Naujausios
GRYBŲ SEZONAS
Grybautojas laukia lietaus
Kuršėniškis Romualdas Norgaila grybauja jau keturis dešimtmečius. Šiemet didelio laimikio nesitiki — vasara buvo labai sausa. O tiek grybų, kiek buvo išdygę 2006-aisiais, kuršėniškio teigimu, būna tik kas 4— 5-erius metus.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Kirmija tik išdygę
Pirmuosius grybus R. Norgaila šiemet rinko anksti: lepšius Padarbų miške (Šiaulių rajonas) pjovė birželio 4 dieną. Bet grybų sezonas bėgėjosi sunkiai, trūko lietaus. Miške sausa, tad grybai pradėjo labai kirmyti.
„Prie baravyko net lenktis neverta“, — sako patyręs grybautojas. Jei sezono pradžioje iš dvidešimties baravykų buvo sveiki aštuoni, praėjusią savaitę sukirmiję jau buvo visi, net ką tik išdygę.
Pradėjo kirmyti ir raudonviršiai. Tik išlindo iš žemės ir jau suseno: 5— 8 centimetrų grybo kotas plonas, o kepurė išskleista. Kirtimų pakraščiuose rastų raudonikių galvos nuo sausros net sutrūkinėjusios. Pelkės ir tos — išdžiuvusios. Kur drėgniau, lepšiukų galima rasti, bet ir tie — sukirmiję.
Grybautojas pradėjusią savaitę aptiko keletą voveraičių, bet šios buvo sudžiuvusios. Rado vieną vienintelę guotę, kelias sukirmijusias rudmėses, grūzdus, šilbaravykius.
„Jei ne kirminai graužia, tai saulė išdžiovina. Reikia lietaus. Ir daug. Tiek, kiek dabar nulyja, dar nepakanka: po eglėmis tebėra sausa. Tad į jaunuolyno eglynuką, kur auga baravykai, dar nėra ko lįsti. Neverta“, — sako patyręs grybautojas.
Grybų ypatumai
„Grybų vajus“, — atsimena 2006-ųjų metų grybavimą R. Norgaila. Šiemet tiek grybų jau nesitiki: įprastai toks “derlius“ pasikartoja kas 4— 5-erius metus. Tad bent metus dar teks palaukti.
Grybautojas viliasi: jei lis, ir neprasidės ankstyvos šalnos, dar dygs rudmėsės. Kol kas nepasirodė ir kelmučiai. Grybautojas juokiasi, kad rinkti šiuos grybus eina kaip į darbą. Prisėda prie kelmo ir pjauna. Būna, kad sausuolis toks didelis, jog viršutinius kelmučius net pasiekti nelengva.
„Jei sausa, grybų reikia ieškoti retesniame miške, senmiškėje. Kuo daugiau drėgmės, tuo dažniau gali sukti į tankmę“, — pataria grybautojas.
R. Norgaila, eidamas grybauti, pasižiūri į mėnulį. Per jaunatį grybai geriau dygsta ir mažiau kirmija. Nepalankiausia grybams — pilnatis. Grybauti pataria eiti iš ryto: vėsiau, be to, saulė į akis ne taip spigina, tad lengviau pastebėti grybus.
Grybautojas kalba apie kiekvieno grybo savitą būdą. Raudonviršio galva matyti iš toli, o baravyką rasi eidamas koja už kojos.
„Yra grybautojų, kurie nupjauna didelį baravyką ir, nepasižiūrėję aplinkui, nueina. Ne kartą taip radau likusią šeimyną. Ne visi atidžiai grybauja“, — sako R. Norgaila.
Kai miško paklotė tamsi, pastebėti baravyką itin nelengva. Sudėtinga įžiūrėti ir juodagalvius lepšius, kurie mėgsta tamsią paklotę, pernykščius drebulių lapus. Voveraitės pievoje irgi mėgsta slėptis.
Grybautojas turi ne vieną savo vietą miške, kur žino — penkų metrų spinduliu bus grybų. Tad neklajoja: keliauja į savo vietas, ir krepšiukas — pilnas.
Jei metai grybingi, renka tik „tauriausius“ grybus. Jei grybų mažiau — pjauna guotes, grūzdus, kazlėkus, šilbaravykius. Ūmėdžių neima dėl jų trapumo. Atskirą krepšį nešasi kelmučiams.
Į krepšį senesių grybų neima — palieka sėklai kitiems sezonams. Renka tik tuos, kuriuos gerai pažįsta. Jokių eksperimentų.
Padarbų miške, kur nuo vaikystės grybauja, ko gero, ir užrištomis akimis nepaklystų. Miške grybautojas orientuojasi pagal saulę: jei prieš saulę išėjo, vadinasi, grįžti turi antraip. Jei saulės nėra, pravartu stebėti mišką ir mažiau sukti ratus. Miškai dabar iškirsti, galima orientuotis ir pagal kirtimus.
Grybavo prie poliarinio rato
Grybauti R. Norgaila pradėjo nuo septynerių. Pirmieji laimikiai — lepšiai, raudonviršiai, kuriuos rinkdavo nedideliuose bevardžiuose miškeliuose.
Paklaustas apie didžiausią laimikį, juokiasi — buvo aptikęs kone pusmetrio baravyką. Namo nenešė: tik pasižiūrėjo. Keletą kartų rado vieną ant kito išdygusius baravykus, gausias baravykų ir raudonviršių šeimynas.
Prieš dešimtmetį grybavo Varėnoje, kur miškai reti, auga pušys, nėra krūmų. Tad ten lietaus ne tiek reikia. Samanos sudrėksta ir po didelio rūko. O jei lietus palijo, samaną suplakė, žiūrėk, voveraitės jau ir išlindusios: iš karto galima traukti grybauti.
„Mūsų krašte po lietaus reikia palaukti dvi tris dienas“, — skirtumus pastebi grybautojas.
Grybavo ir dirbdamas Švedijoje. Grybų prie poliarinio rato — galybė, o artimiausi vietiniai gyvena per 50 kilometrų. „Daugybė lepšių priaugusių ant keliuko, nėra tik, kur mašina pravažiavo. Nuo stovyklos užtekdavo 20 metrų paeiti — ir kibiriukas pilnas“, — prisimena grybautojas.
ROMUALDO NORGAILOS PATARIMAI GRYBŲ VALGYTOJAMS
Surinktas Romualdo gėrybes ruošia mama. Dažniausiai sūdo, baravykus — džiovina.
Skaniausi grybautojui — baravykai. Nenuvertina ir gruzdų — kietų, traškių grybų. Jie yra kartoki, tad reikia nuvirti. Gardūs ir kelmučiai.
Rudmėses kepa. Sumaišo blynų tešlą — miltus, vandenį, druską. Nuvalytą, nuplautą rudmėsę pamirko tešloje ir kepa keptuvėje. Apskrunda gardūs kepsniukai — būna, kad žmonės supainioja su mėsa.
STAŽAS: Romualdas Norgaila grybauja keturis dešimtmečius.
LAIMIKIS: „Žinau, kur po pušimi auga šilbaravykis“, — tiesiai prie grybo nuvedė puikiai mišką pažįstantis grybautojas Romualdas Norgaila.
ŪMĖDĖ: Iš samanų galvas miške kelia ūmėdės.
KARTUMAS: Kartieji baravykai — gražūs, bet nevalgomi. Sausrą pajuto ir kepurės — suskilinėjo.
LAIMIKIS: Prieš keletą savaičių surinkti raudonviršiai ir baravykai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
