Gruzija — tarp vilties ir nežinomybės

Specialus reportažas iš skrydžio su C-27J „Spartan“ įgula į Tbilisį

Gruzija — tarp vilties ir nežinomybės

Nors savaitgalį Rusija tikino išvedusi karines pajėgas iš Gruzijos, gruzinai į kariuomenės judėjimą žiūri įtariai ir iš džiaugsmo nešokinėja. „Jaučiuosi pažemintas“, — Tbilisio oro uoste sakė sutiktas gruzinas. Ir pridūrė, kad šioje situacijoje taip jaustųsi kiekvienas žmogus.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Naktinis skrydis

Ketvirtadienis, dešimta valanda vakaro. Kaip ir planuota, Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) lėktuvas C-27J „Spartan“ iš Šiaulių karinio aerodromo kyla dar vienai kelionei į Gruziją. Lėktuvas beveik aklinai pakrautas — į karinio konflikto sukrėstą šalį gabenamos 5 tonos Lietuvoje surinktos būtiniausios humanitarinės pagalbos.

Lėktuve — tik dalis paramos, kurią paaukojo privatūs asmenys, įmonės, organizacijos: likusios siuntos Gruziją pasieks kitais skrydžiais.

Iki Gruzijos — apie 2700 kilometrų. Lėktuvas skrenda kiek aplink — per Lenkiją, Ukrainą, Turkiją, kad, pasak įgulos, neprovokuotų nei Baltarusijos, nei Rusijos.

Pirmasis nusileidimas — pusiaukelėje. Pirmą valandą nakties „Spartan“ leidžiasi Odesos oro uoste — pasipildyti degalų. Nuo čia iki Tbilisio, jei viskas gerai, lieka apie tris valandas kelio.

Jaučiasi pažeminti

Dvidešimt minučių po penkių ryte (Lietuvos laiku — red. past.) „Spartan“ nusileidžia Tbilisio oro uoste. Oro uostas nebeatrodo be gyvybės: vienas po kito nusileidžia ir pakyla keli lėktuvai.

Nors rytas — ankstyvas, lauke jau karšta. Dieną Gruzijoje šiuo metu įkaista iki 40 laipsnių karščio, naktį nenukrenta žemiau 20-ies.

Prie „Spartan“ privažiuoja gruzinų sunkvežimis, į kurį bus pakrauta iš Lietuvos atgabenta siunta. Gruzijos centrinės gelbėjimo stoties viršininkas Ilia Khurtsidze dėkoja darbus koordinuojantiems trims lietuviams— gelbėtojams: vilniečiams Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovams Rimantui Steponavičiui, Jan Pavliukoic bei Mindaugui Kiudeliui iš Šiaulių apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos.

Gruzinas džiaugiasi, kad lietuviai patys vyko į vietas, kur glaudžiasi pabėgėliai, rinko informaciją, ko jiems labiausiai reikia.

„Esame labai dėkingi lietuviams. Ypač dėl to, kad parama atskraidinama pačiu laiku ir tokia, kokios reikia pabėgėliams“, — sako Ilia ir vardina kitas Gruzijai ranką tiesiančias šalis — Latvija, Estija, Čekija, Austrija, Šveicarija...

„Visi žino, kad Gruzijoje — problemos“, — priduria.

— O kaip Jūs pats jaučiatės?

— Aš — darbe. Tarnauju valstybei (ilga pauzė — red. past.). Jaučiuosi taip, kaip šioje situacijoje jaustųsi bet koks kitas žmogus. Esu pažemintas ir menkinamas.

Tik vėliau pavyko sužinoti, ką viršininkas nutylėjo: jo šeima yra likusi atkirsta Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje...

Pabėgėlių — per 100 tūkstančių

Paramos koordinatoriai, Lietuvos gelbėtojai į Gruziją išvyko ketvirtą karinio konflikto dieną — rugpjūčio 12-ąją, lydėdami antrąją humanitarinę siuntą. Nors buvo planuota, kad jie iš karto grįš atgal, kelionė užsitęsė dešimčia dienų.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos viršininkas R. Steponavičiaus sako, kad per tas dienas susitiko su Pabėgėlių ir apgyvendinimo, Sveikatos apsaugos ministerijos, Ekstremalių situacijų valdymo departamento vadovais, nevyriausybinių organizacijų nariais, Europos Sąjungos monitoringo informacijos centro ekspertų grupe.

