Naujausios
„Kartą nuvežus paramą į pafrontę vos kelis šimtus metrų nuo mūsų atskrido priešo raketa S-300, saugodamiesi skeveldrų ant žemės sukritome ne tik mes, bet ir kariai; po mėnesio kita raketa pataikė į minėto padalinio nakvynės vietą, užmušdama daug vaikinų, su kuriais buvome susibičiuliavę“, – su neslepiamu apmaudu pasakė Mykola Lisenka.
Su šiuo 53 metų Kijevo pučiamųjų orkestro dirigentu susipažinome pereitą vasarą, o paskutinį kartą bendravome telefonu prieš keletą dienų, kai šis Lenkijos keliais iš Vokietijos į Ukrainą vežė paramą kariams.
Į klausimą, kodėl rizikuoja, dirigentas sakė neįstengiantis atsakyti net pats sau. M. Lisenka net keliolika metų buvo ir diakonu – šventiko padėjėju cerkvėje.
Per asmeninį paramos fondą bei socialinius tinklus daugiausia lėšų M. Lisenka surenka Leipcige. Ten karui prasidėjus atvykti stažuotei jį pakvietė vietos konservatorija, tuo pagerbdama jo proprosenelį, garsų savo studentą, kompozitorių Mykolą Lisenką.
Mykolo Lisenkos nuotrauka kabo Leipcigo konservatorijos hole, o Kijevo konservatorija yra pavadinta jo vardu. 1842–1912 metais gyvenęs M. Lisenka išsižadėjo šeimoje vartotos prancūzų bei rusų kalbų, ėmė šnekėti bei studentams dėstyti ukrainietiškai, įkūrė pirmą muzikos mokyklą. Jam buvo prognozuota didelė europinė karjera, tačiau kompozitorius sugrįžo į tėvynę ir tapo Ukrainos klasikinės muzikos „tėvu“.
„Mano proprosenelio kūrybą mėgęs garsus Rusijos kompozitorius Piotras Čaikovskis pasiūlė, kad šis Sankt Peterburge pastatytų savo operą „Tarasas Bulba“.Jis iš pradžių sutiko, tačiau išgirdęs teatro vadovų prašymą tekstus perašyti rusiškai pareiškė: mano Tarasas niekada neišsižadės gimtosios kalbos“, – protėviu didžiavosi dirigentas.
Pirmą karo dieną M. Lisenka išvežė žmoną bei tris dukras iš sostinės į kaimą. Po kelių dienų pažįstamas kariškis paskambino M. Lisenkai ir perspėjo, kad okupantai už valandos bus jų kaime, o užimtose gyvenvietėse žudo civilius bei prievartauja moteris.
Dirigentas suspėjo ir šeimą saugiai išvežė į Leipcigą. Pats skubiai grįžo į Kijevą, kur su bičiuliais ėmė telkti paramą kariams.
Po kelių dienų į Kijevą grįžo ir vyriausia jo dukra, dvidešimtmetė Marija, nusprendusi laikinai nutraukti operinės režisūros studijas ir tapti karo medicinos instruktore.
Marija mokė į frontą vykstančius savanorius pirmos medicininės pagalbos. Prieš tris mėnesius per karines pratybas mergina susižeidė nugarą, ir dabar jos laukia sudėtinga operacija.
„Marija veržėsi į priekinę fronto liniją, tačiau ji yra aukšta ir stambi, kaip kad aš, todėl būtų lengvu taikiniu priešui, atkalbėjau, tačiau sunkią traumą patyrė pratybose: Dievo skirtas likimas yra nenuspėjamas“,– kalbėjo dirigentas.
„Rusų kompozitorių kūrinius iš orkestro repertuaro išbraukiau dar 2014 metais, kai jie užėmė Krymą ir ėmė gvelbtis Donbasą, daugiau įtraukiau patriotinių kūrinių, o neatskiriama repertuaro dalimi tapo ir proprosenelio sukurta „Malda už Ukrainą“, – pasakojo M.Lisenka.
Vyriškis spėja, jog ryžtą lankytis pafrontėje įtakoja ne tik rusiško carizmo metu proprosenelio demonstruotas patriotizmas, bet ir dar senesnių protėvių kazokiška narsa. Protėvis Jakovas dalyvavo Bogdano Chmelnitskio sukilimuose, o Jakovo sūnus Ivanas buvo vienas iš Černigovo ir Pereslavlio kazokų vadų, etmonas.
M. Lisenka baigė karinio profilio vidurinę mokyklą. „Mano tėvas Vitalijus, chorvedys bei Konservatorijos profesorius, nenorėjo, kad Kijeve lankyčiau proprosenelio vardo vidurinę muzikos mokyklą, ir pasiuntė į sustiprintos anglų kalbos įstaigą, kurioje buvo ir kelis kartus daugiau karinio parengimo pamokų“,– pasakojo.
M. Lisenka išmoko taikliai šaudyti ir greitai surinkinėti automatą, tačiau dėl patirtos kelio traumos vėliau buvo pripažintas netinkamu tarnybai. Užaugęs nereligingoje šeimoje į cerkvę dirigentas ėmė vaikščioti, ieškodamas atsakymų į egzistencinius klausimus.
Bažnyčioje M. Lisenka susipažino su būsima žmona Liuba – anglų ir vokiečių kalbos vertėja. Cerkvėje jisai subūrė chorą, turėjo savo religinę radijo laidą, sakė pamokslus, įkūrė pagalbos sunkiai sergantiems vaikams fondą.
Vaikystėje M. Lisenka su tėvais dažnai viešėdavo Vilniuje, kur gyvena mamos giminaičiai. Lietuva menininko biografijoje užima labai svarbią vietą visgi dėl kitos priežasties – čia jis pirmą kartą dirigavo orkestrui.
„Į koncertą Šiauliuose atsivežęs tėvas netikėtai pasakė: pastaruoju metu nekaip jaučiuosi, todėl paprašiau į afišas kaip dirigentą įrašyti tave“, – prisimena M.Lisenka. Vyriškis spėja, jog tai buvo gudri tėvo apgaulė, kuri jam tapo neįkainojama patirtimi ir paskata tobulėti.
Padėti kariams dirigentą paskatino ir žinia, kad Vokietijoje gyvenantis ir šios šalies pilietybę turintis antros kartos pusbrolis Romanas Lisenko, Getingės simfoninio orkestro trombonistas, tarnavęs kariuomenėje, pusmečiui atvyko į Ukrainą ginti protėvių žemės. Be to, M. Lisenka sako privalantis keršyti ir už geriausio draugo, žurnalisto Dimos Rybakovo žūtį.
Dima žuvo pereitą vasarą, gelbėdamas karį, našlaičiais liko du vaikai. Per puolimą pamatęs, kad skeveldra sužeidė karį, D. Rybakovas puolė stabdyti kraujavimą, tačiau priešo dronas į juos abu paleido granatą.
Dirigentas neslepia puoselėjantis planą proprosenelio kūrinių pagrindu sukurti roko simfoniją, nes šešerius metus vadovavo simfoniniam estrados orkestrui, kuris grojo ir jaunimo mėgiamą roko muziką.„Po šio karo patirties jaučiu, kad simfonija bus kitokia, o ruošdamasis padėkos Lietuvai koncertams pagalvojau, kad į simfoniją reikės įtraukti ir lietuvišką dainą, nes jūsų tautos parama nusipelnė didžiulės padėkos ir įamžinimo“,– pokalbį užbaigė M. Lisenka.
