Garbės piliečio svajonė – koncertų salė

Gar­bės pi­lie­čio sva­jo­nė – kon­cer­tų sa­lė

„Apie gy­ve­ni­mą, mies­tą ir Lie­tu­vą“ – į taip pa­va­din­tą po­kal­bį Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je 80-me­čio pro­ga pa­kvie­tė Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis, hid­ro­tech­ni­nės sta­ty­bos in­ži­nie­rius, es­pe­ran­ti­nin­kas Ze­no­nas Ei­mu­tis Sa­ba­lys. „Gal ir rei­kia ply­te­lių. Bet la­biau­siai rei­kia, kad mū­sų men­ta­li­te­tas mies­te ne­smeg­tų“, – sa­kė Z. E. Sa­ba­lys.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Šiau­lių že­mės žmo­gus

„Šiau­lių le­gen­da, tam tik­ras Šiau­lių mies­to sim­bo­lis“, – apie ju­bi­lia­tą sa­kė ren­gi­nį ve­dęs doc. dr. Juo­zas Pab­rė­ža. Pris­ta­ty­da­mas jį, iš­sky­rė „šven­tą­ją tre­jy­bę“.

Pir­ma – Z. E. Sa­ba­lys yra šak­ni­nis že­mai­tis, že­mai­tiš­ku­mą pa­vel­dė­jęs iš sa­vo ma­mos ir vi­sa­da iš­di­džiai jį dek­la­ruo­jan­tis. Yra ak­ty­vus Šiau­lių že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos „Sau­lau­kis“ na­rys.

Ant­ra – Z. E. Sa­ba­lys yra „kaž­kiek kau­nie­tis“, gi­męs Kau­ne. Stu­di­juo­da­mas tuo­me­ti­nia­me Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, dai­na­vo gar­sia­me ins­ti­tu­to cho­re „Jau­nys­tė“. Cho­re su­si­pa­ži­no su švie­saus at­mi­ni­mo žmo­na Da­lia.

Tre­čia – Z. E. Sa­ba­lys yra Šiau­lių že­mės žmo­gus, Šiau­liams ati­da­vęs 57 me­tus. Jo sta­ty­ti pa­grin­di­niai mies­to sta­ti­niai, tarp ku­rių: Dvi­ra­čių, Te­le­vi­zo­rių, „Nuk­lo­no“ ga­myk­los, Mė­sos, Pie­no kom­bi­na­tai, Rė­ky­vos dur­pių įmo­nė, Te­ni­so kor­tai, mo­kyk­los, gy­ve­na­mie­ji pa­sta­tai.

Už nuo­pel­nus sta­tant Ak­me­nės ce­men­to ga­myk­lą 1974 me­tais jam bu­vo su­teik­tas nu­si­pel­niu­sio in­ži­nie­riaus gar­bės var­das. Tuo­met 35-erių Z. E. Sa­ba­lys bu­vo jau­niau­sias Lie­tu­vo­je nu­si­pel­nęs in­ži­nie­rius.

Vie­nuo­li­ka me­tų jis bu­vo Šiau­lių vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pirmininko pir­muo­ju pa­va­duo­to­ju, 1990–1995 me­tais – pir­mo­sios Šiau­lių mies­to ta­ry­bos de­pu­ta­tas. Bu­vo vie­nas iš Šiau­lių ban­ko įkū­rė­jų ir va­do­vas, „Sno­ro“ ban­ko fi­lia­lo di­rek­to­rius.

Z. E. Sa­ba­lys pri­klau­so tarp­tau­ti­niam Šiau­lių „Lions“ klu­bui. Yra ži­no­mas es­pe­ran­ti­nin­kas, kas­met da­ly­vau­jan­tis pa­sau­li­niuo­se es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­suo­se.

Ak­ty­vią Z. E. Sa­ba­lio veik­lą vai­ni­kuo­ja Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čio ti­tu­las.

„Tiek pri­gy­rė, kad šne­kė­ti ne­be­mo­kė­siu“, – juo­ka­vo šmaikš­čiai nu­si­tei­kęs Z. E. Sa­ba­lys.

Gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja – nuo­trau­ko­se

Ju­bi­lie­ji­nia­me va­ka­re Z. E. Sa­ba­lys pri­sta­tė pri­va­čios ko­lek­ci­jos pa­ro­dą, jo­je eks­po­nuo­ja­mi es­pe­ran­to kal­bos va­do­vė­liai, žo­dy­nai, tar­pu­ka­rio kny­gos, lei­di­niai apie Klai­pė­dos kraš­tą, ženk­le­liai iš pa­sau­li­nių es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­sų, Bal­ti­jos ša­lių es­pe­ran­ti­nin­kų sto­vyk­lų, „Za­men­ho­fo die­nų“. Ma­žo­jo­je sa­lė­je ju­bi­lia­tas su­ren­gė ir žur­na­lų eks­po­zi­ci­ją.

„Čia yra ant­ro­ji ma­no pa­ro­da, pir­mo­ji prieš 30 me­tų bu­vo ro­do­ma In­ži­nie­rių na­muo­se, nu­si­pel­nę in­ži­nie­riai ten tu­rė­jo tei­sę švęs­ti ju­bi­lie­jus“, – šyp­so­jo­si Z. E. Sa­ba­lys.

Gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis pa­sa­ko­jo ro­dy­da­mas nuo­trau­kas.

Jau­nuo­liai ne­spal­vo­to­se fo­tog­ra­fi­jo­se – ma­ma ir tė­tis. „Tė­vas bai­gė aukš­tes­nią­ją tech­ni­kos mo­kyk­lą ir ka­ro mo­kyk­lą. Iš ka­riuo­me­nės va­do ga­vo lei­di­mą tuok­tis su iš­rink­tą­ja – Ju­li­ja Dir­gė­lai­te iš Že­mai­ti­jos.“

Tė­vo Juo­zo Sa­ba­lio gim­tie­ji na­mai – Svė­da­sų kraš­te. Li­ko Sa­ba­lių ąžuo­las.

Ki­to­je nuo­trau­ko­je – na­mas Kau­ne, ku­ria­me šei­ma bu­vo įsi­kū­ru­si, kai gi­mė Z. E. Sa­ba­lys. Įs­to­jęs į ins­ti­tu­tą, vie­ne­rius me­tus stu­den­tas gy­ve­no „pas se­ną­ją tė­vų šei­mi­nin­kę, ant tos pa­čios kvar­tie­ros“.

Ki­tas gy­ve­ni­mo po­sū­kis – Že­mai­ti­jo­je.

„Mes bu­vo­me ka­ro pa­bė­gė­liai. Prieš­pas­ku­ti­niu eše­lo­nu iš Ro­kiš­kio pa­si­trau­kė­me į Va­ka­rus – Va­ka­rų Lie­tu­vą. Eše­lo­ną ties Šiau­liais bom­bar­da­vo, – pri­si­mi­nė Z. E. Sa­ba­lys. – Ma­no se­su­tei bu­vo mė­nuo, man gal pen­ke­ri me­tai. Nie­kaip ne­sup­ra­tau, ko­dėl tė­vai to­kie žiau­rūs ir spau­džia mus prie že­mės – už­gu­la ir spau­džia. Jie no­rė­jo mus ap­sau­go­ti.“

Šei­ma pa­sie­kė Že­mai­ti­ją – ma­mos Bal­sė­nų kai­mą. Priė­mė gi­mi­nės, da­vė kam­ba­rė­lį. Iš vai­kys­tės Z. E. Sa­ba­lys pri­si­me­na ko­šę kiun­kę: bul­vės, žir­niai, tau­kai.

Ten ir pra­dė­jo mo­ky­tis – Bal­sė­nų pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Po kiek lai­ko iš ma­mos iš­gir­do – An­ta­na­vi­čius iš­ve­žė. An­ta­na­vi­čiaus ūkis bu­vo gre­ti­mas su Sa­ba­lio dė­dės. Dar per vie­ną ūkį – Šau­lių ūkis. Iš šių ūkių išė­ję du sig­na­ta­rai: 1990 me­tų Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­ras Ka­zi­mie­ras An­ta­na­vi­čius ir 1918 me­tų Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ras Jur­gis Šau­lys.