Tbilisyje ir į rytus nuo sostinės nutolusiose gyvenvietėse lankė ligonines, darželius, sales, kuriose glaudžiasi pabėgėliai. Teritorijas, kuriose lankėsi, R. Steponavičius vadina sąlyginai saugiomis.

„Kai atvykome, situacija buvo labai niūri. Niekas nesitikėjo tokio žmonių kiekio, besiburiuojančio prie ministerijų, laikinų registravimo punktų.

Registracija užimdavo nemažai laiko, buvo organizacinių nesklandumų: autobusai pabėgėlius nuveždavo į vietas, kurios jau buvo užpildytos„, — sako R. Steponavičius.

Pirmomis lietuvių atvykimo dienomis buvo kalbama apie 18— 30 tūkstančių pabėgėlių. Paskutiniais duomenimis oficialiai užregistruota apie 127 tūkstančius žmonių, iš jų vien Tbilisyje — 29 tūkstančiai.

R. Steponavičius sako, kad šiuo metu pabėgėliams labiausiai trūksta vaikų maisto, drabužių, sauskelnių bei lovų, nes dauguma žmonių didelėse salėse miega ant grindų.

Pabėgėliai gyvena viltimi

R. Steponavičius atsimena: kuomet atvyko į Tbilisį, pabėgėliai tikėjo, jog už kelių dienų jau grįš namo. Bet tos „kelios dienos“ — nusitęsė. Pirmosiomis konflikto dienomis gruzinai pyko, kad jiems neleidžiama kariauti ir varyti rusų lauk.

Lietuviai daugiausia bendravo su gelbėtojais ir nuo konflikto nukentėjusiais žmonėmis.

„Ten, kur didesnės problemos, žmonės daugiau išsako nepasitenkinimą valdžia: vieniems tris dienas tik duoną atneša ir nėra kito maisto, kitiems trūksta vandens. Nes pabėgėliai glaudžiasi ir pastatuose, kur nėra vandentiekio, neveikia kanalizacija.

Gyvena laikinumo nuotaikomis. Ketvirtadienį matėme gaisrą vienoje iš mokyklų. Jei situacija nesikeis keletą mėnesių, pavojaus šaltinių gali atsirasti ir daugiau„, — pasakoja lietuvių gelbėtojų komandos vadas.

Kaimuose situacija kiek kitokia: pabėgėliai yra priimti į gruzinų šeimas. Bet ir čia žmonės gyvena viltimi, jog svečiuosis kelias dienas.

„Blogiausia, kad visa valstybė gyvena nežinioje. Nors kalbama apie Rusijos pajėgų atitraukimą, per Gruzijos televiziją buvo rodoma, kaip rusai rausia apkasus“, — svarsto gelbėtojų komandos vadovas.

Rusų kalba — skaudina

Šiaulietis ugniagesys gelbėtojas M. Kiudelis pastebėjo, kad gruzinai į uniformuotus lietuvius žiūrėjo skersokai, bet tik iki tol, kol sužinodavo, kad šie žmonės — iš Lietuvos.

Gelbėtojas pasakoja, kad gruzinai šiuo metu jautriai reaguoja ir į rusų kalbą.

„Važiavome metro, o mus lydintis asmuo garsiai kalbėjo rusiškai. Visi žmonės piktai į mus žiūrėjo, atrodėme kaip dideli priešai“, — prisimena M. Kiudelis.

Šiaulietis bendravo su kolegomis — Gorio gelbėtojais, kurie iš Tbilisio nebegali grįžti namo. Šalyje esant karinei padėčiai, gelbėtojai bazėje budėdavo kiaurą parą.

Girdėjo bombų sprogimą

Humanitarinę siuntą Tbilisio oro uoste pasitiko tarnybą baigiantis Lietuvos gynybos atašė Gruzijoje pulkininkas leitenantas Albertas Charževskis.

Trejus metus Gruzijoje atitarnavęs atašė sako, kad paskutinis mėnuo lieka apkartintas: „Gruziją pažinojau kaip taikią, ramią šalį. Nors ir turinčią savo konfliktų, bet tie konfliktai buvo užšaldyti.“

Atašė pasakoja, kad užaštrėjusio konflikto dienomis Tbilisis gyveno pakankamai įprastą gyvenimą.

