Grožio terapiją dovanoja už geras emocijas

Gro­žio te­ra­pi­ją do­va­no­ja už ge­ras emo­ci­jas

„Da­ry­kim kuo dau­giau ge­rų da­ly­kų, drau­gai, ir gy­ve­ni­mas mums at­si­dė­kos!“ – to­kiu įra­šu so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ pa­si­da­li­jo šiau­lie­tė kir­pė­ja Ol­ga Ge­čie­nė, sa­lo­no „Ma­dam Fu­Fu“ įkū­rė­ja. Kar­tu su vy­ru Min­dau­gu Ge­ču ir bend­ra­min­čiais ji gro­žio te­ra­pi­ją do­va­no­jo vai­kų ir se­ne­lių glo­bos įstai­gų gy­ven­to­jams.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ge­ri dar­bai

Šiau­lie­čių sa­lo­nas – tar­si pa­dy­kę, bet sa­vi na­mai. Čia de­ra se­no­vi­nis plau­kų džio­vin­tu­vas ir mo­der­ni įran­ga, šiuo­lai­ki­nio me­no kū­ri­niai ir šven­tų­jų at­vaiz­dai.

Žvar­bus ry­tas kve­pia ga­ruo­jan­čia ar­ba­ta. Ant sta­le­lio Ol­ga de­da da­tu­lių lėkš­tu­tę ir me­daus. Ru­de­ni­nę me­lan­cho­li­ją vai­ko smil­ka­lų kva­pas.

„Nuo­lat dirb­ti at­si­bos­ta“, – po­kal­bį apie ge­ras ini­cia­ty­vas su šyp­se­na pra­de­da Ol­ga, ži­no­ma kaip Ma­dam Fu­Fu.

Prieš tre­je­tą me­tų, šv. Va­len­ti­no die­ną, nu­vy­ko į Rad­vi­liš­kį, pas glo­bos na­muo­se au­gan­čius vai­kus. Ini­cia­ty­va pa­vy­ko, sma­gu bu­vo ir ge­ra­da­riams, ir jau­ni­mui. Tra­di­ci­ją pra­tę­sė Pak­ruo­jy­je. Čia glo­bo­ja­mi vai­kai net pa­vai­ši­no bul­vių plokš­tai­niu.

„Vai­kai yra pil­ni ener­gi­jos, pri­kal­ba po­kštų. Kai su jais su­si­tin­ki, iš­len­da ir mu­my­se tū­nan­tis vai­kas, no­ri­si juo­kau­ti“, – sa­ko Ol­ga.

Net­ru­kus ki­lo ir ki­ta idė­ja: rei­kia pa­gra­žin­ti vy­res­nio am­žiaus žmo­nes! Nusp­ren­dė vyk­ti į Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės glo­bos na­mų pa­da­li­nį Sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo na­mus Rė­ky­vo­je.

Į Rė­ky­vą iš­si­ruo­šė tri­se: Ol­ga, su­tuok­ti­nis Min­dau­gas ir jo ko­le­ga Man­tas ("Mr. Trash­man Bar­bers­hop"). Iš va­ka­ro su vy­ru pa­rin­ko 1950–1960 me­tų lie­tu­viš­kos est­ra­dos dai­nų, kad bū­tų tik­ra gro­žio te­ra­pi­ja su jau­kia, sma­gia, drau­giš­ka at­mos­fe­ra.

Sen­jo­rų neiš­gąs­di­no iš mi­nios iš­si­ski­rian­ti ge­ra­da­rių iš­vaiz­da. Tik vie­na sen­jo­rė, įver­ti­nu­si Ol­gą, jai ne­gir­dint pra­si­ta­rė: „Aš pas tą mer­gai­tę ne­si­kirp­siu...“ Ir kas sma­giau­sia, ji nuė­jo kirp­tis pas Ol­gos vy­rą, ku­ris yra ža­liais plau­kais ir su di­džiu­liu aus­ka­ru no­sy­je!

Nors iš anks­to bu­vo su­tar­ta, kad pa­gra­žins 28 žmo­nes, si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė: tri­se te­ko iš­gra­žin­ti per pen­kias de­šim­tis žmo­nių! Tri­ju­lė ne­sus­to­da­ma kir­po, sku­to, da­žė ke­tu­rias va­lan­das.

