Geriausia dovana – būti ir duoti

Ge­riau­sia do­va­na – bū­ti ir duo­ti

„Stip­ry­bės, kant­ry­bės ir džiaugs­mo“, – lin­ki VšĮ Šiau­lių pa­lia­ty­vio­s pa­gal­bos ir slau­gos cent­ro stei­gė­ja, kar­dio­lo­gė, pa­lia­ty­vios pa­gal­bos gy­dy­to­ja Lo­re­ta Ra­su­tė Rez­gie­nė. Cent­ras ne tik pri­žiū­ri 50 li­go­nių Šiau­lių mies­te, bet ir įstei­gė Šau­kė­nuo­se so­cia­li­nės glo­bos na­mus „Pras­mė“. To­kiu pat pa­va­di­ni­mu Šiau­lių pre­ky­bos na­muo­se vei­kia par­duo­tu­vė, jo­je pre­kės įsi­gy­ja­mos au­ko­jant, o lė­šos ski­ria­mos sun­kiai ser­gan­tiems. Dėl šios par­duo­tu­vės gy­dy­to­ja pra­dė­jo lan­ky­ti me­nų stu­di­ją, o gim­ta­die­nio do­va­nas pra­šo do­va­no­ti ne jai, o au­ko­ti.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pras­min­ga do­va­na

Par­duo­tu­vė­je „Pras­mė“ nė­ra įpras­tų par­da­vė­jų – tik sa­va­no­rės. Sa­va­no­riau­ja pen­kie­se – Bi­ru­tė Jo­nai­tie­nė, Ge­no­vai­tė Sta­nis­lo­vai­tie­nė, Ire­na Radž­vi­lie­nė, Ma­ri­ja Tra­si­kie­nė, Sa­lo­mė­ja Tuč­ku­vie­nė.

Par­duo­tu­vė dir­ba dar­bo die­no­mis, tad sa­va­no­rės ga­lė­tų per sa­vai­tę atei­ti po vie­ną die­ną. Bet daug sma­giau suei­ti drau­gėn daž­niau. „Na­mie pa­si­lie­ka­me, jei ko la­bai rei­kia“, – juo­kia­si mo­te­rys.

Len­ty­no­se iš­dė­lio­tos ar su­ka­bin­tos pre­kės – ko­ky­biš­kos, ne­si­kar­to­jan­čios. Au­ko­to­jų pra­šo­ma da­ly­tis tuo, kas ki­tam pra­vers­tų. Ne­ma­žai ir ran­kų dar­bo ga­mi­nių: ke­ra­mi­kos, pa­puo­ša­lų, pa­veiks­lų.

Nu­ro­dy­tos pre­kių kai­nos – orien­ta­ci­nės. Iš pra­džių kai­nų ne­bu­vo, bet paaiš­kė­jo, kad ne vi­siems aiš­ku, kas yra au­ka: vie­ni įmes­da­vo 1 cen­tą, ki­ti im­da­vo už dy­ką.

„Bū­ti čia la­bai pra­smin­gas dar­bas, la­bai džiau­gia­mės. Bu­vo liūd­na, kai mi­rė vy­ras, da­bar čia – at­gai­va, – sa­ko G. Sta­nis­lo­vai­tie­nė. – Ir tar­pu­sa­vy­je sma­gu bū­ti, ir atė­ju­siems žmo­nėms pa­dė­ti, pa­kal­bin­ti, pa­tar­ti. Jau­čiuo­si lai­min­ga. Su se­no­mis drau­gė­mis su­si­tin­ku per me­tus du ar tris kar­tus, o čia – kiek­vie­ną die­ną.“

Dve­jus me­tus vei­kian­ti par­duo­tu­vė tu­ri ir nuo­la­ti­nių klien­tų – vie­ni at­ne­ša daik­tų paau­ko­ti, ki­ti atei­na įsi­gy­ti už au­ką. Yra pa­vie­nių at­ve­jų, kai atė­ju­sie­ji nie­ko ne­per­ka, bet paau­ko­ja.

