Naujausios
A. Stakėnas – žymus chirurgas urologas 52 metus dirbo Šiaulių ligoninėje, kūrė ir plėtojo urologijos pagalbą mieste ir krašte. Darbą vadino „gyvenimo druska“.
Tada dar sakė, jog „viską yra surašęs“ autobiografinėje knygoje „Daktaro druska“. Bet mums rūpėjo iš pirmų lūpų išgirsti daktaro mintis apie gyvenimą.
Prisiminė, jog draugas akademikas Leonardas Kairiūkštis vaizdžiai jo gyvenimą yra pavadinęs „XX amžiaus Lietuvos kaimo bernioko odisėja.“
„Taip, aš esu kaimo vaikas“, – patikino A. Stakėnas, prisimindamas gimtinę, tėvus, skurdžią vaikystę, mokslo siekį.
Gimė 1925 metų vasario 8 dieną Papiškių kaime, kuris priklausė Čedasų parapijai (Rokiškio r.). Tėvas Kazimieras Stakėnas (1891–1979), buvęs caro armijos puskarininkis, kuriam teko tarnauti Petrograde 1917–1919 metais pergyveno didžiuosius Rusijos perversmus. Sugrįžęs į Lietuvą 1920 metais vedė Uršulę Stasiukytę (1899–1986). Susilaukė trijų sūnų ir dukros. Alfonsas buvo antras vaikas šeimoje. Vienintelis išleistas į mokslus.
„Vargom labai, kas yra cukrus, nė nežinojom. teko piemeniu tarnauti pas ūkininkus, Latvijoje karves ganiau, už 40 kilometrų nuo namų, svetima kalba, nė kelio nežinojau, kaip pareiti“, – pasakojo.
1945 metais A. Stakėnas įstojo į Vilniaus universitetą. Tik dar pirmame kurse medicinos studijos buvo nutrauktos tremties. KGB buvo suimtas, ištremtas į Vorkutą, kaip platinęs uždraustą antitarybinę literatūrą. Po metų byla buvo nutraukta dėl įrodymų trūkumo ir paleistas iš lagerio.
Universitetą pavyko baigti ir baigė studijas su pagyrimu.
„Apie jokią kitą profesiją niekada negalvojau, turėjau savo tikslą ir ėjau į jį“, – sakė A. Stakėnas.
Su Šiauliais buvo suaugęs septynis dešimtmečius – nuo 1952 metų, kai pradėjo Šiaulių ligoninėje dirbti chirurgu. Dirbo ir Šiaulių miesto Sveikatos apsaugos skyriaus vadovu, 1956–1973 m. rūpinosi sveikatos apsaugos įstaigų veikla ir plėtra ne tik mieste, bet ir Šiaulių rajone.
„Niekada valdininku nenorėjau būti, nė prašymo priimti į tas pareigas nerašiau, liepė dirbti pagal įsakymą, tuo pat metu chirurgo urologo praktikos ligoninėje nebuvau nutraukęs. Kai atleido, tik apsidžiaugiau, kad likau tik gydytojas – ko visada ir norėjau“, – pabrėžė prisiminęs darbo biografiją.
1958 metais, kai atidarė ligoninėje Urologijos skyrių, ėjo ir šio skyriaus vedėjo pareigas. Urologijos skyriaus vedėju dirbo 41 metus iki 1999 metų. Šalies ligoninėse tai buvo rekordas. Po to dar iki 2005 metų dirbo ligoninėje konsultantu. Buvo tuomet jau 80 metų. Per gydytojo praktiką atliko iš viso 4 000 operacijų. Parašė ir apgynė mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją apie prostatos adenomos gydymą. Padarė ir įregistravo 30 racionalizacinių pasiūlymų, susijusių su chirurgija, gydymu.
„Kiek į mane kas kreipėsi, niekada niekam neatsisakiau, priėmiau žmones iš viso Šiaulių krašto ir iš savo gimtojo krašto. Be jokio atlyginimo konsultavau“, – sakė A. Stakėnas.
Ilgametis gydytojas tuomet teigė: „Ligos buvo ir yra, o žmonės viską perneša. Kai gydytoju dirbi visokių žmonių sutinki: ir ubagų ir bagotų, bet prieš ligą visi tampa vienodi.“
„Jis net sekmadieniais kas rytą eidavo į ligoninę, į skyrių pasižiūrėti, kaip laikosi ligoniai, – prisiminė pokalbyje tada dalyvavęs jubiliato sūnus Virgis Stakėnas, žymus muzikas, dainų autorius ir atlikėjas. – Dėl to šeimoje net paironizuodavome. Tik kai pats atsidūriau ligoninėje, supratau, ką reiškia, kai ne tik gydantis gydytojas, bet skyriaus vedėjas ateina paklausti, kaip jautiesi. Tada tėtę pateisinau.“
A. Stakėno dukra Jovita Marcinkevičienė-Ricci pasekė tėvo pėdomis. Yra mokslininkė, biochemijos mokslų daktarė, dirba ir gyvena JAV. Virgis Stakėnas irgi buvo įstojęs į mediciną, bet muzika traukė stipriau.
„Kiekvienas pats sau vardą turi susikurti, ir sūnus, ir dukra to pasiekė“, – sakė A. Stakėnas, santūriai įvertindamas savo vaikus.
Klausiamas, gal žino ilgo laimingo gyvenimo receptą, teigė: „Nežinau. Aš gyvenimą pragyvenau žiaurų, darbui atidaviau viską, nes negalėjau bet kaip dirbti. Darbas grūdina.“
Lyg priesakas dabar skamba gydytojo šviesuolio žodžiai: „Gyvenime visko reikia: ir mokytis, ir dirbti, ir auklėti kitus, ir pačiam save ugdyti. Svarbiausia – nebūti vienpusiškam. O kai tiek pragyveni, žinoma, esi laimingas. Laimę pats sau turi sukurti.“