Rė­ky­vo­je gy­ve­na ne tik sen­jo­rai, bet ir jau­nes­ni žmo­nės, turintys ne­ga­lią. Jau­nes­nie­ji pa­gei­da­vo įdo­mes­nių ban­dy­mų: pa­sku­ti­nė­tų plau­kų, nu­da­žy­tų sruo­ge­lių. Vy­res­ni į eks­pe­ri­men­tus ne­si­lei­do, la­biau pri­si­mi­nė „sa­vo lai­kų“ kir­pi­mus „ca­re“ ir „sa­son“.

Vis­gi vie­na mo­te­ris ry­žo­si eks­pe­ri­men­tui: pa­si­da­žiu­si plau­kus at­jau­nė­jo aky­se! Kir­pė­jų ko­man­da pa­puo­šė ir šios Sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo na­mų gy­ven­to­jos šir­dies drau­gą.

Vie­na sen­jo­rė ne­pa­si­da­vė įkal­bi­nė­ji­mams, kad at­si­dė­ko­ti ne­rei­kia – do­va­no­jo šo­ko­la­du­ką.

Ol­ga šyp­so­si: ma­ra­to­nas iš­sun­kė ener­gi­jos, kai­na­vo jė­gų, bet vis­ką at­pir­ko re­zul­ta­tas.

„Fai­na yra da­ry­ti ge­ra, ir tiek! Juk neim­si vi­sa­da pi­ni­gų“, – pa­pras­tai ir trum­pai lab­da­ros idė­ją paaiš­ki­na Ol­ga.

Gė­ris su­grįž­ta

Į pa­gal­bos kvie­ti­mus Ol­ga su vy­ru Min­dau­gu at­si­lie­pia nuo­lat: ar tai bū­tų pa­ra­ma ser­gan­tiems, ar li­gų pre­ven­ci­jos ren­gi­nys.

„Mes ne vers­li­nin­kai, la­biau me­ni­nin­kai, – sa­ko Ol­ga. – No­ri­si pa­dė­ti, kad ir pa­tiems, ir žmo­nėms bū­tų sma­gu.“

Tad gal­vo­je jau su­ka­si nau­jos ge­ru­mo idė­jos. Tuo la­biau, kad ar­tė­ja Ka­lė­dos. Vie­na iš ki­lu­sių min­čių bu­vo ap­kirp­ti be­na­mius.

„Aš to­kia esu. Lin­ku­si duo­ti. Ir šian­dien, pa­ma­čiu­si be­na­mį, no­rė­jau ati­duo­ti ba­na­ną. Bet pa­ma­niau, kad ga­li ma­ne pa­siųs­ti su tuo ba­na­nu ir pa­rei­ka­lau­ti 100 gra­mų“, – juo­kia­si Ol­ga.

Ji nea­be­jo­ja, kad pa­sau­lis taip su­kur­tas: kuo dau­giau da­rai ge­ro, tuo dau­giau tau su­grįž­ta – dvi­gu­bai, pen­kia­gu­bai ir dar dau­giau.

Su "cin­ke­liu"

Ras­ti lai­ko po­kal­biui apie ge­rus dar­bus Ol­gai ne­bu­vo leng­va, klien­tus ji prii­ma nuo anks­ty­vo ry­to iki vė­lu­mos. Dar­bų są­ra­šas jau pil­do­mas ir po Ka­lė­dų. O nau­joms klien­tėms siū­lo­mas lai­kas – pa­va­sa­ris.

Kir­pė­ja ma­no, kad po­pu­lia­ru­mą le­mia pa­pras­ti da­ly­kai: nuo­šir­du­mas, mei­lė dar­bui.

„Dir­ba­me dvie­se, o žmo­nių yra daug. Aš net ne­ga­lė­čiau to pa­va­din­ti dar­bu. At­si­ke­liu, ge­ne­ruo­ju min­tis, ko­kia bus šu­kuo­se­na, ką da­ry­siu. Kiek­vie­ną va­ka­rą pa­si­žiū­ri nau­jų idė­jų. Mū­sų sti­lius ne­for­ma­lus, bet pa­pras­tos mo­te­rys ne­bi­jo, no­ri ko­kio ma­žo cin­ke­lio, tik pa­pra­šo ne­da­žy­ti ža­liai ir ne­skus­ti“, – sa­ko kir­pė­ja.