„Ge­ra sa­va­no­riau­ti. Aš dau­giau nie­ko ne­ga­liu paau­ko­ti, tik sa­vo lai­ką“, – sa­ko B. Jo­nai­tie­nė.

Įs­tai­gos stei­gė­ja Lo­re­ta Ra­su­tė Rez­gie­nė pa­ro­do sa­vo kū­ry­bos dir­bi­nius: ke­ra­mi­kos puo­de­lius, lėkš­tes, skulp­tū­ras, o ant sie­nų – ir pa­veiks­lus.

Spe­cia­liai dėl par­duo­tu­vės pra­dė­ju­si lan­ky­ti me­no stu­di­ją gy­dy­to­ja nė vie­no kū­ri­nio ne­par­si­ne­šė na­mo. Vis­kas ke­liau­ja ge­riems dar­bams. Par­duo­tu­vės sa­va­no­rės iš gy­dy­to­jos su­kur­tų smul­kių ke­ra­mi­kos dir­bi­nių su­ma­nė ver­ti pa­puo­ša­lus – pui­kiai pa­vy­ko.

Iš pra­džių, sa­ko gy­dy­to­ja, ne­bu­vo leng­va: iš kur gau­ti pre­kių, ką dė­ti į len­ty­nas? Pa­ma­žu pra­dė­jo ke­liau­ti ran­kų dar­bai. At­si­lie­pė par­duo­tu­vė „Skruz­dė­ly­nas“ – da­vė daik­tų lab­da­rai. Veik­la įsi­bė­gė­jo.

„Da­ro­me tris ge­rus dar­bus. Kaž­kas ati­duo­da sau ne­rei­ka­lin­gą daik­tą, kaž­kas nu­si­per­ka rei­ka­lin­gą daik­tą, su­rink­ti pi­ni­gai nu­ke­liau­ja kryp­tin­gai į pa­lia­ty­vios pa­gal­bos są­skai­tą. Ir sa­va­no­rės pa­ten­kin­tos – įpras­mi­na die­ną. Man la­bai gra­žu, kad mo­te­rys, ku­rias pa­ži­no­jau, ku­rios išė­jo į pen­si­ją, skaus­min­gai jau­tė­si tą pe­rio­dą, da­bar su ko­kiu džiaugs­mu atei­na į par­duo­tu­vę“, – sa­ko L. R. Rez­gie­nė.

Ji at­krei­pė dė­me­sį, kad ka­lė­di­niuo­se va­ka­rė­liuo­se ran­da­si nau­jos ini­cia­ty­vos: kam pra­val­gy­ti pi­ni­gus, jei ga­li­ma su­dė­ti lė­šas ir nu­pirk­ti tai, ko rei­kia ki­tam.

Apg­lėb­ti dė­me­siu

„Rei­kia ne tik ūmiai gy­dy­ti li­gą, bet ir pa­dė­ti li­go­je, nes žmo­gus lie­ka vie­nas. Tai yra lė­ti­nių, nein­fek­ci­nių, pro­gre­suo­jan­čių li­gų gy­dy­mo cent­ras. Hos­pi­sai pa­de­da žmo­nėms oriai gy­ven­ti iki tol, kol išeis. Svar­bu, kad žmo­gus bū­tų ap­sup­tas. Lo­ty­niš­kai žo­dis „pal­lium“ ir reiš­kia ap­siaus­tas, skrais­tė, ap­glėb­ti, ap­gaub­ti, ap­siaus­ti“, – sa­ko L. R. Rez­gie­nė.

