
Naujausios
Geležinės valios karė
32 metų grandinė Jūratė Gailiutė, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės štabo S1 skyriaus personalo specialistė, išrinkta Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Geležinės valios kare. Kai prieš keletą metų Jūratė pateko į avariją, gydytojai prognozavo, kad sportas liks praeityje. Dabar karė rezultatais lenkia vyrus.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Dirba iš širdies
Su J. Gailiute susitinkame tarnybos vietoje Šiauliuose. Pasitempusi karė tvirtai spaudžia ranką. Valia – geležinė, o bendravimas – šiltas.
Savanorė ant stalo pastato Sausumos pajėgų apdovanojimą – statulėlę. „Vienybėje jėga, tikėjime – pergalė“, – išrašyta lentelėje.
„Šis įvertinimas skiriamas už karinio fizinio pasirengimo testo išlaikymą daugiau negu maksimaliai. Vertinami atsispaudimai, atsilenkimai, 3 kilometrų bėgimas“, – paaiškina karė.
Kad surinktų maksimaliai taškų, J. Gailiutė savo amžiaus moterų grupėje turėjo padaryti 50 atsispaudimų, 82 atsilenkimus, 3 kilometrus nubėgti per 14,57 minutės. Jūratė papildomus taškus rinko viršydama reikalavimus: padarė 75 atsispaudimus, 85 atsilenkimus, 3 kilometrus nubėgo per 14,09 minutės.
Apdovanojimams sumuojami dvejų metų fizinio pasirengimo testo rezultatai. Jūratė – vienintelė laimėtoja iš visų Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Ir tuo labai didžiuojasi.
Po apdovanojimų J. Gailiutė perskaitė komentarų, kad neva ji stengiasi kažką įrodyti ar pranokti. Karė purto galvą: nieko panašaus! Ji tiesiog dirba iš visos širdies. Treniruotėje padariusi 50 atsispaudimų galėtų atsistoti ir nueiti. Bet dirba tiek, kiek gali.
Sportuoja J. Gailiutė ne tik dėl darbo, bet ir dėl sveikatos. Kai prieš 7–8 metus pateko į avariją, gydytojai sakė, jog nebebėgios ir dviračiu nevažinės.
„O aš su savo žemaitišku užsispyrimu sėdau, važiavau, bėgau“, – šypsosi Jūratė. Dabar mielai gydytojams parodytų gautą statulėlę.
Kario uniformą J. Gailiutė vilki keturiolika metų. Yra apdovanota už 5-erių ir 10-ies metų tarnybą KASP. 2015 metais jai suteiktas grandinės laipsnis.
Be nuolaidų
Iš Telšių rajono Eigirdžių kaimo kilusi J. Gailiutė apie kariuomenę pradėjo galvoti jau nuo šešiolikos. Stojo į Karo akademiją, bet nesėkmingai. Tuomet mama pasiūlė rinktis savanorių pajėgas.
„Mačiau save tik su uniforma. Kitos galbūt norėjo būti pardavėjomis, virėjomis, kepėjomis, o aš norėjau tik uniformos, – sako mergina. – Į privalomąją karo tarnybą moterims dar nebuvo galima: nors labai norėjau, būčiau veržusis. Įstojau į savanorius. Man tiko, priaugau ir tarnyba tapo gyvenimo būdu.“
Pirmoji tarnybos vieta – KASP 10-oji Žemaičių apygardos rinktinė Telšiuose. Ten atrado save: visada pasitempusi, visada stipri ir pirmose gretose.
Įstojusi į karines pajėgas, J. Gailiutė sužinojo, kad mama jaunystėje taip pat svajojo apie kario duoną. Tik visą laiką šią svajonę slėpė. „Galbūt man tai persidavė?“ – svarsto.
Kai pradėjo tarnauti savanore, buvo tik dvi merginos. Nuolat turėdavo įrodinėti, kad yra vertos nešioti uniformą. Nebūdavo jokių nuolaidų.
Iš pradžių susidurdavo su nuomone: „Ką čia tos merginos...“ Būdavo, ir būrių vadai siūlydavo: „Pavešiu tave ar kuprinę“. Jūratė priimti tokios pagalbos niekada sau neleido.
„Pašaipų nebūdavo, ko gero, matydavo, jog esu ne tas žmogus“, – šypsosi karė.
Prieš ketverius metus J. Gailiutė tapo profesinės karo tarnybos kare, yra štabo S1 skyriaus personalo specialistė. Į Šiaulius ją pakvietė tuometis štabo viršininkas majoras Linas Idzelis, atkreipęs dėmesį į karės valią ir užsispyrimą pratybose.
„Dalyvavau su skaudančia koja, vilkausi, bet niekam neleidau nešti kuprinės“, – prisimena J. Gailiutė. „Ateik, mums tavęs reikia“, – jos pasiryžimą įvertino L. Idzelis.