Rad­vi­liš­ky­je užau­gu­si Ol­ga bai­gė Šiau­lių uni­ver­si­te­tą ir nie­ka­da ne­gal­vo­jo, kad taps kir­pė­ja. Bet vi­sa­da ža­vė­jo­si ki­to­kiais žmo­nė­mis.

„Kai at­va­žiuo­da­vo­me su tė­vais į Šiau­lius, vi­suo­met at­kreip­da­vau dė­me­sį į įdo­mes­nius jau­nus žmo­nes ir jaus­da­vau, tar­si da­le­lę to ki­to­niš­ku­mo par­si­ve­žu. Man vi­sa­da bu­vo įdo­mūs ta­tui­ruo­čių meist­rai iš „To­te­mo“, „Mad Fac­to­ry“ – to­kie ta­tui­ruo­ti ir gra­žūs! Gal tai ir ins­pi­ra­vo: pa­gal­vo­jau, kad ne­no­riu dirb­ti kaž­kam, o no­rė­čiau su­si­kur­ti sa­vo įdo­mią erd­vę.“

Ol­ga sie­kė, kad į jos sa­lo­ną įė­jęs klien­tas jaus­tų­si kaip na­muo­se, kad ne­rei­kė­tų jaus­tis su­var­žy­tai. No­rė­jo, kad bū­tų ga­li­ma atei­ti, at­si­ger­ti ar­ba­tos ir pa­si­kal­bė­ti.

„Mums šven­tė, jei atei­na no­rin­tys spal­vų. Džiau­giuo­si, kad spal­vin­gi plau­kai tam­pa ma­din­gi“, – sa­ko Ol­ga.

Mies­te ji pa­si­gen­da stu­den­tiš­ko am­žiaus žmo­nių: „Jie din­gę, ma­tau tik „Eras­mus“ stu­den­tus! Kaip ge­rai, kad ša­lia esan­tis stu­den­tų bend­ra­bu­tis veik­tų, bū­tų gy­vy­bė. Da­bar vaiz­dai tru­pu­tį apo­ka­lip­ti­niai.“

Lau­kia po­ky­čiai

Sa­lo­ną „Ma­dam Fu­Fu“ O. Ge­čie­nė įkū­rė prieš be­veik ket­ve­rius me­tus: spa­lio 18 die­ną mi­nės su­kak­tu­ves.

Ar­tė­jant gim­ta­die­niui, gal­vo­ja apie di­de­lius po­ky­čius: rink­tis eko ir bio kryp­tį, keis­ti in­ter­je­rą, pa­va­di­ni­mą.

Ol­ga nea­be­jo­ja: Šiau­liuo­se yra ga­li­my­bių su­kur­ti sa­vo ni­šą. Ji ne­sup­ran­ta tų, ku­rie tik kri­ti­kuo­ja, kad val­džia ar Pre­zi­den­tė blo­gi.

„Tu­ri pa­ts da­ry­ti. Tik­rai ne­rei­kia lauk­ti ge­res­nio ry­to­jaus, nes jis neat­leis. Ne­bent lai­mė­si lo­te­ri­jo­je, bet ko­kia ti­ki­my­bė?“

Ir da­bar Ol­ga sa­ko ne­ži­nan­ti, kas yra sėk­mė. Bet džiau­gia­si, kad žmo­nės my­li, kad išei­da­mi klien­tai bū­na lai­min­gi, pa­ten­kin­ti. Tai – ge­riau­sias at­ly­gis. „Jei ne­rei­kė­tų už nie­ką mo­kė­ti, neim­čiau net pi­ni­gų“, – pa­svars­to.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ma­dam Fu­Fu – Ol­ga Ge­čie­nė ti­ki: gė­ris grįž­ta su kau­pu.

„Mes ne vers­li­nin­kai, la­biau – me­ni­nin­kai“, – sa­ko kū­ry­bin­ga kir­pė­ja Ol­ga Ge­čie­nė.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Tri­ju­lė – Ol­ga, Man­tas ir Min­dau­gas – Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės glo­bos na­mų pa­da­li­ny­je Sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo na­muo­se pa­gra­ži­no apie 50 žmo­nių.