Pa­sak gy­dy­to­jos, hos­pi­suo­se tei­kia­ma pa­lia­ty­vio­ji pa­gal­ba, kai žmo­gaus neiš­gy­dy­si, bet jam pa­dė­si. Tuo la­biau, kad ken­čia vi­si ar­ti­mie­ji, vi­si, kas yra ša­lia, pri­riš­ti prie ser­gan­čio žmo­gaus. „Vie­na gy­dy­to­ja iš Vil­niaus sa­kė, kad mes esa­me pa­tys svar­biau­si gy­dy­to­jai, nes žmo­gų pa­ly­di­me į ki­tą gy­ve­ni­mą. Vi­si gy­dy­to­jai džiaugs­min­gi, nes jie iš­gy­do, išo­pe­ruo­ja, plo­ja ran­ko­mis, li­go­nis pa­svei­ko, o čia ži­nai, kad ne­pa­gy­dy­si.“

Kai L. R. Rez­gie­nė dir­bo Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės On­ko­lo­gi­jos kli­ni­kos di­rek­to­re, ma­tė, kad to­kia pa­gal­ba la­bai rei­ka­lin­ga. Ji dė­kin­ga gy­dy­to­jui on­ko­lo­gui Leo­ni­dui Ga­li­ja­tul­li­nui, di­de­lį dė­me­sį sky­ru­siam pa­lia­ty­viam gy­dy­mui.

„Sup­ra­tau, kad tu­riu ko­man­dą ir tu­riu gy­dy­to­jų, ku­rie su­pran­ta, kad to rei­kia“, – pra­džią pri­si­me­na L. R. Rez­gie­nė.

Gy­dy­to­ja bai­gė pa­lia­ty­vios pa­gal­bos aka­de­mi­ją Kel­ne, da­ly­va­vo dau­gy­bė­je kur­sų – ne tik Eu­ro­po­je. Sa­vai­tę Len­ki­jo­je, Poz­na­nė­je, su ko­man­da ste­bė­jo, kaip vyks­ta dar­bas hos­pi­se. Par­duo­tu­vių idė­ją par­si­ve­žė iš už­sie­nio, kur vi­siems aiš­ku, jog hos­pi­so par­duo­tu­vė yra lab­da­ra.

L. R. Rez­gie­nė ro­do į au­kų dė­žu­tę: žmo­nės tu­ri ži­no­ti, kad įmes­tus pi­ni­gus jie ati­duo­da lab­da­rai, ji yra kryp­tin­gai nau­do­ja­ma. Da­bar Šiau­liuo­se lė­šos ren­ka­mos de­guo­nies kon­cent­ra­to­riui.

Įka­lin­ti bu­tuo­se

Šiau­lių pa­lial­ty­vio­s pa­gal­bos ir slau­gos cent­ro dar­buo­to­jai lan­ko 50 li­go­nių na­muo­se, Šau­kė­nų so­cia­li­nės glo­bos na­muo­se užim­tos vi­sos 19 vie­tų, yra lau­kian­čių ei­lė­je. Šau­kė­nuo­se pir­mie­ji gy­ven­to­jai ap­si­gy­ve­no rugp­jū­čio mė­ne­sį.

Pa­sak įstai­gos va­do­vės plėt­rai Gied­rės Braz­laus­kai­tės, Lie­tu­vo­je yra la­bai daug ge­rų žmo­nių. Šau­kė­nuo­se bu­vo tik tuš­čios sie­nos, kai so­cia­li­nia­me tink­le pa­skel­bė ži­nu­tę: „Jei kas tvar­ko­te san­dė­liu­kus, in­for­muo­ki­te mus“, – bal­dai, pa­veiks­lai, ki­li­mai, in­dai at­ke­lia­vo iš ge­ra­da­rių, nė­ra vie­no­dų kam­ba­rių.

„Ko­kių tik li­ki­mų ne­ma­tė­me! Gra­žiau­sia, kad mes tuos žmo­nes pa­ke­lia­me. At­va­žia­vę į Šau­kė­nus bu­vo su­gul­dy­ti į lo­vas, už­klo­ti. Sta­liu­kas ma­žas, vie­na mo­te­ris val­go. At­va­žiuo­ju po sa­vai­tės – sta­las per ma­žas, jau vi­si 19 sė­di!“ – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja.

