
Naujausios
Gimnazistės rinkosi pažinti gyvenimą
Pernai pavasarį Kelmės J. Graičiūno gimnaziją baigusios suolo draugės Rugilė Ivoškytė ir Ieva Vaitkevičiūtė, negavusios studijų vietos ten, kur norėjo, nusprendė patraukti į Londoną. Padirbėti, pažinti gyvenimo, pakeliauti ir suvokti, ko iš tiesų nori. Londone sutiko aštuonis savo bendraklasius.
Prieš mėnesį merginos sugrįžo į Lietuvą. Kartu su šiųmetiniais abiturientais perlaikys lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį egzaminą ir bandys laimę pasirinkdamos studijas.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Nesirinko, ko nenori
Devyniolikmetė Rugilė Ivoškytė norėjo tapti policininke. Tačiau patikrinus sveikatą, paaiškėjo, jog dirbti policininke negalėtų.
Jos suolo draugė bendraamžė Ieva norėjo studijuoti kinų kalbą. Tačiau nemokamos studijų vietos nepavyko gauti. Nemokamai pasiūlytos tik socialinių mokslų studijos. Jų Ieva nepanoro.
Londone dirbo Rugilės pusbrolis. Bendraklasės nusprendė geriau palaukti metus, negu studijuoti tai, kas nepatinka.
„Į kelionę leidomės mikroautobusu. Nežinojome, nei ką dirbsime, nei kur gyvensime. Dienai kitai galėjome prisiglausti pas pusbrolį, tačiau jau važiuodamos mikriuku sulaukėme žinutės, kad mums išnuomojo kambarį“, – pasakoja Rugilė.
Negyvenusios dideliame mieste merginos pasakoja, jog kelių Lietuvų dydžio Londonas padarė joms didžiulį įspūdį. Čia gali pasislėpti minioje, niekas į tave nekreipia dėmesio. O vakare, kai sutviska šviesos, vaikštai lyg pasakoje.
Susirado darbą
Kelmiškės darbo ieškojo per įdarbinimo agentūrą. Reikėjo užpildyti specialią anketą, joje nurodyti, ko nenorėtum ir ką norėtum dirbti, parodyti anglų kalbos žinias.
Po dviejų dienų lietuvaitės gavo darbo kosmetikos sandėlyje. Čia į dėžutes dėliojo kosmetikos rinkinius, juos pakavo, raišiojo kaspinėlius, jais puošė dėžutes. Visą dieną ant kojų. Pietums ten pat sandėlyje šildydavosi iš namų atsivežtą maistą.
Darbas – nuobodokas, bet, merginų teigimu, nesunkus. Už valandą mokėjo minimalų 6,50 svaro valandinį atlyginimą. Dviejų dienų uždarbio užtekdavo susimokėti nuomą už kambarį – po 70 svarų kiekvienai už savaitę, ir savaitiniam metro bilietui. Trijų dienų užmokestis likdavo maistui ir kitiems poreikiams.
Sandėlyje nedirbo nė vieno anglo. Jiems toks valandinis atlyginimas būtų per mažas. Dirbo daug bulgarių, rumunių, lenkių.
Po Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių sumažėjo darbo. Agentūros atstovai paskambino, jog į darbą jau nebereikia eiti. Merginos sutriko. Kas dabar bus? Kiekviena diena be darbo neša nuostolį.
Rugilė paskelbė ieškanti darbo viename interneto portale. Gavo pasiūlymą dirbti kavinėje. Toje kavinėje maitindavo karalienės vardu pavadintą metro atšaką statančius vyrus. Valgytojų daug, reikėdavo daug darbuotojų.
Ieva tuo metu buvo gavusi darbo kitame kosmetikos sandėlyje, tačiau Rugilė paprašė, kad darbdaviai priimtų ir jos draugę.
Lietuvaitės dėdavo maistą į lėkštes, nurinkdavo nuo stalų indus ir atlikdavo kitokius pagalbinius darbus. Kavinėje būdavo maitinamos. Patiko ir sąlygos, ir draugiškas kolektyvas.
Virtuvei vadovavo Lietuvos lenkė. Ji labai skaniai gamindavo. Kartais statybininkams pasiūlydavo bulvinių blynų – niekas šio patiekalo nesupeikė.
Kadangi kavinėje dirbo įvairių tautybių žmonių, kartais lietuvės pasiūlydavo išbandyti kokį lietuvišką patiekalą. Patikdavo ne visi.
„Kartą mes su Ieva pasidarėme šaltibarščių. Su mumis dirbusi portugalė paragavo ir net susipurtė. Jai buvo neskanu. Klausė, kaip galime tokį valgį valgyti“, – mena Rugilė.
