ski­ru­čių kai­me. Iki na­mų Pa­du­by­sy­je – ke­li ki­lo­met­rai. Tė­vys­tę, o ne dar­bą sve­ti­miems pa­si­rin­kęs vy­ras sa­ko, jog už­dirb­da­mas net du tūks­tan­čius eu­rų ne­ga­lė­tų su­teik­ti vai­kams to­kio gy­ve­ni­mo, ko­kį su­tei­kia da­bar.

ŠEI­MY­NA: Pra­ban­gos ne­sie­kian­ti Li­nos ir Ža­no Ta­lan­džių šei­ma džiau­gia­si tuo, ką tu­ri: bū­rį svei­kų ir ga­bių vai­kų, šva­rią gam­tą, upę, eko­lo­giš­ką mais­tą ir daug lai­ko bend­ra­vi­mui. Dau­ge­liui pa­sau­lio žmo­nių šie da­ly­kai – neį­ma­no­ma pra­ban­ga.

MEI­LĖ: Pa­du­by­sio kai­me esan­ti Ta­lan­džių so­dy­ba pa­ke­lei­vius pa­trau­kia už­ra­šu ant vie­no iš pa­sta­tų: „Die­vas yra Mei­lė“. Ti­kin­ti, sek­ma­die­niais Šv. Mi­šių neap­lei­džian­ti Li­nos ir Ža­no šei­ma sten­gia­si skleis­ti mei­lę ir sa­viems, ir sve­ti­miems į jų so­dy­bą at­kly­du­siems pa­var­gė­liams.

SŪ­RIS: Tė­vas Ža­nas iš ož­kų ir kar­vių pie­no spau­džia sū­rį. Ga­mi­na net fer­men­ti­nius sū­rius. Tuo pat me­tu bend­rau­ja su sū­ne­liu Jur­giu ir juo­kau­ja, jog Jur­gis bus fi­lo­so­fi­jos moks­lų dak­ta­ras.

ŽĄ­SIA­GA­NIS: So­dy­bo­je Ski­ru­čių kai­me tiek daug gy­vy­bės. Po kie­mą laks­tan­tis Jur­gis ga­li įsi­jaus­ti į žą­sia­ga­nio vaid­me­nį.

DIE­NOT­VAR­KĖ: Ski­ru­čių kai­me Ta­lan­džių so­dy­bo­je gy­ve­nan­tys ža­lin­gų įpro­čių no­rin­tys at­si­kra­ty­ti žmo­nės pri­va­lo lai­ky­tis griež­tos die­not­var­kės.

PUOŠ­ME­NA: Iš­di­dus ka­la­ku­tas – kie­mo puoš­me­na.

DIEN­DAR­ŽIS: Sau­lė­ta die­na viet­na­mie­tiš­koms kiau­lėms tik­ra pa­lai­ma.