Jau po K. An­ta­na­vi­čiaus mir­ties Z. E. Sa­ba­lys at­se­kė, kad mo­kė­si to­je pa­čio­je kla­sė­je. Z. E. Sa­ba­liui at­min­ty­je įstri­gęs K. An­ta­na­vi­čiaus žvilgs­nis į sa­vo tė­vų že­mę, sta­tant kop­lyts­tul­pį J. Šau­liui.

Te­be­ža­vi po­tvy­niai

Ki­ta Z. E. Sa­ba­lio gy­ve­ni­mo sto­te­lė – Vei­vir­žė­nai: „Gy­ve­no­me pas cio­cę, toks na­me­lis ir bu­vo: su­lū­žęs, ap­lū­žęs, da­bar pu­sė jau nu­griau­ta.“

Vei­vir­žė­nų baž­ny­čio­je Z. E. Sa­ba­lys vie­ną pa­rą dir­bo klap­čiu­ku: „Tė­vas sa­kė, baik tu juo­kus, aš mo­ky­to­jas, ma­ne vi­sai pa­smaugs.“

Nuot­rau­ko­je įam­žin­ti tre­čio sky­riaus mo­ki­nu­kai sto­vi ba­si: „Kai atei­da­vo žie­ma – klum­pės. Med­pa­džiai – jau tur­to po­žy­mis. Tas ma­žiau­sias vai­kas – aš. Pas­kui ta­pau per­spek­ty­viu aukš­taū­giu.“

Dar vie­no­je fo­tog­ra­fi­jo­je – šei­ma. „Tė­vas pa­si­sko­li­no fo­toa­pa­ra­tą ir pa­sa­kė: čia pa­sku­ti­nė nuo­trau­ka Lie­tu­vo­je. Man bu­vo pa­skir­ta, kad lie­ku Lie­tu­vo­je, o su se­su­te, jei rei­kės, jie va­žiuo­ja į Si­bi­rą.“

1948 me­tais tė­vas stai­ga iš­vy­ko į Klai­pė­dos kraš­tą, po ke­lių mė­ne­sių į Ši­lu­tę iš­si­ga­be­no ir šei­mą. J. Sa­ba­lys at­sta­ti­nė­jo van­dens kė­li­mo sto­tis.

Pot­vy­niai ta­po gy­ve­ni­mo bū­du. Z. E. Sa­ba­lys pri­si­me­na, kaip tė­vas mo­kė hid­ro­tech­ni­kos: „Įs­meik pa­ga­liu­ką, jei van­duo ky­la, pra­nešk man.“

Ir da­bar šiau­lie­tis kas­met va­žiuo­ja į Ši­lu­tės kraš­tą pa­ma­ty­ti po­tvy­nio.

Ši­lu­tės vi­du­ri­nę mo­kyk­lą Z. E. Sa­ba­lys bai­gė si­dab­ro me­da­liu, būdamas 16 me­tų. Kla­sės drau­gų su­si­ti­ki­mai ne­nut­rūks­ta iki šiol.

Ma­žą­ją Lie­tu­vą jam pri­me­na ir tul­pės, jas va­di­na tvir­čiau­sio­mis Klai­pė­dos kraš­to gė­lė­mis.

Nuot­rau­kos vėl grą­ži­na į Kau­ną – nu­si­fo­tog­ra­fa­vo bū­si­mie­ji hid­ro­tech­ni­kai.

Stu­di­jų me­tų pri­si­mi­ni­mai su­sie­ti su cho­ri­niu dai­na­vi­mu, Vil­niaus uni­ver­si­te­to ir Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to cho­rų drau­gys­te ir kon­ku­ren­ci­ja. 1960 me­tų dai­nų šven­tės kon­kur­se ko­mi­si­ja pir­mą kar­tą is­to­ri­jo­je sky­rė dvi pir­mą­sias vie­tas. Abiem cho­rams bu­vo su­teik­ti ir nu­si­pel­niu­sių ko­lek­ty­vų var­dai.

