Naujausios
Grafo palikuonys: negražu dovaną pardavinėti
Grafo Vladimiro Zubovo provaikaičiai viešu laišku kreipėsi į Šiaulių ir Vilniaus universitetų rektorius, Šiaulių merą bei miesto kultūros darbuotojus dėl Zubovų (Didždvario) rūmų ateities. Nerimauja, kad miestui dovanoti grafo rūmai netaptų vaiduoklišku buvusios šlovės priminimu.
„Žvelgiant iš moralinės pusės, būtų labai negražu gautą dovaną pardavinėti“, – apie privatizavimo galimybę mano pianistas Rokas Zubovas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Rūpi rūmų likimas
„Mes, grafo Vladimiro Zubovo provaikaičiai, susidomėję sekame viešumoje pasirodančią informaciją apie Zubovų (Didždvario) rūmų, kuriuose pastaraisiais metais veikė Šiaulių universiteto Menų fakultetas, ateitį.
Mūsų prosenelis grafas Vladimiras Zubovas 1921 metais Rūmus dovanojo Šiaulių miestui. Dovanojo kartu su didele viešąja biblioteka, kurią pats įsteigė 1900 metais, jai užleisdamas antrąjį Rūmų aukštą.
Tarpukariu juose veikė Šiaulių mokytojų seminarija, pokariu – kitos su švietimu susijusios įstaigos, iš kurių ilgiausiai – minėtasis Šiaulių universiteto Menų fakultetas, prieš tai vadintas Dailės fakultetu.
Mus pasiekė informacija, kad perrinkto Šiaulių miesto savivaldybės mero Artūro Visocko rinkiminėje programoje yra toks teiginys: „sieksime įkurti kultūrinį-intelektinį meno sklaidos ir traukos centrą grafo Zubovo rūmuose“.
Tokiam išrinktojo mero siekiui visapusiškai pritariame. Mielai dalyvautume diskusijoje, koks tas centras galėtų būti.
Kiek žinome, dabartiniu metu turtinės teisės į Rūmus priklauso Šiaulių universitetui, o artimiausioje ateityje jas perims Vilniaus universitetas. Prašytume šių garbingų akademinių institucijų taip pat atsižvelgti į pirmapradį istorinį faktą, kad Rūmai buvo mūsų prosenelio padovanoti Šiaulių miestui, ir leisti juos perimti miesto savivaldybei.
Tikimės, kad ir ateityje Rūmai tarnaus švietimo ir kultūros reikmėms.
Tokio pobūdžio veikla juose vyko daugiau nei šimtą metų.“
Kovo 25 dieną Šiaulių universiteto rektoriui prof. Dariui Šiaučiūnui, Vilniaus universiteto rektoriui prof. Artūrui Žukauskui, Šiaulių miesto savivaldybės merui Artūrui Visockui, Šiaulių miesto kultūros ir meno darbuotojams adresuotą viešą laišką pasirašė grafo Vladimiro Zubovo provaikaičiai skulptorė Dalia Zubovaitė-Palukaitienė, architektas Vytautas Zubovas, pianistas Rokas Zubovas.
Tarnauti miesto poreikiams
„Šiaulių kraštas“ susisiekė su grafo Vladimiro Zubovo provaikaičiu pianistu Roku Zubovu.
– Kas paskatino laišku kreiptis į Šiaulių miesto merą ir Šiaulių bei Vilniaus universitetų rektorius? Kokios reakcijos sulaukėte?
– Beveik prieš šimtą metų mano protėviai Zubovai po žemės reformos Lietuvoje apsisprendė padovanoti Šiauliams savo pagrindinę rezidenciją.
Istorija, kurią įkūnija Zubovų rūmai Šiauliuose, yra tikrai labai sena, ir nuo to laiko daug kartų keitėsi ir santvarkos, ir valdžios, ir rūmų paskirtis.
Tačiau išgirdus, kad rūmai gali būti parduoti ar privatizuoti, pamanėme, kad, žvelgiant iš moralinės pusės, būtų labai negražu gautą dovaną pardavinėti.