„Pirmosiomis dienomis aplinkui buvo numestos kelios bombos, — ranka į gamyklos pusę parodo A. Charževkis. — Pusę penktos ryto krūptelėjome, nes sprogimas buvo gana stiprus“.

A. Charževskis įsitikinęs: gruzinai yra stiprūs, išlaikys eilinį išbandymą ir sugebės atsitiesti. Bet situacija daugiausia priklausys nuo pasaulio bendruomenės.

„Per patį piką gruzinai sakė: “Mes suprantame, kad jūs, lietuviai, kiek galite, padedate, o Europa daugiau mala liežuviais“. Kuomet tankai judėjo link Tbilisio, gruzinų emocijos buvo prasiveržusios, kilo baimė“,— sako A. Charževskis.

Gynybos atašė tuomet ir mieste pastebėjo pasikeitimų: sumažėjo mašinų, jos važinėjo greičiau, mažai liko ir jaunimo — buvo mobilizuotas. Šių dienų situacija, A. Charževskio teigimu, sugrįžo į įprastinę.

Imkit unitazą, palikit techniką

A. Charževskis Tbilisyje lankėsi ligoninėje, nudegimų centre. Kalbėjosi su lakūnu, nukentėjusiu nuo pirmųjų bombardavimų prie pat Tbilisio esančiame kariniame aerodrome: lakūnas vienintelis iš An-2 ekipažo liko gyvas. Ligoninėje gydėsi ir tankistas iš Cchinvalio, bet jis nekalbėjo nei rusiškai, nei angliškai.

Gynybos atašė kalbėjosi ir su keletu civilių, kurie nukentėjo traukdamiesi. Žmonės nespėjo iššokti iš automobilio, užsidegusio nuo karinės mašinos, kuri paskendo liepsnoje po apšaudymo.

„Gruzinai man sakė: “Tegul Rusija plėšia, ką nori, mes išgyvensime. Tik tegul neišveža darbo priemonių. Trimituokite, padėkite, kad atvyktų stebėtojai. Degtinę ar unitazą — tegul veža, bet tegul palieka techniką!“

Vyras, kelių inžinierius, man skundėsi, jog iš jų organizacijos Goryje rusai baigia išvežti beveik visą kelio remonto techniką — o neseniai buvo nupirktas klotuvas, kainavęs 300 tūkstančių eurų„, — pasakoja A. Charževskis.

Tauta solidarizavosi

Paklaustas apie karinio konflikto pradžią, A. Charževskis sako, kad Rusijos provokacija buvo labai aiški: Rusijos karinė armada, sukaupta Šiaurės Osetijoje, buvo pasiruošusi įeiti į šalį, o dalis jau ir buvo įėjusi. Dar vienas pastebėjimas — iš Cchinvalio buvo išvežti žmonės, o tai, gynybos atašė teigimu, rodo, jog buvo žinoma, kas bus toliau.

„Gruzijos kaimų bombardavimas Osetijoje paskatino gruzinų kariuomenę įvesti savo pajėgas. Bet prieš tokią baisią, žiaurią mašiną nedidelė kariuomenė negali atsilaikysi. Strategiškai Gruzija teisingai padarė atitraukdama savo kariuomenę. Paskutinė gynybos linija buvo prieš Tbilisį. Jei ten Rusija būtų nesustojusi, gruzinai buvo pasiryžę numirti“, — sako gynybos atašė.

A. Charževskis pastebi: gruzinai — solidarizavosi. „Gal paskui, kai prasidės sunkumai, situacija keisis. Nors tikiuosi, kad jie nelabai pasijaus — taip ramina ir Gruzijos valdžia. Pakilo kainos, bet tai — normali reakcija“.

Išnaša: „Gruzinai man sakė: “Tegul Rusija plėša, ką nori, mes išgyvensime. Tik tegul neišveža darbo priemonių. Trimituokite, padėkite, kad atvyktų stebėtojai. Degtinę ar unitazą — tegul veža, bet tegul palieka techniką!“, — sako Lietuvos gynybos atašė Gruzijoje pulkininkas leitenantas Albertas Charževskis.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxx

„Mes nesame tie, kurie pasiduoda“

Penktadienį „Šiaulių kraštui“ pavyko pasikalbėti su jauniausiu Gruzijos parlamentaru, partijos “Nacionalinis judėjimas“ nariu 26-erių Giorgi Kandelaki. Pokalbyje vaikinas beveik nė karto neminėjo žodžio “rusai“. Tiesiog — “jie“.