„Įžy­mus na­me­lis“, – tai S. Lu­kaus­kio gat­vė­je Šiau­liuo­se te­bes­to­vin­tis na­mas. Ja­me yra gy­ve­nę Sa­ba­liai, Ka­zi­mie­ras Ša­vi­nis, bū­si­ma­sis pro­fe­so­rius Ka­zi­mie­ras Ka­ni­šaus­kas, aka­de­mi­kė Ire­na Eit­mi­na­vi­čiū­tė.

Gim­ta­die­nio die­ną Z. E. Sa­ba­lį ypač nu­džiu­gi­no bu­vu­sio jo vir­ši­nin­ko, Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko, Vi­liaus Ka­za­na­vi­čiaus skam­bu­tis.

„Čia – vi­si bend­ra­dar­biai ko­la­bo­ran­tai (aš ne­bi­jau to žo­džio) – iš­ly­dint V. Ka­za­na­vi­čių į Vil­nių“, – sa­vii­ro­ni­jos ne­gai­lė­jo Z. E. Sa­ba­lys.

Nuot­rau­ko­se li­ko įam­žin­tas dar­bas ban­ke, dau­gy­bė ke­lio­nių, su­si­ti­ki­mų su gar­siais žmo­nė­mis – nuo No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to iki Lie­tu­vos pre­zi­den­tų.

Kai 1989 me­tais vy­ko Bal­ti­jos ke­lias, Z. E. Sa­ba­lys, bū­da­mas su te­ni­si­nin­kais Kam­bo­džo­je, pa­si­rū­pi­no, kad su­ple­vė­suo­tų at­si­vež­ta tris­pal­vė.

Nuot­rau­ko­se ju­bi­lia­tas pri­sta­tė ir sa­vo šei­mą. Išs­kir­ti­nė aki­mir­ka įam­žin­ta 1998 me­tų gruo­džio 25 die­ną: po 10 die­nų ana­pi­lin išė­jo Z. E. Sa­ba­lio žmo­na.

Ke­liau­ja kal­bė­da­mas es­pe­ran­tiš­kai

Mėgs­ta­ma Z. E. Sa­ba­lio te­ma – es­pe­ran­to kal­ba. Apie ją su­ži­no­jo jau­nys­tė­je, įsi­trau­kė ins­ti­tu­te.

„Tė­vas man aiš­ki­no: „Za­men­ho­fas gi­mė Lie­tu­vo­je, tu tu­ri ži­no­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ją“, – įsi­mi­nė pa­mo­ką apie Bals­to­gė­je gi­mu­sį es­pe­ran­to kal­bos kū­rė­ją. Ir per­skai­tė Liud­vi­ko La­za­ro Za­men­ho­fo praė­ju­sio am­žiaus pra­džio­je pa­sa­ky­tus žo­džius: „Tu sto­vi prieš ma­no akis, ma­no bran­gi Lie­tu­va, ma­no ne­lai­min­ga tė­vy­ne, ku­rios aš nie­ka­da ne­ga­liu už­mirš­ti, nors pa­li­kau ta­ve bū­da­mas jau­nu ber­niu­ku“.

Kas­met Z. E. Sa­ba­lys vyks­ta į pa­sau­lio es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­sus, juo­se at­sto­vau­ja Lie­tu­vai: sklei­džia ge­rą ži­nią apie tė­vy­nę, Reik­ja­vi­ke sa­kė svei­ki­ni­mo kal­bą. Yra bu­vęs apie 20 kong­re­sų.

Da­ly­vau­ja ir Bal­ti­jos ša­lių es­pe­ran­ti­nin­kų su­si­ti­ki­muo­se – 1959 me­tais bu­vo vie­nas iš šio ren­gi­nio pra­di­nin­kų.

Z. Sa­ba­lys ne tik pa­ts to­bu­li­na es­pe­ran­to kal­bą, bet ir mo­ko ki­tus. Anks­čiau es­pe­ran­to kal­bą dės­tė Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­den­tams.