Patirtis
Iš pradžių Londone buvo sunkoka. Anglų kalbą lietuvaitės mokėjo neblogai. Tačiau kai kurių valgių pavadinimai buvo negirdėti. Reikėjo gerokai pavargti, kol įsiminė.
„Važinėjant į darbą labai patogu, jog kavinėje galėdavome pavalgyti. Namuose šaldytuvas būdavo tuščias“, – prisimena Ieva.
Kambarį nuomojosi privačiame name pas septyniasdešimtmetę lietuvę. Šeimininkė buvo labai draugiška, nekėlė jokios įtampos. Būsto kaina buvo palyginti didelė, tačiau merginos gyveno gerame rajone, netoli oro uosto. Ten gyveno daug lietuvių.
Kelmiškės tikina netaupiusios pinigų. Ne dėl jų važiavo į Londoną. Tiesiog nenorėjo įkyrėti tėvams namuose ir beprasmiškai leisti laiką, laukdamos, kol vėl galės teikti prašymus studijoms. Leido sau tiesiog gyventi, kai ką pamatyti. Pirko drabužių. Rugilė buvo nuskridusi į Škotiją pas ten dirbančią seserį. Tai buvo pirmasis jos skrydis lėktuvu. Ieva buvo parskridusi į Lietuvą.
Merginos sako, jog nesunkiai sutaupytų Anglijoje uždirbtų pinigų laisvai užtektų vienerių metų studijoms. Kitą vasarą vėl turėtų važiuoti uždarbiauti.
Sutiko bendraklasių
Uždarbiaujantys vakarykščiai gimnazistai ir studentai – Londone ne naujiena. Merginos ten buvo sutikusios net aštuonis bendraklasius. Matydavo kelmiškę merginą iš kitos gimnazijos laidos.
Nemažai jų įstojo į universitetus, studijuoja specialybes, kurių norėjo. Dalis vaikinų patraukė tarnauti į kariuomenę. Dalis – į užsienį.
Devyniolikmetė Ieva pasakoja, jog darbai Londone buvo ne pirmoji jos darbo užsienyje patirtis. Į Londoną su drauge Rugile ji išvyko rudenį. O vasarą su draugu uždarbiavo Graikijoje, Koso saloje. Čia įsidarbino per vieną lietuvių agentūrą. Dirbo padavėja penkių žvaigždučių viešbutyje. Čia ir gyveno, gaudavo maitinimą, uždirbdavo po 500 eurų per mėnesį. Be to, galėdavo pasiimti visus gautus arbatpinigius.
„Buvo labai gražu: rytą pabundi, už lango – palmės, jūra“, – mena Ieva. Darbo buvo pusantro mėnesio. Teko skristi namo. Tačiau bilietai tuo metu kainavo penkis šimtus eurų. Būtų tekę pakloti viską, ką uždirbo. Todėl Ieva su draugu nusprendė skristi į Milaną, nes bilietai į Italiją buvo pigūs. Pabuvę ten, per Šveicariją autobusu pasiekė Vokietiją. Iš Vokietijos grįžo į Lietuvą.
Nori studijuoti Lietuvoje
Įpratusios prie Londono gyventojų dėmesingumo ir pagarbaus elgesio, grįžusios į Lietuvą merginos jautėsi lyg perlietos šaltu dušu. Čia – mažiau draugiškumo. Įstaigų tarnautojai elgiasi nepagarbiai. Tačiau studijuoti bendraklasės vis tiek norėtų Lietuvoje. Šiuo metu ruošiasi perlaikyti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Po to teiks prašymus į norimas specialybes.
Rugilė ketina važiuoti studijuoti į Klaipėdą – gal pavyks gauti nemokamą studijų vietą. Išlaikiusi egzaminą, mergina ketina dar kartą vykti į Londoną. Padirbės iki rugsėjo, kol prasidės mokslo metai.
Ieva dar kartą bandys patekti nemokamai studijuoti kinų kalbą. Jeigu nepavyks, rinksis kitas filologijos studijas. Svarbu, kad jos būtų nemokamos.
Autorės nuotr.
ŽVEJYBA: Iš Kelmės į Gailių kaimą pas draugę Rugilę Ivoškytę važiuodama Ieva Vaitkevičiūtė (kairėje) vežasi meškerę. Merginos laisvalaikį leidžia žvejodamos.
Asmeninė nuotr.
DRAUGĖS: Londonas kelmiškėms Ievai Vaitkevičiūtei (dešinėje) ir Rugilei Ivoškytei padarė didžiulį įspūdį.
GIMTINĖ: Jau beveik mėnuo Rugilė Ivoškytė (kairėje) ir Ieva Vaitkevičiūtė mėgaujasi gyvenimu gimtinėje.
ŽYDĖJIMAS: Ievai (dešinėje) ir Rugilei smagu sugrįžus prieš pat pavasario žydėjimą.