Bu­vo ak­las žmo­gus – paaiš­kė­jo, kad rei­kia ope­ra­ci­jos ir vėl ma­tys. Ki­tas ak­la­sis ne­mo­kė­jo vaikš­čio­ti su laz­da, tad nie­kur nei­šei­da­vo. Vy­rai iš­tie­sė vir­vę pa­lei tvo­rą, pri­tvir­ti­no, žmo­gus su­si­kū­rė sa­vo sis­te­mą, kiek žings­nių tu­ri nuei­ti per die­ną. Tai ir yra ma­ži džiaugs­mai, ma­ži sie­kiai, bet la­bai svar­būs.

„Kai pra­dė­jau va­žiuo­ti į na­mus, neį­si­vaiz­da­vau, kaip žmo­nės gy­ve­na, jie ne­ga­li išei­ti. Se­nu­kas lo­vo­je, mo­čiu­tė su dviem laz­do­mis – kaip įka­lin­ti. Žmo­nės pa­lik­ti penk­ta­me, de­vin­ta­me aukš­te“, – pa­sa­ko­ja L. R. Rez­gie­nė. To­dėl bu­vo itin džiu­gu ma­ty­ti, kaip Šau­kė­nuo­se gra­žų ru­de­nį li­go­niai su­stip­rė­jo be ypa­tin­go įsi­ki­ši­mo: vien dėl to, kad bu­vo tarp žmo­nių. Kad ga­lė­jo vaikš­čio­ti po par­ke­lį, bend­rau­ti ir ne­bū­ti įka­lin­ti kaž­ke­lin­ta­me aukš­te.

Sup­ras­ti ir su­si­tai­ky­ti

Įs­kai­čiuo­jant Šau­kė­nų ko­man­dą, cent­re dir­ba apie 50 žmo­nių, jam va­do­vau­ja Si­gi­ta Pet­ke­vi­čie­nė. Cent­ras ko­man­do­je tu­ri ir sa­va­no­rį ku­ni­gą.

Kas svar­biau­sia, bend­rau­jant su išei­nan­čiais iš šio pa­sau­lio žmo­nė­mis?

„Sup­ras­ti. Ir kad jie su­pras­tų, jog esa­me kar­tu, pa­dė­si­me. My­lė­ti rei­kia ir ži­no­ti, kad esi rei­ka­lin­gas. No­rė­tu­me bū­ti net anks­čiau rei­ka­lin­gi, ne ta­da kai li­go­niai jau ter­mi­na­li­nė­se sta­di­jo­se. Svar­bu su­si­tai­ky­ti su sa­vi­mi – ži­no­ti, kad tu li­go­nio neiš­gy­dy­si. Kai kal­bi­nu gy­dy­to­jus atei­ti į cent­rą, bū­na pa­sa­ky­mų: aš ne­ga­liu ten dirb­ti, nes ži­nau, kad neiš­gy­dy­siu, kad ne­tu­rė­siu ge­ro re­zul­ta­to. Bet re­zul­ta­tas yra tai, kad žmo­gui pa­de­di, su­lei­di vais­tų, pa­mai­ti­ni, kad pa­lai­kai ar­ti­muo­sius“, – sa­ko L. R. Rez­gie­nė. Ji pri­si­me­na vie­nos se­su­tės klau­si­mą, ką da­ry­ti, li­go­nis mirš­ta, ar­ti­mie­ji pa­ni­ko­je?

„Nie­ko ne­da­ry­ti, at­si­sės­ti, paim­ti už ran­kos ir pa­ty­lė­ti. Toks gra­žus pa­ta­ri­mas“, – gau­tą at­sa­ky­mą įsi­dė­mė­jo gy­dy­to­ja.