Tu­ri sva­jo­nę

Gau­siai su­si­rin­kę sve­čiai ne tik svei­ki­no, bet ir da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais apie Z. E. Sa­ba­lį. Tvir­tas, or­ga­ni­zuo­tas, reik­lus, griež­tas, prin­ci­pin­gas. Pri­si­min­ta ir anų lai­kų pra­var­dė – Fran­ko.

Pa­dė­ką ju­bi­lia­tui įtei­kė Sei­mo na­rys Sta­sys Tu­mė­nas. Z. E. Sa­ba­lys pri­mi­nė, kad yra ga­vęs auk­so me­da­lį – už nuo­pel­nus Lie­tu­vos spor­tui.

„Vi­si kla­sė­je jį my­li, my­liu ir aš“, – sa­kė bu­vu­si kla­sės drau­gė, me­no­ty­ri­nin­kė Mi­cha­li­na Ado­ma­vi­čie­nė.

Pro­fe­so­rius Aloy­zas Gu­da­vi­čius jam įtei­kė es­pe­ran­to kal­bos va­do­vė­lį ki­nams.

Šven­ti­nia­me va­ka­re Z. E. Sa­ba­lys ne­pa­mir­šo ak­tua­li­jų. Jis pri­mi­nė Pir­mo­sios Lie­tu­vos Kau­ną: nors žmo­nės vaikš­čio­jo me­di­niais ša­li­gat­viais, pir­miau­sia bu­vo ku­ria­ma ope­ra ir uni­ver­si­te­tas.

„Gal ir rei­kia ply­te­lių. Bet la­biau­siai rei­kia, kad mū­sų men­ta­li­te­tas mies­te ne­smeg­tų. Kau­nas pa­skui kū­rė­si in­ži­ne­riš­kai, bet pir­mo­je vie­to­je bu­vo kul­tū­ra. To ir lin­kiu.“

Pir­mo­sios Šiau­lių mies­to ta­ry­bos de­pu­ta­tas Vac­lo­vas Ving­ras Z. E. Sa­ba­lį įvar­di­jo vie­šuo­ju in­te­lek­tua­lu ir svei­kin­da­mas klau­sė, ko­dėl mies­to in­te­li­gen­ti­ja ne­da­ly­vau­ja mies­to vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me, po­li­ti­ko­je.

„In­te­li­gen­tas ir yra in­te­li­gen­tas, jis ne­lįs, kur jo ne­no­ri. Rei­kia kvies­ti. Per pa­sku­ti­nius ket­ve­rius me­tus ma­nęs nie­kur ne­kvie­tė, aš ir ne­len­du, ko man ten lįs­ti“, – at­sa­kė ju­bi­lia­tas.

Jis pa­brė­žė, kad vi­sais lai­kais vie­nas nie­ko ne­ga­li nu­veik­ti: dir­ba ko­lek­ty­vas.

„Nes­ta­čiau vie­nas – da­ly­va­vau sta­ty­bo­se. Gal Te­ni­so kor­tus ant sa­vo gal­vos su­gal­vo­jau“, – juo­kė­si, pri­mi­nęs, kad pir­mas kor­tų pa­va­di­ni­mas bu­vo „at­ra­mi­nė sie­nu­tė Le­ni­no gat­vė­je“.

Ren­gi­nio pa­bai­go­je Z. E. Sa­ba­lys iš­sa­kė sva­jo­nę – nau­ja kon­cer­tų sa­lė Šiau­liuo­se, į ku­rią pa­si­klau­sy­ti kon­cer­to ga­lė­tų atei­ti su ge­ru kos­tiu­mu ir pe­te­liš­ke.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis, in­ži­nie­rius Ze­no­nas Ei­mu­tis Sa­ba­lys ma­no, kad di­džiau­sias dė­me­sys tu­ri bū­ti ski­ria­mas kul­tū­rai.

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis Ze­no­nas Ei­mu­tis Sa­ba­lys ju­bi­lie­ji­nia­me va­ka­re da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais, įžval­go­mis ir ge­ra nuo­tai­ka.

Pas­vei­kin­ti Ze­no­ną Ei­mu­tį Sa­ba­lį atė­jo įvai­rių laik­me­čių ko­le­gos, bi­čiu­liai, ar­ti­mie­ji.