Ypač, kad „dovaną“ perduodant buvo pasirašomi ir dokumentai, kuriais buvo siekiama užtikrinti, kad ir rūmai, ir parkas tarnaus miestui. Taip pat, prisimenant, kaip smarkiai karai suniokojo Šiaulius, norisi tikėti, kad rūmai išlieka svarbiu saitu ir su miesto istorija, ir kultūra. Labai norisi, kad jie ir toliau tarnautų miesto poreikiams, būtų atviri žmonėms.
Taip, reakcijos iš universitetų nesulaukėme jokios. Bet žinant, kaip sunkiai vyksta susijungimo procesas, ir kaip net strateginiuose reikaluose yra labai daug neaiškumų, gal būtų ir sunku tikėtis, kad bus rūpinamasi tokiais mažais dalykais.
Laiškas buvo labiau moralinis priminimas apie tam tikrus istorinius dalykus.
– Praėjusių metų pirmoje pusėje Savivaldybės Kultūros taryba iškėlė idėją – Zubovų rūmuose įkurti Menininkų namus. Metų pabaigoje Kultūros skyriaus vedėja Daina Kinčinaitienė patvirtino, kad meno bendruomenės vieninga pozicija – išsaugoti rūmus miesto reikmėms. Šiaulių universiteto išsakyta pozicija: „Pastatas Aušros alėjoje bei kiti pastatai, kurių norėtų kitos institucijos, būtų išlaikomi universiteto ir esant galimybėms – privatizuoti“. Kam, jūsų nuomone, turėtų priklausyti Zubovų rūmai?
– Man asmeniškai labiausiai norėtųsi, kad rūmai būtų gyvi. Kad jie priklausytų šiauliečiams.
Man labai sudėtinga neįsigilinus samprotauti, kokius poreikius geriausiai galėtų rūmai atliepti. Bet akivaizdu, kad Aušros alėjoje koncentruojasi svarbūs Šiaulių kultūros objektai: tai ir Kultūros centras, ir „Polifonijos“ salė. Rūmus įtraukus į kultūros lauką, čia galėtų formuotis kūrybinė Šiaulių širdis.
Bet konkretūs poreikiai, manau, geriausiai suprantami menininkų ir kultūrininkų bendruomenei ir, labai viliuosi, miesto savivalda taip pat girdi jų balsą.
– Kas turėtų įsikurti Zubovų rūmuose? Kokia veikla juose galėtų būti vystoma?
– Manau, svarbiausia šiuo metu pasiekti, kad rūmai netaptų teisinių ginčų objektu. Nežinau padėties, bet ne viename Lietuvos mieste esame patyrę istorijų, kada ginčuose užmirštame prasmes ir tik siekiame savo teisybės pergalės.
Galvočiau, kad reikia visomis įmanomomis priemonėmis stengtis palaikyti dialogą tarp pastato savininko (suprantu, kad juo vis dar yra Šiaulių universitetas) ir miesto savivaldos. Čia ypač svarbų vaidmenį gali suvaidinti būtent Šiaulių menininkų ir kultūrininkų visuomenė, jeigu ji, aiškiai išsakydama savo lūkesčius, padėtų Savivaldybei geriausiu įmanomu būdu įveiklinti rūmus.
Man samprotauti, kas konkrečiai turėtų įsikurti Zubovų rūmuose, yra šiek tiek kebloka. Prisipažinsiu – niekada viduje nebuvau, o Šiauliuose būdamas vis pasigrožėdavau rūmais nuo „Polifonijos“ salės prieigų, kur teko daug kartų koncertuoti.
– Zubovų rūmų istorinė, kultūrinė reikšmė – kodėl ši vieta yra itin svarbi miestui?
– Jau minėjau, kad Šiauliams, miestui, kuris taip smarkiai buvo sugriautas karo metais, turėtų būti ypač svarbu išsaugoti architektūrinius paminklus, primenančius tikrai gražų ir turtingą miesto istorijos laikotarpį.
Zubovai buvo vieni iš labai svarbių to laikotarpio istorinių asmenybių, jų palikimas galėtų būti svariai panaudotas, kuriant šiandieninę miesto tapatybę.
– Išsakėte nuogąstavimą dėl universiteto ateities – „visas Šiaurės Lietuvos regionas gali likti be jokios rimtesnės akademinės institucijos, o tai juk negali nepaveikti regiono intelektinio ir kultūrinio veido“. Kokias grėsmes ir išeitis matote?
