Gal verta įsigyti dirbtinį sąnarį?

Gal verta įsigyti dirbtinį sąnarį?

KOMENTARAS

Gal verta įsigyti dirbtinį sąnarį?

Nijolė KOSKIENĖ

nikos@skrastas.lt

Šią savaitę publikavome straipsnių ciklą apie padėtį Latvijoje. Vieni skaitytojai teigė įžvelgę savotišką sąmokslą ar užsakymą: „Aha, vadinasi, Latvijoje blogiau, tai kentėkime lietuviai?“. Kiti nuogąstavo, kad po pusmečio tas pats bus ir Lietuvoje, treti pasididžiavo, kad latviai štai apie mus, lietuvius, taip gražiai kalba.

Jei atvirai, pastaroji kelionė į Latviją šokiravo. Žinojau, girdėjau, skaičiau, kad Latvijoje blogiau, negu pas mus, bet kad taip...

Tačiau buvo didžiai smagu veik iš kiekvieno sutikto latvio išgirsti, kad „jūs, lietuviai, tai ne latviai, jūsų taip nepastumdysi, o mes štai tylim“. Latvių nuomone, Lietuvos ir valdžia protingesnė, ir tautos mentalitetas kitoks, o dabar dar ir Grybauskaitė.

„Kodėl latviai tyli? — teiravausi savo kolegės, laikraščio “Zemgales zinias“ vyriausiosios redaktorės Ligitos Timmos. Mat po tokių panegirikų ir pati įtikėjau, kad lietuviai, nors ir kantrūs, bet jei reikėtų už sąnario pakeitimą mokėti pilną kainą — 10 000 litų, o už širdies — 35 000 litų, patrauktų su šakėmis ar galvijų sąnariais prie Seimo rūmų.

„Tai kad mes neturime kitos išeities“,— liūdnai skėstelėjo rankomis laikraščio redaktorė. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) reikalauja dar labiau mažinti biudžeto išlaidas, kad Latvija gautų kitą paskolos dalį. Jei negaus — bankrotas. Sužlugdyti šalį, sako ponia Ligita, galima devalvavus latą. Latviai prisiėmę eurinių paskolų, tad devalvacijos atveju niekas nebepajėgtų išsimokėti, prasidėtų tikras chaosas. Galima įsivaizduoti, kaip bankai atiminės žmonelių būstus, jei jau ligoninės pasisamdė skolų išieškojimo firmas, kurios išmušinėja skolas iš ligonių, neatiduodančių visos pensijos už 10 lovadienių.

Mortenas Hansenas, Stokholmo ekonomikos mokyklos Rygoje Ekonomikos departamento vadovas, praėjusią savaitę interviu „Atgimimui“ tvirtino: “Tik laiko klausimas, kada Lietuva su ištiesta ranka stovės prie Tarptautinio valiutos fondo durų, o tada teks rinktis — devalvuoti litą arba dar labiau mažinti algas“.

Aną savaitę mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė patikino: „Lietuva TVF paskolos prašyti neketina“.

„Taip, Lietuva dar nesikreipė į Tarptautinį valiutos fondą, bet neabejoju, kad tai — tik laiko klausimas. Vieną dieną atsibusite ir padėtis bus kaip Latvijoje“, — laikosi savo nuomonės ponas Hansenas.

Ir vis dėlto, norisi tikėti, kad mes, lietuviai, galbūt išplauksime lengviau. Nesakau, kad esame geresni, bet, regis, bent jau apsukresni.

Štai kad ir tokios smulkmenos. Vieną rytą latviai atsibudo, o gi žiū — šalis apraizgyta lietuviškų „Maximų“ tinklo. Beje, latvių pirkėjai džiūgavo: “Šaunuoliai, lietuviai, kad pajudinote mūsų apsnūdusius verslininkus“.

Arba dabar. Nors Latvijoje krizė, visi važinėja benzinu varomomis mašinomis. „Kodėl ne dujomis“, — klausėme. Mums paaiškino, kad Latvijoje, viena, labai mažai dujų pilstymo stotelių, o antra, labai brangiai — tūkstančiais latų — kainuoja įsidėti dujinę įrangą. “ Tai atvažiuokite į Šiaulius ir įsidėsite ją už kelis šimtus latų“, — patarėme. Lietuviai dėl tokio reikalo ir į Kazachstaną nuvažiuotų.

Jelgavos savivaldybė sunkmečiu už mokesčių mokėtojų pinigus (berods 300 000 latų per metus) pradėjo leisti storą spalvotą nemokamą laikraštį, taip tiesiogiai žlugdydama du vietinius laikraščius. Kolegos dejuoja, piktinasi ir klausia: o kaip Šiauliuose savivaldybė platina informaciją? „Susimoka laikraščiui ir spausdina sausas “Savivaldybės žinias“, — sakom.

Tai gal, nepaisant švedo Hanseno pranašysčių, ir nestovėsime su atkišta ranka prie TVF? Nors dirbtiniais sąnariais, dėl viso pikto, vertėtų apsirūpinti jau dabar.