Naujausios
Geradarės rūpestis: kas globos bevardį kapelį?
Nežinomos žydaitės kapą Lygumų kapinėse dešimtmečius prižiūrinti Birutė Miežytė nerimauja – kas kauburėlį prižiūrės po jos? Aštuoniasdešimt dvejų geradarės jėgos silpsta. Noras, kad atsirastų žmogus, galintis šią misiją tęsti, ir paskatino B. Miežytę nebevengti viešumos: iki tol moteris griežtai atsisakydavo kalbėti apie prisiimtą geradarystę.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Kam perduoti kapelio priežiūrą?
Birutė Miežytė nežinomos žydaitės kapą prižiūri apie keturis dešimtmečius. Anksčiau nuolat važinėdavo iš kaimyninio Šiaulių rajono, kur gyveno ilgus metus.
Kelionėms ištaikydavo laiko, nors namuose augo šešetas vaikų, o dirbdama kolūkio fermose, rūpindamasi šeimos ūkiu neturėjo laisvadienių.
Prieš dešimtį metų moteris su vyru įsikūrė Lygumuose.
B. Miežytė žurnalistams skuba sakyti, jog karo metais išgelbėtos mergytės kapą prižiūrėjo ne viena.
„Kapelį sutvarkydavo ir sesuo, ir pusseserė, ir kiti giminaičiai, atvažiuojantys aplankyti mūsų giminės kapų. Jis mums kaip savas, daug metų net manėme, kad čia palaidota giminaitė – seniai mirusi viena iš pusseserių. Ir visiems pažįstamiems sakydavome, kad čia – pusseserės kapas“, – pasakoja B. Miežytė.
Bevardį kauburėlį iki šeštojo dešimtmečio prižiūrėjo mergaitės gelbėtojos – lygumietės seserys Ona ir Paulina Miežytės. Po gelbėtojų mirties kapu ėmė rūpintis jų dukterėčia Birutė. Ir tą priedermę tęsia keturias dešimtis metų.
„Kapelis buvo ne tik be jokio užrašo, bet ir be antkapio, smengantis į žemę. Kartą prie koplyčios radome kažkieno atneštą betoninį antkapį. Su giminaičiais uždėjome jį ant kapo. Bet paskui ėmėm abejoti – o gal tą antkapį žmonės laikinai buvo pasidėję, gal jis reikalingas kam? Grąžinome antkapį, kur radę. O prie koplyčios netrukus atsirado dar vienas toks pats. Šitą ir paėmėme, jau žinodami, kad buvusiems savininkams jo nebereikės“, – prisimena B. Miežytė.
Tas pats antkapis mergytės kapelį tebesaugo iki šiol. Ant kauburėlio žydi prižiūrėtojos dešimtmečius sodinamos gėlės.
Didžiausias B. Miežytės rūpestis – kas imsis globoti nežinomos kitatautės, kitatikės kapą? Devintą dešimtmetį skaičiuojanti prižiūrėtoja ramiai kalba apie tai, kad mažta jos jėgos, kad jau pačiai laikas galvoti apie Amžinybę.
„Noriu, kad mane palaidotų mūsų, Miežių giminės kapavietėje, prie „ciocių“ Onutės ir Paulinos, senelių, kitų giminaičių. Tada vaikai, aplankyti atvažiavę, ir mūsų, ir žydaitės kapą sutvarkys, jis neliks apleistas“, – sako B. Miežytė.
Gelbėjo pažįstamų dukrelę
„Šiaulių kraštas“ neseniai rašė apie lygumiečių seserų Onos ir Paulinos Miežyčių žygdarbį Antrojo pasaulinio karo metais – moterys nuo genocido išgelbėjo kaimynų žydų dukrytę, slėpė ją savo namuose (J. Šaparnienė. „Nežinomos žydaitės kapas tebežydi gėlėmis").
Susirgusią mergaitę moterys gydė namuose turėtais ar pačių nupirktais vaistais, žolelėmis. Gydytojo ieškoti bijojo – už žydų slėpimą grėsė mirtis. Gydymui nepadėjus, vieną rytą rado mažametę lovoje mirusią.
Gavusios Lygumų klebono pritarimą, Onutė ir Paulina naktį slapta palaidojo mergytę prie kapinių koplyčios, šalia giminės kapavietės. Ir iki savo mirties prižiūrėjo kapelį.
„Mano tėvelis žinojo, kad jo sesės žydaitę slėpė, žinojo mergytės vardą ir pavardę. Bet apie tai neužsiminė iki pat savo mirties. Tėtis ir mama, senus laikus prisimindami, minėdavo kelias žydų pavardes. Galbūt tų, su kuriais gerai sugyveno. Mergytė tikriausiai buvo kažkurios tų šeimų dukra. Mama kartą pasakojo, kad pas „cioces“ ją atnešė abu tėvai, jau sergančią. Prašė padaboti – buvo girdėję, kad Lygumų žydus nacistai į stovyklą ruošiasi išvežti, ir bijojo, kad ligota mergytė ten neišgyvens“, – šeimoje žinomas istorijos nuotrupas „Šiaulių kraštui“ atskleidė geradarių giminaitė.
Naciai Lygumų žydų niekur nevežė – 1941-ųjų rugpjūčio pradžioje visus išžudė miške netoli miestelio. B. Miežytė neabejoja, kad ten buvo nužudyti ir mergaitės tėvai. Nes tetų sodyboje jie daugiau nebepasirodė.
Bendruomenės pirmininkas ieško žinių
Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas Borisas Šteinas, šia istorija ėmęs domėtis po pirmosios „Šiaulių krašto“ publikacijos, apgailestavo: kol kas naujų žinių nėra.
„Svarstau galimybes, kaip galima pagerbti šios nežinomos mergaitės atminimą. Kalbėjau su rabinu – tokiais atvejais mirusių žydų antkapius pažymime Dovydo žvaigžde. Ketinu nuvažiuoti į Lygumus ir susitikti su kapelio globėjais, kraštotyrininkais. Gal dar kokia šios istorijos detalė atsiras“? – sakė pirmininkas.
B. Šteinas prašo tautiečius, kilusius nuo Lygumų ar jų ainius: kad atvykdami aplankyti gimtinės, neaplenktų ir Šiaulių žydų bendruomenės – pasidalintų turimomis žiniomis. Pirmininkas apie Lygumuose palaidotą mergaitę ketina paskelbti Izraelio spaudoje.
Autorės nuotr.
RŪPESTIS: Kapą globojanti Birutė Miežytė labiausiai rūpinasi, kas šį darbą imsis tęsti po jos.
GĖLĖS: Ant nežinomos žydaitės kapo dešimtmečius žydi globėjos sodinamos gėlės.
GELBĖTOJOS: Onutė ir Paulina Miežytės karo metais nuo genocido gelbėjo pažįstamų žydų dukrą ir pradėjo giminės tradiciją prižiūrėti jos kapą.