– Grėsmė yra tikrai didelė. Su draugais muzikantais ir kitais menininkais kartais pasikalbame apie padėtį Lietuvoje, palyginame ją su savo žiniomis apie istorinę Lietuvą.
Juk jeigu Klaipėdoje ir Šiauliuose užsidarys meninės krypties studijos, turėsime praktiškai du trečdalius Lietuvos be meninių studijų galimybės.
Įsivaizduokite – dvidešimt pirmojo amžiaus viduryje Europos Sąjungos klestinti valstybė, taip žiauriai suvaržanti savo piliečių saviraiškos ir kūrybos galimybes. Man tai panašu į košmarišką sapną.
Šiandien, baigiant trečią taikų Lietuvos dešimtmetį – pagalvokime, tokio ilgo laisvos ir taikios Lietuvos periodo neturėjome jau kelis šimtus metų – turėtumėme galvoti apie ateities kartas ir jų įsitraukimą į kūrybą ir kultūrą, į galimybę išreikšti save ir palaikyti miestų kutūros lygį.
Kiek laiko miestas gali likti patrauklus be kultūros šaknų? Kiek laiko esančios institucijos, neturinčios jokių vietinio atsinaujinimo galimybių, gali išlikti ne tik „vegetuodamos“, bet iš tikrųjų kurdamos ateities miesto veidą ir viziją?
Užsiėmę kitais reikalais
Laikinai Šiaulių universiteto rektoriaus pareigas einantis profesorius Darius Šiaučiūnas patvirtino Zubovų palikuonių laišką gavęs: „Dar nereagavome, biškį užsiėmę esame kitais reikalais. Kokia ta reakcija manote turėtų būti?“
Praėjusių metų lapkritį Šiaulių universitetas „Šiaulių kraštą“ informavo, kad Taryba priėmė sprendimą, jog pastatas Aušros alėjoje bei kiti pastatai, kurių norėtų kitos institucijos, būtų išlaikomi universiteto ir esant galimybėms – privatizuoti. Ši pozicija buvo suderinta su Vilniaus universitetu.
D. Šiaučiūno teigimu, kol kas oficialiai jokia kita pozicija nėra pareikšta. Taryba dar nesirinko, posėdis nėra suplanuotas. Laikinasis rektorius tikisi, kad posėdis įvyks iki gegužės 1 dienos.
„Manome, kad bus pareikšta kita pozicija. Negaliu už Tarybą pasakyti, bet aš galvoju, kad Taryba supras ir pareikš kitą. Mano asmeninė pozicija – pastatas turi likti miestui. Bet čia yra tik mano asmeninė nuomonė. Žinokite, pagal dokumentus mes jo ir neturime, jis yra Švietimo ir mokslo ministerijos balanse, pastatu ministerija leido naudotis mums.“
D. Šiaučiūnas mano, kad pastatas turėtų būti skirtas meninei veiklai: „Tikrai neturėtų būti privatizuotas, užtvertas kokiom tvorom, turi būti atviras miestiečiams. Apie turinį negaliu sakyti.“
Vyriausybei įgyvendinant universitetų tinklo pertvarką, numatoma, kad nuo liepos 1 dienos Šiaulių universitetas taps Vilniaus universiteto Šiaulių akademija.
Seime jau pradėtas svarstyti nutarimo „Dėl Šiaulių universiteto reorganizavimo prijungimo prie Vilniaus universiteto būdu“ projektas.
Mariaus MORKEVIČIAUS (ELTA) nuotr.
„Kiek laiko miestas gali likti patrauklus be kultūros šaknų?“ – retoriškai klausia grafo Vladimiro Zubovo provaikaitis pianistas Rokas Zubovas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Grafas Vladimiras Zubovas 1921 metais rūmus dovanojo Šiaulių miestui. Uždarius Šiaulių universiteto Menų fakultetą, pastatas metus stovi tuščias, rūmų likimas kol kas neaiškus.
Redakcijos archyvo nuotr.
Laikinai Šiaulių universiteto rektoriaus pareigas einantis profesorius Darius Šiaučiūnas patvirtino Zubovų palikuonių laišką gavęs, bet dar nereagavęs: „Biškį užsiėmę esame kitais reikalais“.
