Naujausios
Gerardo Bagdonavičiaus legenda gyva
Trečiadienį Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje dailininko Gerardo Bagdonavičiaus 110-osios gimimo metinės paminėtos albumo-katalogo pristatymu, paroda ir Kelmės mažojo teatro solistės Dianos Tiškovaitės koncertu. Gerardą Bagdonavičių pažinojusių žmonių pasakojimuose atgijo žymiausio Šiaulių dailininko gyvenimo akimirkos.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Skola dailininkui
Pagerbti dailininko atminimo susirinko pilnutėlė Ch. Frenkelio vilos salė. G. Bagdonavičius sugrįžo 1982 metais filmuota dokumentine juosta, kurioje pristatomas kaip „pats šiaulietiškiausias dailininkas, vos ne visų šiauliečių pažįstamas“.
Simbolinė gimtadienio dovana — „Aušros“ muziejaus išleistas albumas-katalogas “Gerardas Bagdonavičius“. Tapyba, grafika, dizainas fotografija“ ir paroda “Gerardas Bagdonavičius. Gyvenimas — tarsi teatras...“
Albumo sudarytojos — muziejininkės Augenija Jovaišaitė, Odeta Stripinienė ir Virginija Šiukščienė. Parodos kuratorė — O. Stripinienė.
Albume pateikiami G. Bagdonavičiaus biografijos faktai, kūrybos apžvalga, bibliografija. Albumas iliustruotas meniniu ir istoriniu požiūriu vertingiausiais dailininko kūriniais (295 iliustracijos), kataloge pateikiami Lietuvos muziejuose saugomų kūrinių (4 421 eksponatas) aprašai ir reprodukcijos iš „Aušros“ muziejaus rinkinių.
„Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja V. Šiukščienė albumą pavadino skola, kurią dailininkui atiduoda muziejininkai.
„G. Bagdonavičius visą gyvenimą ir kūrybą atidavė Šiauliams, o ką Šiauliai davė dailininkui?“ — retoriškai klausė V. Šiukščienė.
Išskirtinis talentas
„Apie G. Bagdonavičių galėčiau kalbėti iki pusryčių“, — juokavo buvęs dailininko mokinys, menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus, albumui parašęs įžanginį žodį.
Pasak V. Rimkaus, dalininkas — originalios plastinės formos ekslibrisų kūrėjas, scenografijos, dizaino Lietuvoje pradininkas. Jo piešiniuose gyvas etnografinis, urbanistinis pradas: įamžinti miestų senamiesčiai, miesteliai liko kaip brangus istorinis, etnografinis paveldas.
„G. Bagdonavičius galbūt vienintelis tiek daug nuveikė judaistikos srityje, jo kūryboje liko dingę statiniai, atskleistas žydų gyvenimas, tipažai. Jis — savotiškas diplomatas, įvedantis žydų kultūrą į Lietuvos kultūros panoramą.“
Pasak V. Rimkaus, dar vienas išskirtinis dailininko bruožas — sugebėjimas džiaugtis kitų pasiekimais. Tarp menininkų tai — reta.
„Dailės grandai Vytautas Mackevičius, Antanas Gudaitis pabrėždavo, kad jų mokytojas — Gerardas Bagdonavičius. Mokytojas irgi didžiavosi mokiniais, sudarinėjo jų sąrašus“, — sakė V. Rimkus.
Meras apie namą nutylėjo
Artėjant karo bangai, miestiečiams bėgant iš Šiaulių, G. Bagdonavičius kieme išsikasė bunkerį, kuriame bombardavimus ištvėrė kartu su mama. „Gal tai išsaugojo namą, — svarstė V. Rimkus.
Menotyrininkas pabrėžė, kad reikia susirūpinti dailininko palikimu, nagrinėti kūrybą, išspręsti namo problemą.
Šiaulių miesto meras Justinas Sartauskas savo kalboje apie griūvančio G. Bagdonavičiaus namo ateitį neužsiminė. Tik priminė, kad prieš penkmetį miesto teigiamo įvaizdžio komisijoje buvo svarstytas projektas pastatyti „kažkokią skulptūrą, paminklą, susijusį su Bagdonavičiumi“.
Spalvingi prisiminimai
Norinčiųjų kalbėti apie G. Bagdonavičių buvo daug.
Šiaulių miesto Garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė, gyvenusi beveik kaimynystėje, spalvingu ir emocionaliu pasakojimu užkrėtė salę gera nuotaika.
Eidamas namo ir pamatęs šviesą advokatės lange, dailininkas pabelsdavo į langą ir užsukdavo gerti arbatos. Buvęs gabus, bet nelaimingas: gyveno su motina, kuri jį labai mylėjo, kurią jis labai mylėjo, bet laisvės neturėjo... Mama neleido vesti, kandidates greit atmesdavo paklaususi: „Fortepijonu groji?“, “Prancūziškai kalbi?“
Kartą, pusę dvylikos nakties, G. Venclauskaitė išgirdo beldimą į duris: „Čia Bagdonavičius! Gaisras!“ Atidariusi duris, pamatė suodiną bičiulį. Dailininko žmona pasakiusi, jog gaisras smirdi, ir jis išėjo. Vėliau G. Venclauskaitė tapo advokate G. Bagdonavičiaus skyrybų byloje.
Skulptorius Kazys Kasperavičius prisiminė braižybos pamokas, kurias G. Bagdonavičius dėstė pažangia metodika: darai, ką nori. „Braižybos nežinau, kiek išmokau, bet dailininkas įtraukė į meną“.
Skulptorius prisimena išskirtinio interjero G. Bagdonavičiaus namus. Giliai atmintin skulptoriui įstrigo dailininko mylimiausio katino iškamša.
Fotomenininkas Ričardas Dailidė — dar vienas buvęs G. Bagdonavičiaus mokinys J. Janonio gimnazijoje: „Mokytojas buvo tolerantiškas visoms šunybėms, pats įsijungdavo į žaidimą ir net pranokdavo mokinius. Jo asmenybės sugestija paliko mumyse kažką nenusakomo“.
R. Dailidė kreipėsi į miesto merą: „Geriausia dovana būtų, jei sutvarkytumėte namą, o paminklą paskui kiemelyje galima pastatyti“. Šie fotomenininko žodžiai sulaukė gausių pritarimo plojimų.
DĖMESYS: Albumas ir paroda sulaukė didelio susidomėjimo. Pirmoje eilėje — albumo sudarytojos (iš kairės) Augenija Jovaišaitė, Odeta Stripinienė ir Virginija Šiukščienė.
BIČIULĖ: Šiaulių miesto Garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė prisiminimus apie G. Bagdonavičių pasakojo įtaigiai ir emocingai.
PALIKIMAS: Parodos ekspozicijoje — dailininko darbo kampelis. Paroda Ch. Frenkelio viloje veiks iki spalio 23 dienos.
NAMAS: Dailininko piešiniuose — namo Aušros alėjoje fasadas, tvora ir interjeras.
PRISIMINIMAS: Fotomenininkas Ričardas Dailidė išsaugojo jam skirtą G. Bagdonavičiaus raštą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