L. R. Rez­gie­nės daž­nai klau­sia, kuo pa­lia­ty­vi pa­gal­ba ski­ria­si nuo slau­gos li­go­ni­nės. „Mes tę­sia­me dar­bą net po mir­ties, tu­ri­me sa­vo šv. mi­šių lai­ką. Pa­de­da­me kar­tu ge­dė­ti me­tus, jei žmo­nės no­ri – ir il­giau.“

Pa­lia­ty­vio­ji pa­gal­ba, sa­ko L. R. Rez­gie­nė, tu­ri atei­ti anks­čiau, apie tai kal­ba Eu­ro­pa ir pa­sau­lis. Kol kas Šiau­liuo­se cent­ro dar­buo­to­jai daž­nai kvie­čia­mi be­vil­tiš­ko­je si­tua­ci­jo­je.

Ko ga­li­me pa­si­mo­ky­ti iš li­go­nių? „Su­si­tai­ki­ni­mo. Kai žmo­gus su­ži­no apie li­gą, pe­rei­na pyk­čio, ne­vil­ties sta­di­jas. Pas­ku­ti­nio­ji yra su­si­tai­ky­mo. Kai rei­kia su­si­tai­ky­ti su tuo, kiek gy­ven­si, kad bū­si fi­ziš­kai silp­nes­nis. Su­si­tai­kęs gal­būt no­rė­si šok­ti su pa­ra­šiu­tu: at­ro­dys, kad ši­tą įvyk­dy­si ir bū­si lai­min­gas. Žmo­gus tu­ri ras­ti džiaugs­mo. Kad ir in­va­li­do kė­du­tė­je, lo­vo­je. Kad ne­skau­dės, kad bus na­miš­kių ap­sup­ty­je, jaus rū­pes­tį ir pa­tirs džiaugs­mą. Džiaugs­mas prail­gi­na gy­ve­ni­mą“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Pa­vyz­džiui, Vil­niaus hos­pi­se vie­nas li­go­nis iš­sa­kė no­rą va­žiuo­ti li­mu­zi­nu. Šiau­liuo­se dar­buo­to­jai ir­gi pa­si­ry­žę vyk­dy­ti pa­sku­ti­nius no­rus.

Ar­tū­ro JAU­GĖ­LOS nuo­tr.

VšĮ Šiau­lių pa­lia­ty­vios pa­gal­bos ir slau­gos cent­ro stei­gė­ja, kar­dio­lo­gė, pa­lia­ty­vios pa­gal­bos gy­dy­to­ja Lo­re­ta Ra­su­tė Rez­gie­nė ar­tė­jan­čių šven­čių pro­ga lin­ki stip­ry­bės, kant­ry­bės ir džiaugs­mo.

(Iš kai­rės) Bi­ru­tė Jo­nai­tie­nė, Ma­ri­ja Tra­si­kie­nė ir Ge­no­vai­tė Sta­nis­lo­vai­tie­nė džiaugs­mą at­ra­do sa­va­no­riau­da­mos.

Par­duo­tu­vė­je „Pras­mė“ už par­duo­tus daik­tus gau­tos lė­šos ski­ria­mos pa­lia­ty­viai pa­gal­bai.

Par­duo­tu­vė­je yra ir kny­gų len­ty­nos.

Tarp ke­ra­mi­kos dar­bų – ir gy­dy­to­jos Lo­re­tos Ra­su­tės Rez­gie­nės kū­ri­niai.

Au­kos ke­liau­ja sun­kiems li­go­niams.

Kaž­kas ati­duo­da sau ne­rei­ka­lin­gą daik­tą, kaž­kas nu­si­per­ka rei­ka­lin­gą, su­rink­ti pi­ni­gai nu­ke­liau­ja į pa­lia­ty­vios pa­gal­bos są­skai­tą – to­kia pra­smin­ga veik­la.