O kariams štabe naujokę pristatė: „Čia ta, kuri gali eiti ir su skaudančia koja.“
Uniforma savanorei nepabosta. Rytą ją užsivelka, susiriša plaukus į kuodą ir jaučiasi laiminga: „Tai yra mano gyvenimo būdas. Kaip niekam neatsibosta miegoti ar valgyti.“
Pagal grafiką
J. Gailiutė gyvena griežtu ritmu. Jos žadintuvas nuskamba 5 valandą 10 minučių. Padaro apšilimą, nubėga porą kilometrų. Sportą renkasi vietoje rytinio puodelio kavos.
„Nebūna, kad atsikeliu ir noriu sportuoti. Daug lemia darbas, prakaitas, asmeninis laikas. Bet tai atsiperka. Augau kaime, būdavo pareigų, disciplina. Dar – žemaitiškas užsispyrimas, gal protėvių ištvermę paveldėjau.“
6 valandą 30 minučių baigia rytinę treniruotę. Žadina šeimą, o 8 valandą būna darbe. Dienotvarkę derina ir su mokslais – ketvirtame kurse studijuoja logistiką Šiaulių valstybinėje kolegijoje.
Vakarais nubėga apie 10 kilometrų. Vieną dieną renkasi funkcines treniruotes, kitą dieną bėgioja. Bėgimą vadina silpniausia grandimi, bet šiemet tikisi įveikti pusę maratono, o kitąmet dalyvauti maratone.
Kai atšils oras, autobusą išmainys į dviratį. Suskaičiavo: iki tarnybos vietos nuo namų, minant per miestą, – 10 kilometrų, važiuojant aplinkui – 21 kilometras.
Karės įsitikinimu, geriau anksti atsikelti ir anksčiau užmigti. Tad 10 valandą vakaro jau būna lovoje. O televizorių įsijungia tik žinioms pažiūrėti.
J. Gailiutė sako, kad namuose toks grafikas įprastas. Vienuolikmetė dukra didžiuojasi mama, nori kartu bėgioti, abi dalyvauja pėsčiųjų žygiuose. O užaugusi planuoja būti policininke arba karininke.
Drąsiau, merginos!
Siekti, tobulėti, stiprėti. Nenuleisti kartelės, ją kelti vis aukščiau. Tokius tikslus sau kelia J. Gailiutė.
Kolektyvas, rinktinės vyrai žino: sporto salėje nėra ko varžytis. Stipriausias karės pratimas – atsispaudimai. „Ai, mes nesiplėšom“, – kartais tokį pasiteisinimą išgirsta iš vyrų.
Jūratė prisimena: kai buvo 14–15 metų, pamatė, kaip atsispaudimus daro dvejais metais vyresnis brolis.
„Pagalvojau, ir aš galiu. Padariau vieną. Padarysiu dar. Taip savaitė po savaitės. Žiūriu, kad jau užsikabinau.“ Anksčiau palenktyniauti, kuris padarys daugiau atsispaudimų, pasiūlydavo tėtis. Dabar nebesiūlo.
Jūratės brolis pasekė sesers pėdomis – tarnauja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione Klaipėdoje.
Apie kariuomenę J. Gailiutė padiskutuoja su tėčiu. Ir sutinka, kad tarnyba dabar lengvėja, o kariai ateina išlepę, susilpnėję. Tą rodo ir „fizo“ pasirengimo statistika.
„Tėtis pasakojo, kad rytinę mankštą darydavo su kerzais, dabar kariai sportuoja su sportine apranga, sportiniais bateliais. Ir dar dejuoja“, – palygina J. Gailiutė.
Dar vienas pasikeitimas – savanorių pajėgose daugėja merginų. Pernai buvo atvejis, kai į bazinius mokymus važiavo 10 merginų ir tik pora vaikinų.
„Gal merginos pradėjo nebebijoti? Gal tapo normalu – mergina su uniforma? Stipriąja lytimi tampa nebe vyrai. Drąsiau, merginos!“
Ji atkreipė dėmesį, kad merginos ateina žinodamos, ko nori. Iš kurso iškrenta tik dėl sveikatos bėdų, šeimos problemų, o vyrai kartais ir pasimuliuoja.
Anksčiau J. Gailiutė su uniforma mieste jausdavosi nejaukiai, susigūždavo. „Dabar pakeliu nosį ir einu!“ – plačiai nusišypso geležinės valios karė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės grandinės Jūratės Gailiutės triūsas buvo įvertintas: ji išrinkta Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Geležinės valios kare.
„Vienybėje jėga, tikėjime – pergalė“, – šis šūkis skelbiamas ant Geležinės valios kario apdovanojimo statulėlės.
Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės štabo S1 skyriaus personalo specialistė grandinė Jūratė Gailiutė norėtų save išbandyti ir karinėje misijoje.