— Kokia šiuo metu situacija Gruzijoje?

— Baisi. Tai — tikra okupacija. Jų elgesys barbariškas. Jie reikalauja iš žmonių rusiškų vizų, Gruzijos viduryje degina miškus (dega nacionalinis Boržomi draustinis–red. past.), grobia, plėšia, žudo žmones.

Situacija Gruzijoje yra labai bauginanti. Jie kontroliuoja pagrindinį greitkelį, kuris yra šalies arterija, kontroliuoja jūrų uostą. Žmonėms reikia maisto, bet būna, kad jie nepraleidžia jokio krovinio.

— Kaip vertinate žinią, kad Rusijos armija išvedama?

— Nėra išvedimo įrodymų: jie juda aplink, bet neišeina. Rusijos prezidentas yra žadėjęs išvesti armiją aną savaitę, paskui — pirmadienį, trečiadienį. Be jie nejuda nė coliu. Valstybės veikėjai tenori suklaidinti tarptautinę bendruomenę. Šalyje jie platina okupacijos zoną. O iki Tbilisio jiems — 35 kilometrai.

Tai, kad Gruzija pradėjo konfliktą, yra Rusijos propaganda. Kuomet 6 tūkstančiai karių, 150 tankų buvo šiapus šalies sienos, mes turėjome tik du pasirinkimus: pasipriešinti arba pasiduoti. Mes nesame tie, kurie pasiduoda.

— Kokios pagalbos šiuo metu labiausiai reikia Gruzijai?

— Svarbiausia parama, kokios mums šiuo metu reikia, yra politinė. Būtina nustatyti kainą, kurią Rusija turėtų sumokėti, jei Gruzijos okupacija tęsis. Kol kas iš Europos bendruomenės girdime tik žodžius — ir nieko daugiau.

Be abejo, humanitarinė pagalba — gerai, nes mes turime apie 140 tūkstančių pabėgėlių. Bet jiems reikia sugrįžti į savo namus! O namai yra sudeginti.

Pietų Osetijoje vyksta etninis valymas, bet tarptautinė bendruomenė apie tai nekalba. Mums reiktai konkrečių sankcijų prieš Rusiją! Jie turi mokėti už tolesnį Gruzijos niokojimą.

Dabar mes jaučiamės vieniši. Mes kovojame vieni.

— Kokią matote Gruzijos ateitį?

— Ateitis? Jei jie neišeis... Mes ginsime savo sostinę — toks mūsų sprendimas. Sostinės mes neatiduosime.

Pietų Osetija nėra priežastis — tik suformuota nuomonė agresijai pateisinti. Kuomet Sovietų Sąjunga okupuodavo savo kaimynes — Baltijos šalis, Suomiją, Čekoslovakiją, Vengriją — visada turėdavo pretekstą, o kaltos likdavo aukos. Taip nutiko ir mūsų atveju.

Jų tikslas — neleisti Gruzijai tapti sėkmės šalimi, gyvenančia nepriklausomą gyvenimą, įsijungusią į NATO.

Žinia buvo nusiųsta ir Ukrainai, kad siekis būti demokratiškais yra pavojingas, ir jie jo netoleruos.

Bet vienas dalykas šioje situacijoje yra teigiamas — jie parodė tikrąjį veidą Europai. Kad prezidentas N. Medvedevas neturi jokio patikimumo: arba armija jo neklauso, arba jis yra tiesiog — „mažylis“.

PAGALBA: Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvas C-27J „Spartan“ į Tbilisį jau nugabeno keturias humanitarinės pagalbos siuntas. 

KOMANDA: Vilniečiai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovai Rimantas Steponavičius, Jan Pavliukoic bei Mindaugas Kiudelis iš Šiaulių apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos Gruzijoje dirbo dešimt dienų.

PADĖKA: Gruzijos centrinės gelbėjimo stoties viršininkas Ilia Khurtsidze (kairėje) dėkojoPriešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos viršininkui Rimantui Steponavičiui ir visiems lietuviams, ištiesusiems pagalbos ranką Gruzijai.

 

 

Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.

KONTRASTAS: Į rytus nuo Tbiliso — taikus Gruzijos vaizdas. 

GORIS: Tankas Gorio gatvėje.

PARAMA: Pabėgėliai buriuojasi prie teikiamos pagalbos. 

Nuotr. iš Rimanto STEPONAVIČIAUS archyvo